- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-12-19
- Bylos Nr.
- I-4162-815/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Ernestas Spruogis, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- J. M., J.
- Trečiasis asmuo
- V. D., A. E. J., Ž. J., G. L., D. M.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Registrų centras“
- Advokatai
- Irena Maksimova, Danutė Puzirauskienė
- Kategorijos
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant vertėjai Ritai Nasalytei, pareiškėjui J. M., jo atstovei – advokatei Danutei Puzirauskienei, atsakovo – valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo atstovei – šios institucijos Juridinio ir personalo skyriaus vyresniajai juriskonsultei Aušrai Murauskaitei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. D. (V. D.), A. E. J., Ž. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovėms valstybės įmonei „Registrų centras“, valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialui dėl valstybės įmonės „Registrų centras“ 2008 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 287 panaikinimo ir įpareigojimo valstybės įmonę „Registrų centras“ panaikinti nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daiktinių teisių registraciją (tretieji suinteresuoti asmenys V. D. (V. D.), A. E. J., G. L., Ž. J., D. M.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 25-28) ir patikslintu skundu (b. l. 4–8) (toliau abu bendrai – skundas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę – valstybės įmonę „Registrų centras“ panaikinti valstybės įmonės „Registrų centras“ 2008 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 287, kuriuo paliktas galioti teritorinio registratoriaus sprendimas, ir įpareigoti valstybės įmonę „Registrų centras“ (toliau – ir VĮ „Registrų centras“) panaikinti nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daiktinių teisių registraciją.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. balandžio 11 d. jis VĮ „Registrų centras“ pateikė prašymą paaiškinti, kodėl ir kokiu pagrindu yra įregistruota nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes pagal iki 2007 m. balandžio 28 d. išduotas pažymas apie statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šis nekilnojamasis daiktas apskritai nebuvo įregistruotas. Pažymėjo, kad, pareiškėjo žiniomis, šis pastatas pagal 1984 m. vasario 14 d. Vilniaus tarpmiestinio techninio inventorizacijos biuro pažymą yra pripažintas savavališka statyba, o jo statusas iki šiol nėra pasikeitęs. 2008 m. gegužės 13 d. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas paaiškino, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), V. D. (V. D.) įgijo 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimu, reg. Nr. 1-2949. Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. birželio 12 d. pasinaudodamas išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka centriniam registratoriui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti aukščiau nurodyto nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato, teisinę registraciją kaip neteisėtą. 2008 m. liepos 21 d. pareiškėjas gavo VĮ „Registrų centras“ sprendimą, kuriuo jo skundas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad duomenys apie aukščiau paminėtą ūkinį pastatą buvo V. D. (V. D.) atstovės prašymu automatiškai, be duomenų revizavimo, perkelti į Nekilnojamojo turto registrą, įskaitant ir duomenis, kad minėtas pastatas buvo pripažintas savavališka statyba. Pareiškėjo manymu, šis centrinio registratoriaus spendimas yra neteisėtas.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Dėl savavališkos statybos teisinio statuso.
Pareiškėjas nurodo, kad skunde nurodytas nekilnojamasis daiktas – ūkinis pastatas, 1984 m. vasario 14 d. yra pripažintas savavališka statyba. VĮ „Registrų centras“ sprendime aiškiai nurodė, kad statinio teisinis statusas iki šiol nėra pasikeitęs, t. y. statinys, nors jo nuosavybės teisė ir yra neteisėtai registruota Nekilnojamojo turto registre, vis dar yra savavališka statyba. Kadastrinėje byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų, kad savavališka statyba kada nors buvo įteisinta ar statinio teisinis statusas būtų pasikeitęs.
Pareiškėjas pažymėjo, kad VĮ „Registrų centras“ žinioje esančioje kadastrinėje byloje nėra duomenų, kad ginčo pastatas buvo teisiškai registruotas, t. y. byloje nėra neginčijamų duomenų, kada šis pastatas buvo pradėtas ir baigtas statyti, kokiu teisiniu pagrindu buvo atliekama statyba ir priėmimas eksploatuoti. Priešingai, pateikiamuose dokumentuose yra žyma, kad ginčo statinys buvo pripažintas savavališka statyba. Pasak pareiškėjo, jeigu statinio kadastrinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pagal galiojančius teisės aktus statinys buvo pripažintas, vadinasi, iki statinio pripažinimo teisės aktų nustatyta tvarka jo statyba yra neteisėta ir toks nekilnojamasis daiktas negali būti nuosavybės teisės objektu.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad į ginčo statinį įregistruotos tik trečiojo asmens V. D. (V. D.) nuosavybės teisės. Iš kadastrinės bylos duomenų aiškiai matyti, kad tvarkant paveldėjimo dokumentas notarų biuras užsakė tuometinės teisinę registraciją atliekančios įstaigos pažymą sandoriui. Šioje 1980 m. rugpjūčio 12 d. išduotoje pažymoje buvo klaidingai nurodytas ir ginčo statinys, kuris pagal kadastrinės bylos duomenis nebuvo niekaip įteisintas ir registruotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad kitų bendraturčių paveldėjimo dokumentuose šis statinys įvardintas nebuvo. V. D. (V. D.) teisės į ginčo statinį buvo registruotos neteisėtos pažymos, išduotos sandoriui tvirtinti, pagrindu, todėl VĮ „Registrų centras“ privalėjo atsižvelgti į šiuos faktus ir pareikalauti iš V. D. (V. D.) dokumentų, įrodančių, kad savavališka statyba buvo įteisinta, ir jis teisės aktų nustatyta tvarka turi daiktines teises į minėtą statinį. Neįvykdęs šios pareigos ir neatsižvelgdamas į aiškiai vienas kitam prieštaraujančius kadastrinėje byloje esančius duomenis, besąlygiškai tenkindamas V. D. (V. D.) atstovės prašymą įregistruoti V. D. (V. D.) nuosavybės teisę į ginčo objektą, VĮ „Registrų centras“ faktiškai įteisino savavališką statybą, t. y sudarė prielaidas neteisėtos registracijos pagrindu atsirasti V. D. (V. D.) nuosavybės teisei į statinį, kuris teisiškai negali būti nuosavybės teisės objektu. Nėra jokių duomenų, kad ginčo statinys pagal galiojusią tvarką apskritai kada nors buvo įteisintas, t. y. pakeitė savo teisinį statusą iš savavališkos statybos.
2.2. Dėl registratoriaus pareigos atsisakyti registruoti statinį, kuris yra pripažintas savavališka statyba.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ savo sprendime nurodo, kad duomenys apie V. D. (V. D.) nuosavybės teisę buvo įrašyti remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu. Atsakovė pažymėjo, kad šiame įstatyme yra numatyta, kad „duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27 punkte yra aiškiai numatyta, kad „Nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar a) registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; b) registruoti pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys, numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje (reikalavimai asmeniui, pateikiančiam prašymą registruoti, reikalavimai dokumentams, reikalavimai pateikti juridinio fakto atsiradimą įrodančius dokumentas ir kt.); c) nėra aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje; d) prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurių prašoma įregistruoti ar išregistruoti; e) prašomi registruoti statiniai nėra laikini arba savavališkai pastatyti.“ Atsakovės argumentas, kad duomenys yra perkeliami be jų revizavimo yra niekuo nepagrįstas, nes tiek Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose nėra aiškiai numatoma, kad perkeliami duomenys nėra revizuojami. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas siekė išvengti situacijos, kuomet perkeliant duomenis būtų įteisinamos savavališkos statybos. VĮ „Registrų centras“ privalėjo atsisakyti tenkinti V. D. (V. D.) atstovės prašymą įregistruoti ginčo statinio nuosavybės teisę.
Pareiškėjas pažymėjo, kad nurodytais neteisėtais atsakovės veiksmais yra pažeidžiamos jo, kaip suinteresuoto asmens, teisės, nes 2006 m. lapkričio 13 d. jis yra pateikęs prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl leidimo prisijungti valstybinę žemę prie jo asmeninės nuosavybės teise valdomo žemes sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje; dėl skundžiamų VĮ „Registrų centras“ veiksmų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis, kuri yra nereikalinga pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdyti ir naudoti, tačiau kurioje stovi savavališkai pastatytas ginčo statinys, praranda laisvos valstybinės žemės statusą, joje užregistravus minėto statinio nuosavybės teisę. Pasak pareiškėjo, dėl šios priežasties yra pažeidžiamos jo, kaip kaimyninio žemės sklypo savininko teisės, garantuotos 1999 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 692 „Dėl Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte. Pagal šį nutarimą laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemes sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, todėl skundžiamais atsakovo veiksmais yra užkertamas kelias pareiškėjui pasinaudoti aukščiau paminėto nutarimo suteikiama teise įsigyti sklypo dalį, ant kurio stovi ginčo objektas.
II
1. Atsakovė – valstybės įmonė „Registrų centras“ atsiliepime į skundą (b. l. 80) nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas iš esmės klaidingai vertina 1997 m. spalio 16 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymą, teigdamas, kad perrašomi duomenys turėjo būti revizuojami. Tiek minėto įstatymo, tiek Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl duomenų perrašymo į Nekilnojamojo turto registrą etapų“ nuostatų analizė leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog atskiras perrašomų duomenų revizavimas nebuvo numatytas, kadangi šio proceso metu duomenys, užfiksuoti archyvinių bylų dokumentuose, t. y. sukaupti popierinėse laikmenose, buvo perrašomi į elektroninę skaitmeninę duomenų bazę. Atsižvelgiant į tai, duomenys apie V. D. (V. D.) nuosavybės teises į 1963/10000 dalis ūkio pastato 3I1m buvo perrašyti į naujai sukurtą Nekilnojamoj o turto registro centrinį duomenų banką, o pati nuosavybės teisių registracija buvo atlikta 1980 m. rugsėjo 4 d., remiantis 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure sukauptų duomenų perrašymas į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką negali būti vertinamas kaip naujas prašymas dėl nuosavybės teisių registravimo, kuris turi būti nagrinėjamas remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais, kadangi, kaip minėta, pati registracija yra atlikta dar 1980 m. rugsėjo 4 d., ir šiuo metu šie duomenys iš popierinės laikmenos yra tik perrašyti į elektroninį duomenų banką.
2. Atsakovė – valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialas atsiliepime į skundą (b. l. 74–77) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia savo reikalavimus, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturėjo teisės perkelti įrašus į Nekilnojamojo turto registrą pagal V. D. (V. D.) atstovės 2007 m. balandžio 20 d. prašymą, atmestini.
Atsakovė nurodė, kad V. D. (V. D.) atstovė 2007 m. balandžio 20 d. pateiktame prašyme nurodė, kad į Nekilnojamojo turto registrą neperkelti įrašai apie V. D. (V. D.) nuosavybės teises į 3I1m ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tokiu būdu pareiškėjo teiginys, jog teritorinis registratorius turėjo atsisakyti registruoti pastatą, kaip savavališką statybą, neatitinka pačio V. D. (V. D.) prašymo turinio. Atstovė neprašė registruoti nekilnojamąjį turtą į Nekilnojamojo turto registrą, kadangi nuosavybės teisės į pastatą jau buvo įregistruotos 1980 metais tuometinėje registravimo įstaigoje – Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“, tokiu būdu pareiškėjas neteisingai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 24 d. priimto Nekilnojamojo turto registro įstatymo (nauja redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d.) 23 ir 29 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27 punktu, nes šios teisės normos reglamentuoja prašymų dėl nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre nagrinėjimo tvarką. Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo duomenys buvo perkelti į Nekilnojamojo turto registrą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu (duomenys, sukaupti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka).
Atsakovė pažymėjo, kad įrašyti duomenys apie statinį 3I1m, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra klaidingi. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta klaidingų duomenų samprata: t. y. duomenys, neatitinkantys dokumentų, kurių pagrindu tie duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, ar techninės klaidos. Ši įstatymo norma numato, kad savininkai ar suinteresuoti asmenys gali reikalauti ištaisyti netikslius ar klaidingus duomenis, jei tie duomenys, įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti. Duomenys apie minėtą 3I1 m ūkio pastatą atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, todėl tikslūs ir teisingi. Atsižvelgiant į tai, atsakovės požiūriu, nurodyta įstatymo nuostata dėl netikslių bei klaidingų duomenų taisymo šiuo atveju netaikytina.
Atsakovė paaiškino, kad įstatymai, reglamentuojantys Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas, teises bei pareigas, nesuteikia teisės šiam tvarkytojui vertinti pateikiamo registravimui dokumento teisėtumą, jame nurodomų duomenų teisingumą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad duomenys, įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, atitiktų dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys buvo įrašyti – būtent tokiu būdu yra užtikrinamas į Nekilnojamojo turto registrą įrašytų duomenų teisingumas.
Atsakovė nurodė, kad V. D. (V. D.) nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus patvirtina archyvinės nekilnojamojo daikto kadastro ir registro dokumentų bylos (inventorinis Nr. 13/12599) duomenys; registracija buvo atlikta remiantis 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimu, reg. Nr. 1-2949, kuriuo V. D. (V. D.) paveldėjo iš Č. K. 1963/10000 dalis gyvenamojo namo ir 1963/10000 dalį ūkio pastatų. Šis paveldėjimo teisės liudijimas yra galiojantis, nepanaikintas, nenuginčytas ir neginčijamas teismine tvarka. Teisinės registracijos atlikimo metu galiojo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta „Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija“, kurios 8 punkte buvo numatyti nuosavybės teisės įregistravimo pagrindai, be kita ko, ir notariškai patvirtintos sutartys bei notarinių kontorų išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Šiuo atveju teisinės registracijos pagrindas ir buvo 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimas, reg. Nr. 1-2949. Esant duomenims apie tai, kad 1980 m. rugpjūčio 12 d. V. D. (V. D.) vardu buvo atlikta 3I1m pastato teisinė registracija, pastarieji duomenys, jo atstovės prašymu, 2007 m. balandžio 26 d. buvo tik perkelti į Nekilnojamojo turto registrą.
2.2. Atsakovės manymu, pareiškėjas šioje administracinėje byloje neturi reikalavimo teisės. Pareiškėjas savo subjektinės teisės turėjimą ir jos pažeidimą sieja su tuo, jog 2006 m. lapkričio 13 d. yra pateikęs prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl leidimo prisijungti valstybinę žemę prie jo asmeninės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Anot atsakovės, Vilniaus miesto apskrities viršininkas, kaip valstybinės žemės valdytojas patikėjimo teise, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka spręsti disponavimo valstybei priklausančiais žemės sklypais klausimus. Pareiškėjas tėra tik vienas iš su ginčo pastatui priklausančiu žemės sklypu besiribojančio sklypo savininkų, turintis, neaišku, ar pagrįstų lūkesčių įsigyti nuosavybėn papildomą valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ar jo dalį. Pareiškėjas nėra po ginčo pastatu esančio žemės sklypo nuosavybės teisių turėtojas, todėl argumentas, kad V. D. (V. D.) nuosavybės teisės į ginčo pastatą pažeidžia pareiškėjo teises, atmestinas.
Pasak atsakovo, pareiškėjas neturi reikalavimo teisės šioje byloje dar ir todėl, kad reikalavimą grindžia įregistruoto pastato (esančio valstybei priklausančiame žemės sklype, kuriame esančių pastatų bendraturčiu pareiškėjas nėra) statybos neteisėtumu. Atsižvelgiant į tai, kad statybos teisėtumo priežiūros funkcija įstatymais yra pavesta apskrities viršininkų administracijų atitinkamiems padaliniams, tik jie arba jų įgalioti asmenys, nustatę statybą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus, turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimais dėl šių pažeidimų pašalinimo.
2.3. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas pareikšdamas skundą dėl centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 287 panaikinimo praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnyje nustatytą skundui dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka komisijos sprendimo paduoti dvidešimties dienų terminą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo skundu iš esmės ginčija 1980 metais atliktą ginčo pastato teisinę registraciją, jis praleido bendrą 1964 m. Civiliniame kodekse buvusį numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Darant prielaidą, kad ginčijamas buvusių Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“ duomenų perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą 2007 m. balandžio 26 d., yra praleistas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas (kuris nebuvo atnaujintas), nes šis terminas skaičiuotinas būtent nuo 2007 m. balandžio 26 d. – duomenų apie ginčo pastatą įrašymo į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką dienos, kuri, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 ir 2 dalimis, privalo būti laikoma kartu ir asmens sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą diena, nes Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, ir, kai kyla asmenų ginčas dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų.
III
Tretieji suinteresuoti asmenys V. D. (V. D.), A. E. J., G. L., Ž. J., D. M. atsiliepime į skundą (b. l. 67–69) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė priteisti jų naudai turėtas išlaidas dėl teisinės pagalbos.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo 2008 m. balandžio 11 d. kreiptis į VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialą su prašymu paaiškinti, kokiu pagrindu yra įregistruotos nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes jiems priklausančio ūkinio pastato įregistravimo pagrindai pareiškėjui buvo žinomi nuo 2007 m., kai Vilniaus apygardos administracinis teismas pradėjo nagrinėti J. M. skundą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo (administracinė byla Nr. I-7149-121/2007). Nurodė, kad pateikė į minėtą bylą duomenis iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės, todėl pareiškėjas žinojo, jog nurodytas ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausinys, jog nuosavybės teisės į priklausinį kiekvienam iš trečiųjų suinteresuotų asmenų atsirado kartu su nuosavybės teise į gyvenamąjį namą.
Dėl pareiškėjo argumento, kad ūkinis pastatas iki šiol yra savavališka statyba, tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad šis argumentas prieštarauja pirminiams dokumentams, t. y. gyvenamojo namo inventorinės bylos duomenims, nes savavališkos statybos statusas buvo panaikintas dar 1997 m., kadangi savavališkos statybos žyma buvo įrašyta per klaidą.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre yra registruojami juridiniai faktai, taip pat ir paveldėjimo faktas, todėl laikyti nepagrįstu nuosavybės įregistravimo faktą galima tik nuginčijus išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas V. D. (V. D.), yra nuginčytas.
Pasak trečiųjų suinteresuotų asmenų, pareiškėjas, laikydamas nuosavybės teisių į ūkinį pastatą įregistravimo faktą neteisėtu, remiasi Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, nors nuosavybės teisės į nurodytą ūkinį pastatą buvo įregistruotos ne po nutarimo priėmimo, bet 1980 m. Minėtas teisės aktas negali būti taikomas, nes jo nuostatos atgal negalioja.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, pareiškėjo argumentas, kad žemės sklypas, kuriame yra ginčo ūkinis pastatas, nereikalingas jų gyvenamajam namui ir jo eksploatacijai, jau yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-7149-121/2007. Nagrinėjant pareiškėjo skundą teismas nustatė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų gyvenamasis namas yra be patogumų ir neturi centralizuoto šildymo, kūrenamas malkomis, kurios ir yra sandėliuojamos ūkiniame pastate. Šis žemės sklypas buvo suteiktas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojams ir įtrauktas į gyvenamojo namo techninės apskaitos bylos duomenis, todėl nagrinėti argumentus, dėl kurių jau yra priimtas teismo sprendimas, nėra teisėto pagrindo.
IV
1. Teismo posėdyje pareiškėjas – J. M. ir jo atstovė – advokatė Danutė Puzirauskienė (atstovavimo sutartis (b. l. 24)), remdamiesi skunde išdėstytais argumentais, prašė pareiškėjo skundą tenkinti: įpareigoti atsakovę – valstybės įmonę „Registrų centras“ panaikinti valstybės įmonės „Registrų centras“ 2008 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 287, kuriuo paliktas galioti teritorinio registratoriaus sprendimas, ir įpareigoti valstybės įmonę „Registrų centras“ panaikinti nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daiktinių teisių registraciją. 2. Teismo posėdyje atsakovo – valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo atstovė – šios institucijos Juridinio ir personalo skyriaus vyresnioji juriskonsultė Aušra Murauskaitė, remdamasi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.3. Teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys V. D. (V. D.), A. E. J., Ž. J., remdamiesi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentavusius/reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja : 1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad:1.1. J. M. 2008 m. balandžio 11 d. raštu „Dėl statinio įrašymo į Nekilnojamojo turto registro duomenų banką“ (b. l. 15, 29) kreipėsi į valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialą. Šiame rašte prašė paaiškinti, ar statinio, t. y. ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašymas į Nekilnojamojo turto registro duomenų banką pagal pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą yra tinkamas pagrindas įregistruoti pastatą. Pareiškėjas domėjosi, ar buvo pateikta ir kitų dokumentų, liudijančių pastato įrašymą į Nekilnojamojo turto registro duomenų banką.1.2. Atsakydamas į pareiškėjo 2008 m. balandžio 11 d. prašymą, valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialas 2008 m. gegužės 13 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. S(5.1.14.)-20198 (b. l. 14, 30) informavo, kad į Nekilnojamojo turto registrą duomenys apie nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir V. D. (V. D.) nuosavybės teises į dalį minėto pastato, įgytas 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 1-2949, pagrindu, įrašyti išnagrinėjus Vilniaus filiale 2007 m. balandžio 20 d. gautą V. D. (V. D.) atstovės advokatės Irenos Maksimovos prašymą patikslinti duomenis Nekilnojamojo turto registre, bei nustačius, kad, įgyvendinant Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatas perrašant duomenis, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei nuosavybės teises į jį į Nekilnojamojo turto registrą neperkelti; rašte nurodė, kad nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei V. D. (V. D.) nuosavybės teisių į minėto pastato 1963/10000 dalis teisinė registracija 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo liudijimo, reg. Nr. 1-2949, pagrindu tuometinėje turto registravimo įstaigoje atlikta 1980 m. rugsėjo 4 d.1.3. Pareiškėjas su 2008 m. birželio 12 d. skundu (b. l. 12-13, 31–32) kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, prašydamas panaikinti nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją kaip neteisėtą.1.4. VĮ „Registrų centras“ 2008 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 287 (b. l. 9-10, 33-34, 81-82) nusprendė palikti galioti valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2007 m. balandžio 26 d. priimtą sprendimą, kuriuo patikslinti Nekilnojamojo turto registro duomenys.2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat nustatyta, kad V. D. (V. D.) nuosavybės teises į dalį (1963/10000) pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgijo pagal 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. 1-2949 (b. l. 84, 115-116). Teismas pažymi, kad minėtas paveldėjimo teisės liudijimas nėra pripažintas neteisėtu, todėl yra galiojantis. Nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat nustatyta, jog V. D. (V. D.) nuosavybės teisės į minėto pastato dalį Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure buvo užfiksuotos 1980 m. rugsėjo 4 d. (žr. Pastatų teisinei registracijai atlikti išvada (b. l. 83)).Paminėtina ir tai, kad į Nekilnojamojo turto registrą duomenys apie nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir V. D. (V. D.) nuosavybės teises į dalį minėto pastato, įgytas 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 1-2949, pagrindu, perrašyti 2007 m. balandžio 26 d. (b. l. 71-73).3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ypač pažymėtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ( 2001 m. birželio 21 d. redakcija) Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šiame sprendime minėta, kad V. D. (V. D.) nuosavybės teisės į dalį (1963/10000) pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure buvo užfiksuotos 1980 m. rugsėjo 4 d., kad šios nuosavybės teisės įgytos pagal 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. 1-2949: kitaip tariant, tuometiniame nekilnojamojo turto registre 1980 m. rugsėjo 4 d. įrašyti duomenys atitiko dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Būtent todėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, gavęs savininko – V. D. (V. D.) atstovės prašymą pakoreguoti (pakeisti) V. D. (V. D.) nuosavybės teisių registravimo formą, t. y. perrašyti duomenis į dabartinį Nekilnojamojo turto registrą, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ( 2001 m. birželio 21 d. redakcija) tai galėjo padaryti tik nepakeisdamas (nerevizuodamas) pačių duomenų ir neiškraipydamas dokumentų.Šiame kontekste teismas konstatuoja ir tai, kad, pirma, prašymas perrašyti Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure užfiksuotus duomenis apie nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir V. D. (V. D.) nuosavybės teises į dalį minėto pastato, įgytas 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 1-2949, pagrindu, į Nekilnojamojo turto registrą pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo įsigaliojimo įstatymo 2 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, negali būti traktuojamas kaip, antra, prašymas įregistruoti nuosavybės teises (nebuvusias įregistruotomis) į Nekilnojamojo turto registrą. Todėl prašymams perrašyti Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure užfiksuotus duomenis į Nekilnojamojo turto registrą nėra ir negali būti taikytini Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27 punkte numatyti reikalavimai, kad „Nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar a) registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; b) registruoti pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys, numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje (reikalavimai asmeniui, pateikiančiam prašymą registruoti, reikalavimai dokumentams, reikalavimai pateikti juridinio fakto atsiradimą įrodančius dokumentas ir kt.); c) nėra aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje; d) prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurių prašoma įregistruoti ar išregistruoti; e) prašomi registruoti statiniai nėra laikini arba savavališkai pastatyti.“4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo J. M. skundas netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas, o valstybės įmonės „Registrų centras“ 2008 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 287 paliekamas nepakeistas.5. Šiame kontekste paminėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7149-121/2007 atmetė pareiškėjo J. M. skundą, kuriuo šis pretendavo į, esą, laisvą valstybinės žemės sklypą, ant kurio yra pastatytas ginčijamas šioje administracinėje byloje pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-350-08 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą, o taip pat konstatavo, jog „pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, o teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjas neturi“. Nagrinėjamoje administracinėje byloje konstatuotina, kad mutatis mutandis pareiškėjo J. M. teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, nes pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra ne ant jo žemės ir dabartiniu metu net ne ant valstybės žemės (o ant tretiesiems asmenims nuosavybės teisėmis priklausančios žemės (žr. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 108-114), taip pat liudytojų V. D. (V. D.), A. E. J., Ž. J. parodymai, pateikti teismo posėdyje)), o teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjas neturi. Dar daugiau, pareiškėjas savo reikalavimus, be kita ko, grindžia įregistruoto pastato statybos neteisėtumu. Tuo tarpu pagal Statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 „Dėl Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų normas statybų teisėtumo priežiūros funkcija įstatymais yra pavesta atitinkamoms valstybės institucijoms (inter alia apskričių viršininkų administracijoms), kurios arba jų įgalioti asmenys, nustatę statybą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus, turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimais dėl šių pažeidimų pašalinimo. Atsižvelgiant ir į šiuos argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo J. M. skundo tenkinti nėra nei prielaidų, nei sąlygų ir šiuo aspektu.6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, nors pareiškėjas šioje administracinėje byloje padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui laiku, t. y. nepraleidęs dvidešimties dienų termino, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje (žr. rašytinius įrodymus (b. l. 52-59)), tačiau apie tai, jog ginčo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, pareiškėjas galėjo ir turėjo žinoti, kai Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-7149-121/2007, t. y. daugiau negu prieš metus iki skundo šioje administracinėje byloje padavimo. Atsižvelgiant ir į šiuos argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo J. M. skundo tenkinti nėra nei prielaidų, nei sąlygų dar ir šiuo aspektu.
7. Tretieji suinteresuoti asmenys teismui pateiktu atsiliepimu į skundą (b. l. 67-69) prašo priteisti iš pareiškėjo J. M. išlaidas dėl teisinės pagalbos.
Nuostatos dėl teismo išlaidų atlyginimo įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnyje, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Vertinant šių teisės aktų nuostatas konstatuotina, kad įstatymas proceso šaliai suteikia teisę gauti tik pagrįstų ir racionalių teismo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, remiantis 44 straipsnio 2 dalimi, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti, be kita ko, išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Rekomendacijų 8 punkte, be kita ko, nurodytos išlaidų už advokato teikiamas paslaugas kategorijos.
Motyvuojamoji dalis
Iš bylos medžiagos matyti, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims atsiliepimą į skundą, surašytą 2008 m. rugsėjo 26 d., padėjo surašyti advokatė Irena Maksimova (2008 m. rugsėjo 26 d. Pinigų priėmimo kvitas Nr. 488762 (b. l. 70), kuriuo tretysis suinteresuotas asmuo Ž. J. už teisines paslaugas advokatei Irenai Maksimovai perdavė 500,00 Lt (penkis šimtus litų)). Prašoma atlyginti išlaidų už atstovavimą suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio už advokato paslaugas dydžių, yra pagrįsta, todėl priteistina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
1. Pareiškėjo J. M. skundo nepatenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą, o valstybės įmonės „Registrų centras“ 2008 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 287 palikti nepakeistą.
2. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims – V. D. (V. D.), A. E. J., Ž. J., G. L., D. M. lygiomis dalimis (po 100 Lt (vieną šimtą litų)) iš pareiškėjo – J. M. priteisti išlaidas teisinei pagalbai apmokėti – iš viso 500,00 Lt (penkis šimtus litų).
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.