- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-01
- Bylos Nr.
- 2S-1149-924/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05306-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Enerstenos prekyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Enerstenos gamyba“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Albrechta“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Enerstenos prekyba“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-10566-615/2021, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Albrechta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Enerstenos gamyba“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Albrechta“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Enerstenos gamyba“ ieškovės naudai 885,72 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančio turto ir (ar) turtinių teisių ir (ar) piniginių lėšų ne didesnei kaip 885,72 Eur sumai areštą. Nurodė, kad iš viešos informacijos apie atsakovę matyti, kad šiuo metu įmonė susiduria su dedeliais sunkumais – 24 bylose dalyvavo kaip atsakovė, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 166 520,47 Eur, kasmet įmonės pajamos ženkliai mažėja, todėl ieškovė mano, kad šie duomenys įrodo grėsmę dėl ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas skundžiama 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi patenkino ieškovės UAB „Albrechta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas ieškovės pareikštų reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovei UAB „Enerstenos gamyba“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai atsakovės pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, bet ne daugiau kaip 885,72 Eur sumai, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove, taip pat mokėti įmonės darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Teismas skundžiama nutartimi visam areštuotam turtui nustatė disponavimo teisės apribojimą.
4. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė galimai nevykdo savo laisva valia sudarytų susitarimų, galimai turi ir kitų reikšmingų įsiskolinimų - 24 bylose dalyvavo kaip atsakovė. Pažymėjo, kad įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 166 520,47 Eur.
5. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes laikė, kad yra pakankama tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Atkreipė dėmesį, jog teisminė gynyba negali prarasti savo veiksmingumo. Šio principo laikymąsi užtikrina laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones yra siekiama, kad šalių finansinė padėtis ar pats ginčo objektas per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokie, kokie buvo prieš pradedant nagrinėti bylą. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių - arešto atsakovės turtui – taikymo teismas laikė pagrįstu.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Enerstenos gamyba“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės UAB „Albrechta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Taip pat prašo leisti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 38 Eur žyminį mokestį sumokėtą už atskirąjį skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, nes ieškovė neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis nagrinėjamoje byloje konstatuotas remiantis aplinkybėmis, jog atsakovė yra dalyvavusi 24 bylose. Atsakovės manymu ieškovės nurodyta aplinkybė negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Dalyje bylų buvo sudarytos taikos sutartys, kitos toliau vyksta ginčo teisena, taigi šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis kreiptis į teismą, gina savo galimai pažeistas teises teisme, o atsakovė naudojasi savo teise į teisinę gynybą, tai jokiu būdu negali būti laikoma grėsme galimai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymui. Pastebėtina, kad šiuo metu atsakovė neturi ir įsiskolinimų Sodrai, kurių įvykdymo terminas būtų pasibaigęs. Ieškovės nurodytas skolos sumos sumokėjimas yra atidėtas. Taigi, nurodytos aplinkybės paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes ir pagrindus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
1.2. Teismas skundžiama nutartimi neturėjo pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės galimą nesąžiningumą ir siekį pabloginti savo turtinę padėtį (perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.) ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, nors tokia pareiga (įrodyti, kad yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos) tenka būtent ieškovei (CPK 178 str.). Ieškovės ieškinio byloje pateikimas pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Atsakovės sąžiningumas nebuvo paneigtas.
1.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškinio suma – 885,72 Eur, yra ganėtinai maža, palyginus su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmėmis. Atsakovė yra verslo subjektas, kuris dalyvauja įvairiuose konkursuose, ieško naujų partnerių ir investicijų. Žyma viešajame registre apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir jų taikymas pakenks atsakovės vardui, galimybėms pritraukti naujas investicijas, sutrikdys veiklos procesus. Be to, atsakovės manymu, taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia propprcinguino principą, šalių interesų pusiausvyrą, iškeliant ieškovės interesus ir paneigiant atsakovės.
1.4. Į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų neįvertino, nesivadovavo aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnyje numatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.
8. Byloje kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. reikalavimo sumos apimtyje areštavo atsakovės UAB „Enerstenos gamyba“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis. Apeliantė iš esmės tvirtina, kad teismas ieškovės prašymą išnagrinėjo formaliai, nenustatęs grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pripažįsta, kad ieškovė reikalavimus preliminariai pagrindė, tačiau sutinka su atskirojo skundo argumentais dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo.
10. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
11. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl pirmosios laikinųjų pasaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo egzistavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.
12. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1711-516/2017 ir joje nurodytą teismų praktiką).
13. Ieškinio suma bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; ir kt.). Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
14. Ieškovė reikšdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismui teigė, kad iš viešos informacijos apie atsakovę matyti, kad šiuo metu įmonė susiduria su dideliais sunkumais – 24 bylose dalyvavo kaip atsakovė, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 166 520,47 Eur, kasmet įmonės pajamos ženkliai mažėja, todėl ieškovės nuomone, minėti duomenys įrodo grėsmę dėl ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė galimai nevykdo savo laisva valia sudarytų susitarimų, galimai turi ir kitų reikšmingų įsiskolinimų - 24 bylose dalyvavo kaip atsakovė, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 166 520,47 Eur, sprendė, kad egzistuoja rizika teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovė galimai vengia atsiskaityti pagal sudarytus susitarimus, sudaro pagrindą kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien tik atsakovės vengimas geruoju patenkinti tiek ieškovės, tiek kitų asmenų reikalavimus savaime nereiškia, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą. Be to, tai, kad atsakovės turtinė padėtis galimai nėra gera ar kad ji turi kitų įsiskolinimų, taip pat savaime nepatvirtina jos nesąžiningo elgesio.
15. Pažymėtina, kad net jei byloje ir būtų duomenys apie blogą atsakovės turtinę padėtį, tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Nagrinėjamu atveju byloje nesant konkrečių duomenų apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu, nėra pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą siekiant išvengti atsiskaitymo.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 885,72 Eur skolos pritesimo nėra laikytinas reikalavimu dėl didelės sumos priteisimo, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė yra juridinis asmuo vykdantis komercinę veiklą. Taip pat patikrinus teismų informacinės sistemos Liteko duomenis matyti, jog neišnagrinėtų bylų, kuriose apeliantė dalyvauja kaip atsakovė, yra tik penkios (įskaitant nagrinėjamą bylą), kitoje dalyje išnagrinėtų bylų, kaip teisingai nurodo apeliantė, buvo sudarytos taikos sutartys, taip pat dalyje bylų procesas buvo nutrauktas, taigi šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis kreiptis į teismą, gina savo galimai pažeistas teises teisme, o atsakovė naudojasi savo teise į teisinę gynybą, ir tai jokiu būdu negali būti laikoma grėsme galimai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymui. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis taip pat nustatyta, jog šiuo metu atsakovė neturi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, kurių įvykdymo terminas būtų pasibaigęs. Ieškovės nurodytas skolos sumos sumokėjimas yra atidėtas.
17. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vyraujančią teismų praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodęs jokių motyvų dėl atsakovės (ne)sąžiningumo, neturėjo pagrindo pripažinti esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes, kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas atsakovės turtui, iš kurio ieškovė galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja realios ir pagrįstos prielaidos (grėsmės), kad atsakovė bet kokiomis priemonėmis gali siekti (vengti) jai nepalankaus teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo.
18. Apibendrinant išdėstytus motyvus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, netinkamai įvertino faktinę situaciją, todėl skundžiama 2021 m. balandžio 7 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
19. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Albrechta“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
Nutartį vykdyti skubiai.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.