- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-17
- Bylos Nr.
- e2-48-186/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00455-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- L. J.
- Ieškovas
- „Talwest Grupp“
- Trečiasis asmuo
- N. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4027-580/2018 pagal ieškovės „Talwest Grupp“ OU ieškinį atsakovei L. J. dėl prievolės pripažinimo solidaria, trečiasis asmuo N. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė „Talwest Grupp“ OU kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. J., prašydama pripažinti trečiojo asmens N. J. prievolę ieškovei pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-317-262/2017 bendra solidariąja atsakovės L. J. ir trečiojo asmens N. J. prievole iki visiško jos įvykdymo, priteisiant iš atsakovės L. J. ieškovei 91 809,55 Eur skolą, 22 525,71 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, taip pat 2 304,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino trečiojo asmens N. J. prievolę ieškovei „Talwest Grupp“ OU pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-317-262/2017 bendra solidariąja atsakovės L. J. ir trečiojo asmens N. J. prievole iki visiško jos įvykdymo, priteisiant iš atsakovės L. J. ieškovei „Talwest Grupp“ OU 91 809,55 Eur skolą, 22 525,71 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, 2 304,65 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šiuo sprendimu teismas ieškovei iš atsakovės L. J. taip pat priteisė 1 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 888 Eur žyminio mokesčio.
Šalies argumentai
3. Atsakovė L. J. padavė apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo panaikinimo. Apeliaciniame skunde atsakovė prašė ją iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Nurodė, kad jos turtinė padėtis yra itin sunki, ji šiuo metu nedirba, prižiūri mažametę dukrą. Be to, jos visos banko sąskaitos yra areštuotos ginčo byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, todėl ji neturi lėšų, kuriomis galėtų disponuoti. Taip pat nurodė, kad ji gyvena su sutuoktiniu N. J., kurio atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl skolos ieškovei išieškojimo ir jo visos banko sąskaitos taip pat yra areštuotos. Jie nuosavybės teise turi įsigiję žemės sklypą su gyvenamuoju namu, kurie yra hipoteka įkeisti bankui. Taigi, turi įsipareigojimų bankui. Sutuoktinis vykdo individualią veiklą, tačiau pajamų nepakanka net šeimos poreikiams tenkinti. Nurodė, kad ji, atsižvelgdama į savo finansines galimybes, galėjo sumokėti tik 100 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo prašo ją atleisti.
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 8 d. nutartyje konstatavo, kad apeliantės prašymas atleisti ją nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo nėra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas dokumentais, todėl nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – žyminiam mokesčiui sumokėti arba pakankamiems įrodymams dėl turtinės padėties pateikti. Šia nutartimi teismas taip pat nutarė pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir leisti apeliantei iš areštuotų lėšų sumokėti 1 750 Eur žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
5. Atsakovė, šalindama minėtus teismo nurodytus trūkumus, pateikė papildomus paaiškinimus. Atsakovė pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymoje pateikta informacija apie valstybinį socialinį draudimą už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Kadangi po 2017 m. balandžio 19 d. apeliantė negrįžo į darbą, pažymoje įrašų apie socialinį draudimą nėra. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš pateiktos jos banko sąskaitos išrašo matyti, kad šioje sąskaitoje rezervuotos lėšos sudaro 111 439,06 Eur, o po pritaikyto arešto banko sąskaitos likutis yra -111 438,21 Eur, o tai įrodo, kad arešto dieną sąskaitoje buvo 0,85 Eur santaupų, kuriomis ji galėtų disponuoti, jeigu nebūtų pritaikytas lėšų areštas. Todėl teismo leidimas apeliantei iš areštuotų lėšų sumokėti 1 750 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, negali būti įgyvendintas, nes tokių lėšų apeliantės sąskaitoje nėra. Kartu su atsiliepimu į ieškinį apeliantė buvo pateikusi įrodymą apie teiktą paraišką bankui dėl kredito, kurį iš dalies naudojo ankstesnei paskolos sutarčiai refinansuoti bei namui įrengti. Be to, iš teismui pateiktos paskolos sutarties Nr. LL/09/08/03 specialiosios dalies matyti, kad pagal 2009 m. rugpjūčio 3 d. dienos paraišką buvo suteiktas kreditas. Išraše iš banko informacinės sistemos matyti duomenys apie kreditą ir jo grąžinimą, mokamas įmokas (artimiausia 510,23 Eur dydžio palūkanų mokėjimo data 2018 m. spalio 31 d.). Šie duomenys patvirtina, kad paskola, kuri buvo paimta būstui įsirengti, iki šiol nėra grąžinta, šios paskolos įvykdymui užtikrinti yra įkeistas šeimos vienintelis būstas, kuriame apeliantė gyvena su šeima.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 19 d. nutartimi atsakovės L. J. prašymą dėl jos atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo tenkino iš dalies ir: atleido atsakovę nuo 925 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimo už paduotą apeliacinį skundą; nustatė atsakovei terminą sumokėti 825 Eur žyminį mokestį.
7. Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus duomenis apie jos turtinę padėtį, sprendė, kad apeliantės finansinė padėtis sunki, nes ji nedirba ir neturi pajamų. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra aiški priežastis, dėl kurios atsakovė neturi darbo. Be to, atsakovė prašo ją atleisti iš esmės nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas pažymėjo, kad teise nemokėti žyminio mokesčio naudojasi asmenys, kurie turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Dėl šios priežasties norėdama nemokėti žyminio mokesčio atsakovė gali kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti tokias pačias teisines pasekmes asmeniui, kuris nėra įrodęs, jog turi teisę į valstybės paramą, nes tai neatitiktų lygiateisiškumo principo. Teismas tokią išvadą padarė taip pat įvertinęs tai, kad atsakovė nepateikė daugiau duomenų apie turimą (valdomą) nekilnojamąjį, išskyrus įkeistąjį bankui, ar kitą turimą turtą, taip pat nepateikė daugiau kitų duomenų apie savo turtinę padėtį, o tik pakomentavo pridėtus prie apeliacinio skundo įrodymus. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsakovę atleisti nuo pusės likusios mokėtinos žyminio mokesčio sumos, t. y. nuo 875 Eur sumos mokėjimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė L. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atleisti ją nuo likusios nesumokėtos žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
8.1. Nuo kokios žyminio mokesčio dalies galima atleisti asmenį kiekvienu konkrečiu atveju vertina teismas. Apeliantė prašė teismo ją atleisti nuo dalies žyminio mokesčio, o ne nuo „iš esmės viso žyminio mokesčio sumokėjimo“, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė, norėdama nemokėti žyminio mokesčio, turėjo kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nes atsakovė sumokėjo dalį žyminio mokesčio, kuri pagal jos šiuo metu esamą turtinę padėtį jai yra didelė suma. Faktas, kad atsakovė nesikreipė dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, o naudojasi privačių teisininkų paslaugomis, savaime nepatvirtina, kad atsakovė pajėgi sumokėti teismo nustatytą žyminio mokesčio dalį. Atkreipia dėmesį, kad ji iki šiol atstovaujančiai advokatei nėra sumokėjusi atlyginimo už anksčiau suteiktas teisines paslaugas. Pažymi, kad 2018 m. spalio 8 d. nutartyje dėl trūkumų pašalinimo teismas apie minėtas aplinkybes nieko neminėjo, todėl dėl jų pasisakyti anksčiau negalėjo.
8.2. Teismas nurodo, kad „nėra aiški priežastis, dėl kurios atsakovė neturi darbo“, tačiau šio klausimo teismas nekėlė ankstesnėje nutartyje. Paaiškina, kad apeliantė nedirba, nes neteko darbo tada, kai UAB „Godonė“, kurioje ji dirbo prieš išeidama į vaiko priežiūros atostogas, bankrutavo. Tiek ji, tiek jos sutuoktinis liko be darbo. Kadangi sutuoktinis turi didesnes galimybes įsidarbinti ar pradėti naują verslą ir gauti didesnį atlyginimą, o vaikas nebuvo priimtas į jokią ikimokyklinio ugdymo įstaigą, sutuoktiniai nusprendė, kad vaiką prižiūrės apeliantė. Šiuo metu apeliantė naudojasi jai suteikta socialine teise auginti vaiką iki 8 metų ir planuoja ieškotis darbo, kai vaikas pradės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Žemesnės instancijos teismas
8.3. Teismas nurodė, kad „atsakovė nepateikė daugiau duomenų apie turimą (valdomą) nekilnojamąjį, išskyrus įkeistąjį bankui, ar kitą turimą turtą, taip pat nepateikė daugiau kitų duomenų apie savo turtinę padėtį“, tačiau šio trūkumo nenurodė ankstesnėje nutartyje dėl termino trūkumams pašalinti nustatymo. Pažymi, kad prie atskirojo skundo pateikti duomenys įrodo, kad jos šeima neturi jokio kito turto, išskyrus nurodytą prašyme dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo.
8.4. Apeliantės pateikti įrodymai patvirtina, kad jos turtinė padėtis yra sunki ir nuolatinio pobūdžio, todėl šiuo atveju buvo pagrindas atleisti ją nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo.
Atsiliepimas
9. Ieškovė „Talwest Grupp“ OU atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais atsikirtimais:
Šalies argumentai
9.1. Pareiga pateikti įrodymus, patikimai patvirtinančius prašymo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo pagrįstumą, tenka tokį prašymą pateikiančiam asmeniui. Todėl teismas 2018 m. spalio 8 d. nutartyje dėl trūkumų šalinimo negalėjo ir neturėjo nurodyti apeliantei kokius įrodymus reikia pateikti ir ką įrodinėti. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantę atstovauja advokatas, kuriam turėjo būti žinoma kokios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti asmens turtinę padėtį kaip sunkią ir kaip jos įrodinėjamos.
9.2. Apeliantė sumokėjo mažą dalį žyminio mokesčio, t. y. 100 Eur iš 1 850 Eur, todėl pagrįstai teismas nurodė, kad apeliantė iš esmės prašo ją atleisti nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima ik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatyme nustatytais atvejais (CPK 85 straipsnio 1 dalis).
9.3. Teismas skundžiamoje nutartyje neįpareigojo apeliantės kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, o nurodė, jog ji turi tokią teisę. Be to, aplinkybė, kad prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo teikiantis asmuo yra sudaręs atlygintinų teisinių paslaugų (atstovavimo) sutartį, teismų praktikoje vertintina kaip įrodymas, kad asmens turinė padėtis nėra itin sunki. Šioje byloje apeliantei teisines paslaugas teikia privatus advokatas ir teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi reikšmės tas faktas, kad apeliantė vėluoja atsiskaityti už jau suteiktas paslaugas, nes tai neįrodo, jog apeliantės turtinė padėtis yra itin sunki.
9.4. Apeliantė, siekdama būti atleista nuo prašomos žyminio mokesčio dalies, jai suteikta papildoma galimybe pateikti išsamius paaiškinimus dėl savo turtinės padėties bei papildomus tai pagrindžiančius duomenis nepasinaudojo ir papildomų įrodymų nepateikė. Pažymi, kad apeliantė papildomus įrodymus teikia kartu su atskiruoju skundu, tačiau tai daro ne laiku, todėl teismas turi atsisakyti juos priimti.
9.5. Apeliantė neįrodė, kad ji negauna ir negali gauti pajamų. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad ji dirbo ir gavo pajamų ne tik iš darbo UAB „Godonė“, bet ir iš kitų bendrovių, todėl darbo praradimas UAB „Godonė“ nelaikytinas priežastimi, dėl kurios apeliantė negauna pajamų šiuo metu, be to, jokių duomenų apie tai, kad ji darbo ieškojo ir kad jai rasti jo nepavyko, o taip pat, kad vaikas nebuvo priimtas į jokią ikimokyklinę ugdymo įstaigą, apeliantė į bylą nepateikė. Apeliantė yra darbingo amžiaus asmuo, turinti verslininkės patirtį, turi nekilnojamojo turto, todėl negalima daryti išvados apie jos itin sunkią finansinę padėtį.
9.6. Nepaisant to, kad apeliantės ir jos sutuoktinio banko sąskaitos yra areštuotos, jie tam tikromis pajamomis disponuoja ir to apeliantė atskirajame skunde neneigia. Apeliantė nurodo, kad šeimą išlaiko jos sutuoktinis iš individualios veiklos pajamų, tačiau jų dydžio nenurodo, o jos pateikti duomenys apie sutuoktinio gaunamų pajamų dydį iš individualios veiklos kelia pagrįstų abejonių, nes savo pajamų sutuoktinis jau keletą metų nedeklaruoja. Tikėtina sutuoktinis duomenis apie savo pajamas ir turtą slepia. Be to, iš pateiktų duomenų nėra aišku ar šios apeliantės sutuoktinio pajamos yra vienintelės. Kita vertus, jei būtų gaunama nepakankamai pajamų, akivaizdu, kad tiek apeliantė, tiek jos sutuoktinis ieškotųsi papildomų pajamų šaltinių.
9.7. Apeliantė prie apeliacinio skundo pateikta informacija (išrašas) apie kreditą yra nepatikima, nes nėra nurodytas šios informacijos šaltinis. Išraše nurodyta, kad kredito likutis yra 130 329,01 Eur, o paskutinė kredito mokėjimo data – 2019 m. liepos 31 d. Tačiau nurodytas kredito likutis yra visiškai identiškas kredito sumai, nurodytai 2009 m. rugpjūčio 27 d. sutartyje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria prašymas atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
11. CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kaip teisingai nurodo apeliantas atskirajame skunde, būtent teismas, nagrinėdamas prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo motyvus bei pateiktus įrodymus, nusprendžia, ar asmuo yra pajėgus sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, jeigu ne, kokią dalį galėtų ir turėtų sumokėti, o nuo kokios mokesčio dalies galėtų būti atleistas.
12. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl poreikio atleisti asmenį nuo dalies mokėtinos žyminio mokesčio sumos, svarbu nustatyti, ar jo turtinė padėtis procesinių veiksmų atlikimo momentu tikrai yra tiek sunki (neturi turto, kurio sąskaita būtų galima sumokėti mokestį, santaupų, negauna pajamų arba jos yra labai mažos, yra kitų aplinkybių, kliudančių pasinaudoti turimu turtu ar lėšomis), kad jis objektyviai neišgali ir artimiausiu metu neišgalės sumokėti valstybės nustatyto dydžio mokesčio. Jeigu ši aplinkybė yra nustatoma, toliau jau sprendžiamas klausimas nuo kurios konkrečiai žyminio mokesčio sumos (dalies) tokį asmenį reikėtų atleisti, kad dėl to nebūtų ribojama jo teisė pasinaudoti teismine savo interesų gynyba (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-930-464/2017).
Dėl naujų rašytinių įrodymų
13. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2018 m. spalio 28 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo P. J. už L. J. sumokėjo advokatų profesinei bendrijai „Spectrum legis“ 150 Eur; duomenis apie tai, kad L. J. yra deklaravusi, jog ji augina vaiką iki 8 metų; Nekilnojamojo turto registro 2018 m. spalio 25 d. raštą dėl duomenų pateikimo su išrašais apie apeliantei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausantį turtą. Taip pat 2018 m. spalio 30 d. atskirai pateikė papildomą dokumentą – 2018 m. kovo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą apie dalinį mokėjimą už atsiliepimo į ieškinį rengimą.
14. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Nors ieškovė prašo neprijungti apeliantės pateiktų naujų rašytinių įrodymų, tačiau apeliacinis teismas sprendžia, jog jie gali turėti reikšmės sprendžiant byloje iškilusį procesinį klausimą, o jų neprijungimas neužvilkins proceso, todėl juos priima ir vertina su kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais.
Dėl ginčo esmės
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktus įrodymus apie jos turtinę padėtį, padarė išvadą, kad apeliantės finansinė padėtis sunki, tačiau sprendė, jog yra pagrindas ją atleisti tik nuo dalies nesumokėtos žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Apeliacinis teismas, įvertinęs apeliantės pateiktus įrodymus, sprendžia, jog padarytos teismo išvados pagrįstumo apeliantė atskirajame skunde nurodytais motyvais nepaneigė.
16. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė iš 1 850 Eur mokėtinos žyminio mokesčio sumos tėra sumokėjusi 100 Eur, t. y. labai mažą žyminio mokesčio dalį (5,4 proc.). Todėl šiuo atveju yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teiginiu, jog apeliantė iš esmės siekia, kad ji būtų atleista nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad nors įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatymuose nustatytais atvejais (CPK 83 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju turi būti vertinami ne tik asmens sunkią turtinę padėtį įrodantys dokumentai, bet ir atsižvelgiama į atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo instituto tikslą, asmens teisinį statusą, jo veiksmus ar neveikimą, taip pat į ginamą teisinį interesą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-549/2008; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-551/2007).
17. Apeliantė prie apeliacinio skundo pateikė 2009 m. rugsėjo 27 d. kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL/09/08/03PA specialiąją dalį, iš kurios matyti, kad apeliantei ir jos sutuoktiniui buvo suteiktas 130 329,01 Eur dydžio kreditas ir buvo įkeistas butas su terasa ir žemės sklypo dalis. Taip pat pateikė kredito informaciją, kurioje nurodyta, kad pagal minėtą sutartį 2018 m. spalio 31 d. turi būti sumokėtos 520,23 Eur dydžio palūkanos, kredito likutis yra 130 329,01 Eur, paskutinė kredito mokėjimo data – 2019 m. liepos 31 d. Apeliacinis teismas pritaria ieškovei atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytai pozicijai, jog pateikta kredito informacija kelia abejonių, nes ji nėra patvirtinta banko, be to, joje nurodytas kredito likutis atitinka pačioje sutartyje nurodytą suteikto kredito sumą, kas šiuo atveju yra nelogiška, turint omenyje, kad sutartis buvo sudaryta prieš devynerius metus. Todėl pateikta kredito informacija negali būti laikoma tinkamu įrodymu turtinei padėčiai pagrįsti, o nesant duomenų apie minėtos sutarties vykdymą, negalima spręsti kokios apimties įsipareigojimų bankui turi apeliantė ir jos sutuoktinis.
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsakovė nepateikė daugiau duomenų apie turimą (valdomą) nekilnojamąjį, išskyrus įkeistąjį bankui, ar kitą turimą turtą, taip pat nepateikė daugiau kitų duomenų apie savo turtinę padėtį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turtinę asmens padėtį atskleidžia nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, valstybės įmonės Regitra pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai, o asmens turtinė padėtis turi būti vertinama analizuojant pateiktų įrodymų visumą bei bylos aplinkybes, atspindinčias pareiškėjo materialinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-232/2010).
19. Apeliantė atskirajame skunde apeliuoja į tai, kad teismas ankstesnėje nutartyje, kuria buvo nustatytas terminas prašymo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo trūkumams pašalinti, nenurodė prašymo trūkumų, kuriuos aptaria skundžiamoje nutartyje. Tačiau šiame kontekste pažymėtina tai, kad pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą ir būtinybę atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, tenka pačiam to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Todėl teismas, nagrinėjantis tokį prašymą, neturi pareigos detaliai nurodyti kokius konkrečiai įrodymus turi pateikti pareiškėjas, nes tokiu atveju būtų paneigtas sprendžiant tokį procesinį klausimą egzistuojantis rungimosi principas. Kita vertus, apeliantę atstovauja advokatas, todėl jam turėjo būti žinoma kiek ir kokio pobūdžio dokumentai gali atspindėti apeliantės turtinę padėtį, todėl šiuo atveju nepagrįstai apeliantė bando įrodymų rinkimo pareigą perkelti išimtinai teismui.
20. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro 2018 m. spalio 25 d. raštą dėl duomenų pateikimo su išrašais apie apeliantei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, iš kurių matyti, kad apeliantei ir sutuoktiniui priklauso tik žemės sklypas ir ½ gyvenamojo namo, kurie, kaip apeliantė minėjo pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, yra įkeisti bankui. Tačiau apeliantė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui taip ir nepateikė duomenų iš valstybės įmonės Regitra, todėl nėra aišku ar apeliantė ir jos sutuoktinis neturi transporto priemonių.
21. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės „Talwest Grupp“ OU reikalavimo įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovės L. J. turtą 14 335,26 Eur sumai, pirmiausiai areštuojant atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar nepakankant – atsakovės pinigines lėšas bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti (parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti kitiems asmenims), leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą reikalavimą. Iš apeliantės pateikto išrašo apie jai priklausančias dvi banko sąskaitas matyti, kad abiejose sąskaitose yra rezervuota 111 439,06 Eur dydžio suma, galutinis likutis nurodytas neigiamas (-111 438,21 ir -111 439,06 Eur). Vienoje iš nurodytų banko sąskaitų likutis nurodytas 0,85 Eur. Taigi, nors Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir leido apeliantei L. J. iš areštuotų lėšų sumokėti 1 750 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, tačiau akivaizdu, jog lėšų sąskaitose nėra minėtai sumai apmokėti.
22. Iš apeliantės prie apeliacinio skundo pateiktos Valstybinio socialinio draudimo 2018 m. spalio 2 d. pažymos už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. matyti, kad 2017 m. balandžio 19 d., kai apeliantės vaikui suėjo treji metai, ji į darbą negrįžo (įrašai apie atsakovės socialinį draudimą nebenurodomi). Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad ji neteko darbo, kai bendrovė UAB „Godonė“, kurioje ji dirbo prieš išeidama vaiko priežiūros atostogų, bankrutavo. Jai ir sutuoktiniui likus be darbo, buvo nuspręsta, kad sutuoktinis turi didesnes galimybes įsidarbinti ar pradėti naują verslą ir gauti didesnį atlyginimą, o kadangi vaikas nepateko į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, apeliantė liko prižiūrėti vaiką. Tačiau tokie apeliantės argumentai vertintini kritiškai. Visų pirma, apeliantė nepateikė įrodymų, jog iš tiesų buvo kreiptasi dėl vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Be to, apeliantė, teigdama, jog jos sutuoktinis turi didesnes galimybes įsidarbinti ir gauti didesnį atlyginimą, taip pat nurodo, kad vis dėlto, sutuoktinio pajamų vos pakanka šeimos poreikiams (iš apeliantės pateiktų duomenų: „Sodra“ informacijos apie valstybinį socialinį draudimą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 4 d.; duomenys apie Valstybinėje mokesčių inspekcijoje deklaruotas pajamas už 2016 ir 2017 metus; iš tiesų galima spręsti, jog apeliantės sutuoktinio pajamos yra labai mažos), tačiau nepaisant to, tiek apeliantė, tiek jos sutuoktinis neieško darbo, papildomo darbo tam, kad būtų pagerinta jų turtinė padėtis, nors pati apeliantė deklaruoja, kad ji ir jos sutuoktinis turi įsipareigojimų bankui ir prieš jos sutuoktinį vykdomas priverstinis išieškojimas. Todėl prieštaringi apeliantės argumentai kelia abejonių, jog apeliantės sutuoktinis gauna tik tokias pajamas, kurios užfiksuotos jos pateiktuose dokumentuose, ir kad ji pati neturi kitokių pajamų. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teise nemokėti žyminio mokesčio gali naudotis asmenys, kurie turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Norėdama nemokėti likusios žyminio mokesčio dalies, kuri sudaro beveik visą priklausomą mokėti už paduotą apeliacinį skundą žyminio mokesčio dydį, atsakovė gali kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad ji būtų bandžiusi kreiptis dėl minėtos pagalbos, todėl galima spręsti apie tai, kad jos turtinė padėtis nėra tokia itin sunki, kad galima būtų ją atleisti nuo beveik viso žyminio mokesčio mokėjimo. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė naudojasi mokamomis advokato teisinėmis paslaugomis. Todėl ši aplinkybė taip pat leidžia daryti minėtą išvadą ir šiuo atveju neturi reikšmės tas faktas, kad apeliantė už advokato suteiktas teisines paslaugas tėra sumokėjusi dalį atlyginimo.
23. Nagrinėjamu atveju įvertinus apeliantės pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus galima spręsti apie tai, kad jos turtinė padėtis yra sunki ir ji neturi realių galimybių šią dieną sumokėti visą likusią žyminio mokesčio dalį, t. y. 1 750 Eur. Tačiau šiuo atveju apeliantės atleidimas nuo likusios žyminio mokesčio dalies, kuri sudaro beveik 95 proc. mokėtino žyminio mokesčio sumos, taip pat negalimas. Pažymėtina, kad apeliantė nesikreipė dėl valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos, sudarė atstovavimo sutartį dėl bylos vedimo per advokatą, o tai leidžia manyti, kad jos turtinė padėtis nėra itin sunki, jog ji visiškai negalėtų sumokėti žyminio mokesčio ir būtų pagrindas pagal jų prašymą atleisti beveik nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo. Todėl apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nutaręs atleisti apeliantę tik nuo 925 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, teisingai įvertino apeliantės pateiktus duomenis apie jos turtinę padėtį ir tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti yra pasibaigęs, nustatytinas naujas terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti, atsakovei išaiškinant, kad jai nepašalinus šio trūkumo per nustatytą terminą apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti atsakovei L. J. terminą iki 2019 m. sausio 31 d. apeliacinio skundo trūkumui pašalinti – sumokėti 825 Eur (aštuonių šimtų dvidešimt penkių eurų) žyminį mokestį bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius dokumentus.
Išaiškinti atsakovei, kad per nustatytą terminą nesumokėjus žyminio mokesčio apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas.