Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-01-08 nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir nubaustas laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikintina.

Iš L. P. G. B. priteisti 434 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš L. P. priteista 127,43 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą žmogui ir sukėlė fizinį skausmą, o būtent jis 2013 m. liepos 18 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, konflikto su G. B. metu jų mažametės dukros O. P., gimusios (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, būdamas namo pirmame aukšte, hole, tyčia rankomis sugriebė G. B. už gerklės ir spausdamas bei atleisdamas, nutempė pastarąją prie sienos, skiriančios virtuvę nuo koridoriaus, tęsiantis konfliktui namo pirmame aukšte esančiame koridoriuje, prie kolonos, skiriančios koridorių nuo holo, vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė per kairį skruostą ir tampė nukentėjusiąją už plaukų. Tęsdamas nusikalstamą veiką namo pirmo aukšto hole, prie laiptų, sugriebė rankomis G. B. už gerklės, spausdamas bei atleisdamas kaklą, taip sukėlė G. B. fizinį skausmą bei sumušimą kairiame skruoste, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, tuo padarydamas nukentėjusiajai G. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Anot L. P., apylinkės teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji akivaizdžiai stengiasi jam pakenkti: siuntinėja elektroninius laiškus su šmeižtu jų bendriems draugams ir pažįstamiems, sugadino jų asmeninius daiktus išsikraustant, viešina įvykį naudodamasi pažįstamų internetiniais portalais ir televizijos paslaugomis.

Analizuodamas nukentėjusiosios duotus parodymus bei pateikdamas jų vertinimą, apeliantas pažymi, kad jie nėra nei nuoseklūs, nei neprieštaringi. Pasak L. P., nukentėjusioji teigė, jog įvykio metu jis ją smaugė, tačiau jokių smurto žymių ant nukentėjusiosios kaklo kitą dieną nebuvo. Apelianto manymu, ši aplinkybė patvirtina, jog G. B. viską išsigalvojo, siekdama jam pakenkti. Taip pat, anot L. P., apylinkės teismas nevertino nukentėjusiosios parodymų neatitikimo kitų byloje surinktų įrodymų, pvz. nukentėjusioji tvirtina, kad jis jai sudavė į veidą ir 2013-11-19 apžiūros metu užfiksuotos smurto žymės yra jo veiksmų pasekmė. Tačiau tą pačią dieną pokalbyje su pagalbos telefono 112 operatoriumi, G. B. tvirtino, jog sumušimo žymių neliko.

Apeliantas akcentuoja, jog pirmos instancijos teismas vadovavosi O. P. parodymais, tačiau duodama parodymus pastaroji nurodė, jog pasakoja apie tai, ką mama jai nupiešė ir papasakojo, t. y. perpasakoja tai, ką jai sakė nukentėjusioji. L. P. nuomone, tokie nukentėjusiosios veiksmai taip paruošiant nepilnametį liudytoją, esantį jo įtakoje, turėtų būti vertinami kaip poveikis liudytojui, tačiau teismas O. P. parodymus vertino kaip patikimus ir priimtinus.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistasis L. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Pirmos instancijos teismo yra teisingai konstatuota, jog byloje yra pakankamai objektyvių duomenų (nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai), patvirtinančių, jog L. P. 2013 m. liepos 18 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, konflikto su G. B. metu jų mažametės dukros O. P., gimusios 2006-03-03, akivaizdoje, vartodamas fizinį smurtą, nežymiai sutrikdė G. B. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pastarąją išvadą apylinkės teismas padarė nuosekliai išdėstęs, įvertinęs bei palyginęs tarpusavyje nukentėjusiosios bei liudytojų duotus parodymus, specialisto išvadą bei kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus.

Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti tai, kad vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmos instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl 2013-07-18 įvykdytos nusikalstamos veikos, vadovavosi vien nukentėjusiosios parodymais, kurie, pasak apelianto, nėra nei nuoseklūs, nei neprieštaringi. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusioji G. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, jog 2013-07-18, jai su dukra grįžus namo, tarp jos ir L. P. kilo konfliktas dėl galimai jų dukros O. P. apipaišytų namo sienų. Anot nukentėjusiosios, šio konflikto metu L. P. paėmė jų dukros mobilųjį telefoną, kurį vėliau sviedė į sieną, reikalavo grąžinti namo raktus bei vartojo G. B. atžvilgiu fizinį smurtą – kelis kartus buvo sugriebęs nukentėjusiajai už kaklo, vieną kartą sudavė jai dešine ranka į kairę veido pusę bei tampė ją už plaukų. Akcentuotina, kad analogiškas nusikaltimo padarymo aplinkybes nukentėjusioji nurodydavo visų apklausų, tame tarpe ir bylą nagrinėjant teisme, metu, tad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo G. B. parodymų nuoseklumą.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiosios paaiškinimai prieštarauja kitai byloje surinktai medžiagai. Priešingai, jokių neatitikimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų nustatyta nebuvo. Taip specialisto išvadoje Nr. G2355/13(01) konstatuota, kad G. B. padarytas sumušimas kairiame skruoste, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku – 2013-07-18. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 37-38). Pažymėtina, kad nukentėjusiajai buvo konstatuotas tik kairiojo skruosto patinimas, jokių hematomų ar kitų akivaizdžių sumušimų požymių jai nustatyta nebuvo, kas visiškai atitinka G. B. pokalbyje su pagalbos telefono 112 operatoriumi metu nurodytas aplinkybes, jog akivaizdžių sumušimo žymių neliko (b. t. 1, b. l. 54). Analogiškus paaiškinimus nukentėjusioji davė ir 2013-12-11 vykusios apklausos metu, nurodydama, kad nuo L. P. suduoto smūgio mėlynės neliko, buvo tik patinęs žandas (b. t. 1, b. l. 44-45). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde tai, kad nukentėjusiosios apžiūros metu nebuvo nustatyta jokių smurto žymių ant kaklo, nepaneigia G. B. nurodomų aplinkybių dėl konflikto metu L. P. jos atžvilgiu naudojamo fizinio smurto pobūdžio, o būtent dėl to, jog pastarasis buvo sugriebęs jai už gerklės. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nuteistasis nesmaugė G. B., bet tai suspausdavo, tai atleisdavo jai kaklą, kas leidžia daryti išvadą, jog jo veiksmai nebuvo pakankamai intensyvūs tam, kad paliktų žymių.

Nukentėjusiosios nurodomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina ir mažametės liudytojos O. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pagarsinti teismo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (b. t. 1, b. l. 74-84). Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad duodama parodymus, O. P. nurodė, jog pasakoja apie tai, ką mama jai nupiešė ir papasakojo. Nupasakodama įvykio aplinkybes, mažametė liudytoja labai tiksliai nurodė, kad konfliktas tarp jos tėvų kilo dėl apipaišytų namo sienų joms su mama 2013-07-18 vakare grįžus namo. Pasak O. P., L. P. pareiškė joms pretenzijas dėl apgadintų sienų, tačiau jos su nukentėjusiąja pakilo į antrą aukštą, į savo kambarį. Nuteistasis atėjo joms iš paskos, pačiupo O. P. telefoną ir pradėjo leistis laiptais, G. B. pradėjo jį vytis. Liudytojos teigimu, būdami apačioje tėvai pradėjo pyktis. Pasak O. P., ji matė kaip L. P. suėmė nukentėjusiajai už kaklo ir nusivedė ją. Kas vyko toliau, liudytoja nematė, kadangi išsigando ir nubėgo pas didelį šunį. Taigi, O. P. neteigė mačiusi visą konfliktą, o atsakydama į psichologės klausimą paaiškino, jog mama jai nupiešė tik tai, kas vyko toliau, t. y. to, ko mergaitė nematė, kadangi nubėgo pas šunį. Apklausos metu O. P. taip pat parodė girdėjusi kaip L. P. reikalavo atiduoti raktus. Pažymėtina, kad šie liudytojos parodymai visiškai atitinka G. B. paaiškinimus. Pastarosios teigimu, po konflikto užlipusi į antrą aukštą ji rado dukrą apsikabinusį šunį. Dukra buvo išsigandusi, nenorėjo pasilikti L. P. namuose, todėl jos išvažiavo. Vertindamas mažametės liudytojos parodymus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apklausos metu liudytoja ne iš karto buvo klausinėjama apie tarp tėvų kilusį konfliktą, tačiau pasakojo apie savo santykius su tėvu, jų gyvenimo sąlygas, nurodydama tiek aplinkybes reikšmingas nagrinėjamai bylai ir visiškai atitinkančias kitus byloje surinktus duomenis, tiek ir tiesiogiai nesusijusias su nagrinėjama byla. Taip liudytoja nurodė mananti, kad L. P. ją nelabai myli, kadangi jis neleidžia joms su mama žiūrėti televizoriaus (ji negalėjo šeštadieniais žiūrėti savo mėgstamos laidos), naudotis virtuve. Dėl pastarosios priežasties jos nusipirko elektrinę viryklę ir naudojosi ja savo kambaryje antrame aukšte. Šie liudytojos parodymai visiškai atitinka ne tik nukentėjusiosios parodymus, bet ir byloje esančias paties L. P. pateiktas nuotraukas, kuriose yra užfiksuotas kambarys, kuriame gyveno nukentėjusioji ir O. P. (b. t. 1, b. l. 173-177). Iš pastarųjų nuotraukų matyti, kad gyvenamoji patalpa buvo naudojama ir kaip virtuvė (nuotraukose užfiksuotas valgomasis stalas, viryklė, indai ir pan.). Taip pat pasakodama apie savo santykius su tėvu, O. P. nurodė, jog jis ne kartą ją gąsdino, grasindamas žiemą išnešti į lauką triušiuką, išvežti į mišką šunį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių mažametės liudytojos nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog apklausos metu ji vadovavosi asmenine patirtimi, pasakojo savo išgyvenimus bei tai, ką matė savo akimis, o ne perpasakojo savo motinos nurodytas aplinkybes. Akcentuotina ir tai, jog O. P. neteigė mačiusi visą konfliktą, ji paaiškino, jog matė tik tai, kaip L. P. suėmė mamai už kaklo. Daugiau nieko nematė, nes nubėgo į antrą aukštą pas šunį, kur ją vėliau ir rado nukentėjusioji. Tai, kad mergaitė buvo labai išsigandusi, šoko būsenoje, patvirtino ir liudytoja E. K., pas kurią įvykio naktį nakvojo nukentėjusioji ir O. P.. Pažymėtina, kad liudytoja taip pat nurodė pastebėjusi, jog vienas nukentėjusiosios skruostas buvo raudonas (b. t. 2, b. l. 83-84). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiosios bei mažametės liudytojos O. P. parodymus tinkamais L. P. kaltinančiais įrodymais bei vadovavosi jais spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau aptarti įrodymai, vertinant juos kitų byloje surinktų įrodymų (Vilniaus apskrities VPK Vilniaus r. PK KPS Antrajame poskyryje sudarytos garso įrašų suvestinės, Vilniaus miesto krizių centro pažyma) kontekste, patvirtina L. P. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vykstančių kitų teisminių ginčų, jos elektroninių laiškų siuntinėjimo ir pan.) neturi teisinės reikšmės, sprendžiant L. P. kaltės klausimą, todėl teisėjų kolegija jų atskirai nevertina ir dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog L. P. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nežymiai sutrikdė G. B. sveikatą, apelianto nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiosios galimo jo apkalbėjimo, netenka prasmės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius apie tai, kad G. B. pati vartojo fizinį smurtą, gadino turtą ir pan. Kitą vertus, net ir pasitvirtinus šioms aplinkybėms, tai nesuteiktų nuteistajam teisės pačiam elgtis neteisėtai, smurtaujant prieš nukentėjusiąją.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.

2015-01-08 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą.