Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-892-560/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-05-31
Bylos Nr.: e2A-892-560/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-06324-2016-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Eglė Surgailienė, Jelena Šiškina
Ieškovas: L. V.
Atsakovas: UAB „Doklas“

Kategorijos

2.6.16.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-892-560/2017Proceso Nr. 2-68-3-06324-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.3.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) UAB „Doklas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovei UAB „Doklas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė L. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės UAB „Doklas“ 2 761,29 Eur skolą, 62,36 Eur palūkanų bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2014-12-31 tarp ginčo šalių buvo sudaryta Transporto priemonės nuomos, neteikiant vairavimo paslaugų, sutartis Nr. 2015/1, kurios pagrindu ieškovė perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę Toyota Avensis Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį sutartyje numatyta tvarka ir terminais. Atsakovė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl 2015-10-28 ieškovė vienašališkai nutraukė nuomos sutartį anksčiau termino. Atsakovė liko skolinga ieškovei 2 761,29 Eur skolos ir 62,36 Eur palūkanų.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-10 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Atsakovė UAB „Doklas“ pateikė prieštaravimus dėl ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo. Nurodė, jog tam, kad būtų pagrindas mokėti automobilio nuomos mokestį, pagal nustatytą tvarką buvo būtina buhalterijai gauti patvirtinimą, kad tą mėnesį darbuotojas dirbo ir naudojosi automobiliu. Tuo tikslu buvo būtina pildyti kelionės lapus ir juose nurodyti pravažiuotą maršrutą ir kilometražą. Tokia tvarka yra aprašyta UAB „Doklas“ apskaitos politikoje, galiojančioje nuo 2004 metų, kuri buvo žinoma ir ieškovei, kaip bendrovės vyr. buhalterei. Kelionės lapus pildė ir ieškovė, tačiau išeidama nėštumo ir gimdymo atostogų, perdavė nepilnai sutvarkytus buhalterinius dokumentus ir atsisakė tinkamai užpildyti kelionės lapą už 2015 m. balandžio mėnesį iki 24 dienos. Atsakovė, žinodama, kad ieškovė išeina nėštumo ir gimdymo atostogų ir nesinaudos savo automobiliu darbo reikalais, 2015-04-16 ieškovei pateikė tos pačios dienos pranešimą apie automobilio nuomos sutarties nutraukimą nuo 2015-04-24, kaip numatyta nuomos sutarties 5.2 punkte, tačiau ieškovė jį paimti atsisakė, apie ką pažymėta minėtame pranešime. Ieškovės išnuomotas automobilis nebuvo perduotas atsakovei, atsakovė šiuo automobiliu niekada nesinaudojo, o tik apmokėjo ieškovei komforto paslaugas, kuomet ji turėjo galimybę nepatirti papildomų išlaidų kelionei į darbą ir iš darbo bei retkarčiais važiuoti darbo reikalais į įmonės padalinius Vilniuje ar į banką, nes vairuotojų įmonė neturi. Ieškovė 2015-04-24, kuri buvo paskutinė jos darbo diena, pasiėmė automobilį ir daugiau nebuvo poreikio jį naudoti darbo reikalais. Ieškovė atsiliepime į prieštaravimus nurodė, jog atsakovės pateikto 2015-04-16 pranešimo apie automobilio nuomos sutarties nutraukimą nebuvo gavusi ir iki jo pateikimo šioje civilinėje byloje niekada anksčiau nebuvo mačiusi. Atsakovė nebuvo užsiminusi apie automobilio nuomos sutarties nutraukimą, o gavusi ieškovės pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą, patvirtino, kad tokį pranešimą gavo ir neteigė, jog nuomos sutartis dar iki ieškovės pranešimo pateikimo buvo nutraukta. Automobilio nuomos sutarties pagrindu tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai yra išimtinai civilinio pobūdžio ir jie nesietini su ieškovės ir atsakovės darbo santykiais. Nuomos sutartyje nesant nustatytų apribojimų, atsakovė buvo laisva iki pasibaigiant nuomos sutarčiai automobiliu naudotis ir jį valdyti savo nuožiūra ne tik ieškovės darbinėms kelionėms, bet ir kitiems atsakovės poreikiams tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-22 sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė iš atsakovės UAB ,,Doklas” ieškovės L. V. naudai 758,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog atsakovės konkliudentiniais veiksmais, t. y. kad ji nuo 2015-01-01 iki 2015-04-24 mokėjo sutartyje numatytą nuomos mokestį ieškovei, paneigiama aplinkybė, jog ieškovė nevykdė pareigos perduoti atsakovei nuomos sutartyje nurodytą transporto priemonę. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog automobilis nuo 2015 m balandžio 24 d. ieškovės nebuvo naudojamas darbo bendrovėje funkcijoms vykdyti, neįtakoja atsakovės prievolės mokėti ieškovei sutartyje numatytą automobilio nuomos mokestį. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės prievolių, numatytų automobilio nuomos sutartyje, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, trukdančio atsakovei naudotis išsinuomotu automobiliu savo nuožiūra pagal nuomos sutarties sąlygas. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2015-04-16 įspėjimas apie nuomos sutarties nutraukimą būtų įteiktas ieškovei ar kitu būdu jai būtų buvę pranešta apie atsakovės valią nutraukti nuomos sutartį nuo 2015-04-24. Atsakovė, gavusi ieškovės pranešimą apie automobilio nuomos sutarties nutraukimą prieš terminą nuo 2015-10-28, su nuomos sutarties nutraukimu nuo ieškovės nurodyto termino sutiko ir įsipareigojo atsiskaityti per 30 dienų nuo ieškovės užpildytų kelionės lapų pateikimo dienos. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovės priimtuose lokaliniuose aktuose yra numatyta darbuotojo, išnuomojusio įmonei automobilį, pareiga pildyti kelionės lapus ir kad ieškovė su tuo būtų supažindinta. Automobilio nuomos sutartyje tokia pareiga ieškovei nenumatyta ir nėra nuorodos į atitinkamą atsakovės įmonėje patvirtintą tvarką, taip pat nenumatyta, jog kelionės lapų pildymas yra būtina sąlyga nuomos mokesčiui mokėti. Po teismo preliminaraus sprendimo priėmimo atsakovė dalį ieškovės reikalavimų patenkino geruoju, sumokėdama 272 Eur už automobilio nuomą už laikotarpį iki 2015-04-24. Teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovės ieškinyje pareikšti reikalavimai yra pagrįsti, teismo preliminaraus sprendimo priėmimo metu atsakovė skolos ieškovei nebuvo sumokėjusi, o atsakovės prieštaravimuose nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nepatvirtina ieškovės reikalavimų nepagrįstumo ir teismo preliminaraus sprendimo nepagrįstumo bei neteisėtumo, padarė išvadą, jog teismo preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės sumokėtos sumos, vykdant teismo preliminarų sprendimą, bus įvertintos jo vykdymo procese.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Doklas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei iš ieškovės priteisti atsakovės naudai jos patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Taip pat priimti pridedamus naujus įrodymus, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo po teismo galutinio sprendimo priėmimo, teismui konstatavus įrodymų, kad ieškovė buvo susipažinusi su įmonėje patvirtinta Apskaitos politika, trūkumą.Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi pažeidė tiek CK, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, neišsiaiškino automobilio nuomos sutartį sudariusių šalių tikrųjų tikslų, netinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus, dėl ko bylą išsprendė neteisingai. Ieškovė sąmoningai nuslėpė aplinkybę, jog ginčo sutarties pagrindu išnuomotas ieškovės automobilis atsakovei nebuvo perduotas ir atsakovė juo niekada nesinaudojo, o tik per automobilio nuomą apmokėjo ieškovei komforto paslaugas naudojantis automobiliu darbo reikalais. Pirmos instancijos teismas klaidingai sprendė, kad atsakovei kyla prievolė mokėti ieškovei nuomos mokestį po 2015-04-24, kai automobilis nebebuvo naudojamas ieškovės darbinėms funkcijoms vykdyti. Atsakovė nuo 2015-04-24 nebegavo iš ieškovės jokių automobilio nuomos paslaugų, o kad paslaugos buvo suteiktos, privalo įrodyti ieškovė, dėl to teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei įrodinėjimo naštą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus apie nuomos sutarties nutraukimą atsakovės iniciatyva bei padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog sutartis buvo nutraukta nuomininkės reikalavimu iki ieškovei nutraukiant sutartį. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės lokaliniuose aktuose yra numatyta įmonei automobilį išnuomojusio darbuotojo pareiga pildyti ir teikti kelionės lapus, ir kad ieškovė su tuo buvo supažindinta. Nereikalauja įrodymų ta aplinkybė, kad vyriausioji buhalterė turi žinoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir tai, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Iš pateiktų kelionės lapų matyti, kad ieškovė juos pildė kas mėnesį ir šį faktą patvirtino teisme, tačiau teismas šio įrodymo nevertino. Apie tai, kad kuro sunaudojimo apskaitai buvo reikalinga pildyti Kelionės lapus, ieškovė - vyriausioji buhalterė žinojo, nes tokie reikalavimai įrašyti į Apskaitos politiką, kuri įtraukta į įmonės bylų antraščių sąrašą, o už šią bylą buvo atsakinga pati ieškovė, kuri ir parengė minėtą sąrašą. Teismas, laikydamas, kad akivaizdžiai neužtenka įrodymų, kad būtų išsiaiškintos esminės bylos aplinkybės, pažeidė visapusiško ir objektyvaus ginčo aplinkybių išnagrinėjimo principą, kadangi nepasinaudojo CPK 179 str. 1 d. įtvirtinta galimybe pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus. Teismas neteisingai vertino tarp šalių buvusį susirašinėjimą elektroniniu paštu ir, konkrečiai, atsakovės 2015-10-30 rašytą elektroninį laišką ieškovei, kuriame patvirtinama apie ieškovės siųsto įspėjimo gavimą dėl Ginčo sutarties pirmalaikio nutraukimo ir eilinį kartą siūloma užpildyti kelionės lapą už ataskaitinį laikotarpį naudotą transporto priemonę kelionei į darbą ir iš darbo. Teismas nevertino ieškovės 2015-11-02 laiško, adresuoto atsakovei, turinio, kur ieškovė sutinka, kad automobilio nuomos mokestis būtų sumokėtas tik už laikotarpį iki 2015-04-30, o taip pat nevertino ir vėlesnio susirašinėjimo, ypač 2015-11-05 atsakovės laiške ieškovei pateiktų ginčo sprendimo būdų, kur vėl kalbama apie „ataskaitinį laikotarpį“ ir iš to matyti, kad atsakovė sutiko sumokėti automobilio nuomos mokestį iki ieškovės paskutinės darbo dienos. Teismas, priimdamas galutinį sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė sumokėjo automobilio nuompinigius 272 Eur sumoje už 2015 m. balandžio 1-24 dienas ir tokiu būdu visiškai atsiskaitė su ieškove, ir nepakoregavo preliminaraus sprendimo dalyje dėl atsakovės tenkintos ieškinio dalies. Teismas nepagrįstai skaičiavo dvigubas palūkanas, kas prieštarauja CK 6.37 str. 4 d. Ieškovė L. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-22 galutinį sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovės naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ji niekada neneigė, kad atsakovė sudarė ieškovei sąlygas, vykdant savo darbines funkcijas, pasinaudoti nuomos sutartimi atsakovei išnuomotu automobiliu. Tačiau šalys nesitarė ir nuomos sutartyje nenumatė, kad teisę naudotis atsakovei nuomojamu automobiliu turi tik ieškovė, bei kad nuomos sutarties galiojimas būtų susietas su ieškovės darbinių funkcijų atsakovės įmonėje vykdymo trukme. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, jog ginčo sutartis buvo sudaryta atsakovės (t. y. juridinio asmens – verslininko, kuriam taikomi aukštesni teisės išmanymo standartai) iniciatyva bei pasiūlytomis sąlygomis, kurias ieškovė akceptavo prisijungimo būdu, todėl būtent atsakovei kilo pareiga įrodyti savo atsikirtimuose į ieškinio reikalavimus dėstomas priešingas aplinkybes, t. y., kad ginčo šalys susitarė dėl nuomos sutarties vykdymo joje nenumatytomis sąlygomis.Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė neįrodė savo gynybinės pozicijos dėl tariamai kitokių nei nuomos sutartyje deklaruoti šalių tikslų ir ketinimų, bei tinkamai nusprendė, jog nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo prievolės sumokėti ieškovei nuomos mokestį iki sutartinių nuomos santykių pabaigos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė į bylą pateiktų įrodymų visetą, ir, įvertinęs įrodymų patikimumą, teisingai nustatė, jog nuomos sutartis pasibaigė ne atsakovės iniciatyva 2015-04-24, o 2015-10-28, ieškovės atsakovei pateikto 2015-10-23 pranešimo pagrindu. Nagrinėjamos bylos pobūdis nesuteikia teismui teisės veikti aktyviai ir įrodymus rinkti savo iniciatyva, todėl pareiga įrodyti reikalavimuose ir atsikirtimuose dėstomas aplinkybes kyla išskirtinai ginčo šalims. Atitinkamai, atsakovei nepateikus į bylą aplinkybes, jog atsakovės lokaliniuose aktuose yra numatyta įmonei automobilį išnuomojusio darbuotojo pareiga pildyti ir teikti kelionės lapus, ir kad ieškovė su tuo buvo supažindinta, patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai laikė neįrodytomis. Ieškovės manymu, atsakovės prašymas dėl naujų įrodymų pateikimo neturėtų būti tenkinamas, kadangi šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, naujai pateiktų įrodymų priėmimas apeliacinėje instancijoje užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, naujai pateikti įrodymai nepatvirtina bylai svarbių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo priimti naujus įrodymus, nurodydama, jog jų pateikimo būtinybė iškilo po teismo galutinio sprendimo priėmimo, teismui galutiniame sprendime konstatavus įrodymų, jog ieškovė yra susipažinusi su įmonėje patvirtinta Apskaitos politika, trūkumą. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui teikia išrašus iš Apskaitos politikos, iš kurių matyti, kad įmonėje nustatytas kelialapių pildymas, o taip pat Išrašą iš UAB „Doklas“ 2015 metų bylų antraščių sąrašo, iš kurio matyti, kad už bylą 1.8 „Apskaitos politika“ bei bylą 6.5. „Kelionės lapų, spidometro parodymų apskaitos žiniaraščiai, aktai“ buvo atsakinga vyriausioji buhalterė L. V., kuri ir parengė šį aprašą. Taip pat teikia ir Vyriausiojo buhalterio pareiginius nuostatus, iš kurių matyti, kad ieškovė su jais yra susipažinusi ir turi tinkamai vykdyti savo pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 str., kuriame įtvirtinamas ribotos apeliacijos modelis, nustatyti ribojimai pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šis nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės naujai pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad su UAB „Doklas“ vyriausiojo buhalterio pareiginiais nuostatais ieškovė pasirašytinai supažindinta 2013-04-22; UAB „Doklas“ 2015 m. bylų antraščių sąrašas sudarytas 2014-12-31; UAB „Doklas“ apskaitos politika parengta ir patvirtinta dar 2004 metais. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog minėti dokumentai jau egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl atsakovė šiuos įrodymus turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje duomenų, jog teismas būtų atsisakęs šiuos įrodymus priimti nėra, tokiu būdu dėl nurodytų aplinkybių apeliantės pateikti nauji įrodymai nepriimami (CPK 314 straipsnis).Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnis nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusio teismo posėdžio protokolą, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas yra kilęs dėl byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo bei dėl automobilio nuomos sutarties sąlygų ir įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, visi pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai yra grindžiami teisės normų aiškinimu bei byloje esančių įrodymų vertinimu, todėl atsakovės prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė L. V. ir atsakovė UAB „Doklas“ 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė Transporto priemonės nuomos, neteikiant vairavimo paslaugų, sutartį Nr. 2015/1 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip 2015 m. sausio 1 d. perduoti atsakovei transporto priemonę Toyota Avensis Verso, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) naudotis nuomos teise, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 400 Eur nuomos mokestį kas mėnesį per 30 dienų po ataskaitinio laikotarpio nuomos mėnesio pabaigos. Ieškovė 2015-10-23 įspėjimu apie pirmalaikį sutarties nutraukimą Sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2015-10-28. Atsakovė liko skolinga ieškovei 2 761,29 Eur nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2015-04-01 iki 2015-10-28. Sutartis pasibaigė ieškovės atsakovei pateikto 2015-10-23 pranešimo pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-10 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Po teismo preliminaraus sprendimo priėmimo atsakovė dalį ieškovės reikalavimų patenkino geruoju, sumokėdama 272 Eur už automobilio nuomą už laikotarpį iki 2015-04-24, tačiau pateiktais prieštaravimais ginčijo visą teismo preliminarų sprendimą ir ieškovės reikalavimų pagrįstumą. Vilniaus miesto apylinkės teismas, konstatavęs, kad ieškovės ieškinyje pareikšti reikalavimai yra pagrįsti, teismo preliminaraus sprendimo priėmimo metu atsakovas skolos ieškovei nebuvo sumokėjęs, o atsakovės prieštaravimuose nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nepatvirtina ieškovės reikalavimų nepagrįstumo ir teismo preliminaraus sprendimo nepagrįstumo bei neteisėtumo, 2016-06-22 sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu nesutinka. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė tiek CK, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, kadangi neišsiaiškino automobilio nuomos sutartį sudariusių šalių tikrųjų tikslų. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus bei nurodo, kad sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu; jame nustatomos teisės ir pareigos. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.). Aptariamu atveju šalys, sudarydamos Sutartį susitarė, kad atsakovė už transporto priemonės nuomą mokės nuomos mokestį, kurio dydis nustatytas Sutarties 4.1 p. per 30 d. po ataskaitinio nuomos mėnesio pabaigos, o ieškovė Sutarties 2.1 p. įsipareigojo ne vėliau kaip 2015-01-01 perduoti atsakovei nuomos teise naudotis nuomos objektu. Tokiai sutarčiai taikomos CK 6.522 str. – 6.529 str. nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sudaryta sutartis atitinka minėtas nuostatas ir joms neprieštarauja. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 str. 1 d.), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 6.256 str. 2 d.). Sutarties aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į iš sutarties kylančių prievolinių teisinių santykių turinį, vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, taip pat jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.). Sutarčių aiškinimo taisyklės pirmiausia įtvirtina subjektyvaus sutarties aiškinimo metodą, įpareigojantį aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2010).Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Sutartis buvo sudaryta atsakovės iniciatyva bei jos pasiūlytomis sąlygomis, kurias ieškovė akceptavo prisijungimo būdu, todėl sutarties sąlygos aiškinamos prisijungusios šalies, t. y. ieškovės naudai. Be to, atsakovė yra verslo subjektas, kuriam keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartai. Atitinkamai ji turi tiek atitinkamus derybų įgūdžius, tiek galimybę pasikonsultuoti su teisininku, prieš pasirašydama bet kokią sutartį. Kartu pažymėtina, kad šalys yra laisvos derėtis, o jei pasiektas susitarimas yra kuriai nors pusei nepriimtinas – šalys laisvos nesudaryti sutarties. Byloje nenustatyta, kad šalys buvo verčiamos sudaryti Sutartį, t. y. jos savanoriškai prisiėmė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, todėl privalo jų laikytis. Nenustačius, kad šalių sudarytos Sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.), be to bylos nagrinėjimo metu neginčijant Sutarties galiojimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių kilusį ginčą vertino pagal sutartyje įtvirtintas sąlygas. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Šiuo atveju, nesant Sutartyje nustatytų sąlygų, kad naudojimasis nuomos objektu yra ribojamas ieškovės asmeniu, o sutarties galiojimo terminas – ieškovės darbinių funkcijų vykdymo bendrovėje trukme, bei ieškovei neigiant, kad Sutartis buvo sudaryta nurodytomis sąlygomis, būtent atsakovė turėjo įrodyti šias aplinkybes, tačiau nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismui, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovė nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Be to, Sutartyje nesant įtvirtintos sąlygos, jog kelionės lapų pildymas yra būtina sąlyga nuomos mokesčiui mokėti, taip pat nesant nuorodos į atitinkamą atsakovo įmonėje patvirtintą tvarką lokaliniuose aktuose, bei nesant įrodymų, jog tokia tvarka apskritai atsakovo priimtuose lokaliniuose aktuose yra numatyta, t. y. kad būtų įtvirtinta darbuotojo, išnuomojusio įmonei automobilį, pareiga pildyti kelionės lapus ir kad ieškovė su tuo būtų supažindinta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos atsakovės argumentus laikė neįrodytais ir jais nesivadovavo. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus apie Sutarties nutraukimą atsakovės iniciatyva bei padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog Sutartis buvo nutraukta nuomininkės reikalavimu iki ieškovei nutraukiant sutartį. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės įrodymus apie tariamai atsakovės iniciatyva nuo 2015-04-24 nutrauktą nuomos sutartį vertino kaip prieštaringus bei nepagrindžiančius atsakovės atsikirtimuose deklaruojamų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia išvada. Kaip matyti, Sutarties 5.2 punktu šalys įtvirtino bet kurios sutarties šalies teisę nutraukti pirma laiko šią sutartį šalių susitarimu, raštu įspėjus apie tai antrąją sutarties šalį prieš 5 dienas. Atsakovė aplinkybę, apie ieškovei teiktą ir jos atsisakytą priimti atsakovės 2015-04-16 pranešimą nutraukti nuomos sutartį nuo 2015-04-24 dienos, grindė raštišku UAB „Doklas“ mažmeninės prekybos vadovės E. K. liudijimu. Atsižvelgiant į tai, kad pastaroji yra nuo 2004-11-14 atsakovės generalinės direktorės pareigas einančios A. K. duktė, sutiktina su ieškovės nuomone, jog ji yra tiesiogiai suinteresuota pranešimo įteikimo ieškovei patvirtinimu ir bylos baigtimi atsakovės naudai. Be to, tai, kad siunčiamų raštų registracijos žurnale įrašas apie 2015-04-16 pranešimą suformuotas 2015-04-15 data, kai pats pranešimas apie sutarties nutraukimą surašytas ir, pasak atsakovės, ieškovei įteiktas/išsiųstas 2015-04-16, kelia pagrįstų abejonių dėl šių įrodymų patikimumo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė neįrodė, jog Sutartis buvo nutraukta nuomininkės reikalavimu iki ieškovei nutraukiant sutartį.Priešingai, nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tarp ginčo šalių vykusį susirašinėjimą elektroniniu paštu ir pagrįstai laikė, kad atsakovės ieškovei 2015-10-30 siųstas elektroninis laiškas patvirtina, jog atsakovė pripažino ieškovės įvykdytą Sutarties nutraukimą nuo 2015-04-28 bei įsipareigojo atsiskaityti su ieškove per 30 dienų nuo ieškovės užpildytų kelionės lapų pateikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės atstovės pozicija 2015-10-30 laiške nereiškiant prieštaravimų ir/ar pretenzijų, bet nurodant, kad UAB „Doklas“ yra gavusi ieškovės įspėjimą apie nuomos sutarties nutraukimą ir pateikiant atsiskaitymo su ieškove sąlygas, patvirtina, kad atsakovė sutiko su Sutarties pasibaigimu ieškovės nurodytą dieną, o tai reiškia, jog iki ieškovės pareiškimo apie Sutarties nutraukimą prieš terminą pateikimo atsakovė nebuvo pranešusi ieškovei apie Sutarties nutraukimą prieš terminą atsakovės iniciatyva, todėl iki Sutarties nutraukimo 2015-10-28 privalėjo mokėti sutartimi sulygtą nuomos mokestį. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad atsakovė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų, faktinių aplinkybių, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas nepasinaudodamas CPK 179 str. 1 dalyje numatyta teise pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, atmetamas, kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad minėta CPK nuostata įtvirtina teismo teisę, o ne pareigą, be to, nagrinėjamos bylos pobūdis nesuteikia teismui teisės veikti aktyviai ir įrodymus rinkti savo iniciatyva. Kaip matyti iš byloje esančio teismo posėdžio informacinės pažymos, vadovaujantis CPK 427 str. 1 d., 251 str. 1 dalimi, bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje, ištyręs bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas paklausė dėl bylos dalyvių (taigi, ir atsakovės) pageidavimo papildyti bylos medžiagą, o profesionalaus teisininko (advokato) atstovaujama atsakovė jokio pageidavimo teikti į bylą papildomus įrodymus neišreiškė. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovei naudojantis dispozityvumo principu ir savo nuožiūra sprendžiant dėl įrodymų jos deklaruojamoms aplinkybėms pagrįsti teikimo, atsakomybė dėl įrodymų rinkimo negali būti perkelta bylą nagrinėjančiam teismui, kai veikti aktyviai ir savarankiškai rinkti įrodymus nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisės. CPK 430 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad jeigu atsakovas per dvidešimt dienų nuo preliminaraus sprendimo priėmimo teismo sprendimą įvykdo ir raštu pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus, teismas nutartimi panaikina teismo preliminarų sprendimą ir bylą nutraukia. Šiuo atveju ieškovui grąžinamas jo sumokėtas žyminis mokestis. Jeigu atsakovas teismo sprendimą įvykdo iš dalies, o dėl kitos dalies reikalavimų pareiškia prieštaravimus, byla nagrinėjama šiame straipsnyje nustatyta tvarka ir ieškovo reikalavimų pagrįstumo klausimas išsprendžiamas priimant galutinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo nustatytu laikotarpiu atsakovė dalį ieškovės reikalavimų patenkino geruoju, sumokėdama 272 Eur už automobilio nuomą už laikotarpį iki 2015-04-24, tačiau pateiktais prieštaravimais ginčijo visą teismo preliminarų sprendimą ir ieškovės reikalavimų pagrįstumą, o ieškovė atsiliepime į prieštaravimus nereiškė prašymo sumažinti ieškinio reikalavimo dydžio, pirmosios instancijos teismas skundžiamu galutiniu sprendimu pagrįstai teismo preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, nurodydamas, jog atsakovės sumokėtos sumos, vykdant teismo preliminarų sprendimą, bus įvertintos jo vykdymo procese.Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skaičiavo dvigubas palūkanas, kas prieštarauja CK 6.37 straipsnio 4 daliai. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento pažymi, kad skundžiamu sprendimu palikus nepakeistą 2016 m. kovo 10 d. preliminarų sprendimą, paliktos juo priteistos procesinės palūkanos nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomų, pavyzdžiui, delspinigių, palūkanų ir panašiai, bei kad procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005; 2005-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Dėl šių aplinkybių, atsakovės teiginys dėl teismo skaičiuotų dvigubų palūkanų vertintinas kaip nepagrįstas.Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010 kt.).Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovo patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Ieškovė pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 str.), todėl ieškovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovės UAB „Doklas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dainius RinkevičiusEglė SurgailienėJelena Šiškina