Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Donato Jatužio ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-03-31 nuosprendžio, kuriuo A. D. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d., 187 str. 1 d., 140 str. 1 d., 148 str. 1 d., 154 str. 1 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; A. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; ir iš A. M. priteista A. D. 500 Eur advokato, 200 Eur advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti ir 398 Eur kelionės išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I-os instancijos teismo nuosprendžio esmė.

Apeliacinio skundo motyvai.

Privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) apeliacinis skundas atmetamas.Nukentėjusysis apeliaciniu skundu nesutinka su jo kaltinamo asmens išteisinimu, ginčija įrodymų vertinimą, teigia apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei esminius procesinius pažeidimus, apelianto manymu, rodančius skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą.Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 str. 3 d.). BPK 20 str. 5 d. nustato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog A. D. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis yra kaltinamas. Todėl jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors Apeliantas su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus ir posėdyje išnagrinėtus įrodymus, neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali.Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant A. D. kaltės klausimus, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. A. D. nekaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, konstatavus, kad jų nepakanka kaltinimams pagrįsti. Darant šią išvadą pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Padarius priešingą išvadą, asmens atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tuo tarpu vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis kitaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra priežastimi naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį bei padaryti priešingas išvadas dėl A. D. kaltės padarius nusikaltimus, kuriais kaltina privatus kaltintojas.Dėl kaltinimo tyčiniu turto sunaikinimu (statybinės medžiagos); A. M. skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui BPK 412 straipsnio tvarka, be kita ko teigiama, kad nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis A. D. tyčia sunaikino jo (A. M.) turtą - statybines medžiagas: 15 stambesnių ir 8 smulkesnes sąramas ir 30 tvoros stulpų, padarydamas 3332,74 Eur dydžio turtinę žalą. Pasak nukentėjusiojo, tokiais veiksmais A. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus - A. M. ir D. D. paaiškinimus, liudytojų D. V., M. Š., E. S., A. L. parodymus, vaizdo įrašą, 2014-08-11 statybinių medžiagų tinkamumo nustatymo aktą ir kitus rašytinius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai ir motyvams, kad neneigiant A. D. veiksmų, traktoriumi perkeliant statybines medžiagas, esamų duomenų nepakanka A. D. kaltei dėl jam pareikšto kaltinimo turto sunaikinimu pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai sprendė, kad konfliktas yra kilęs dėl civilinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp incidento šalių. Spręsdamas šio kaltinimo pagrįstumo klausimą, apylinkės teismas konstatavo ir pagrindė, jog byloje nėra pateikta patikimų sunaikinto turto kiekio ir vertės įrodymų, kas nagrinėjamu atveju, laikytina esmine bylos aplinkybe. Pažymėtina, kad tyčinio svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-167/2009, 2K-73-677/2016). Būtent sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis (2 dalis) nusikaltimas, baudžiamasis nusižengimas (3 dalis) ar administracinis teisės pažeidimas (ATPK 50³ straipsnis). Pagal turto vertės išaiškinimą, pateiktą BK 190 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 18 d. redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kyla, sunaikinus ar sugadinus svetimą turtą, kurio vertė viršija 5 MGL dydžio sumą (188,30 Eur), bet neviršija 250 MGL dydžio sumos (9415 Eur). Pagal šio straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla, sunaikinus ar sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. kai jo vertė viršija 3 MGL (112,98 Eur), bet neviršija 5 MGL dydžio sumos (188,30 Eur). Už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50³ straipsnyje – tyčinį turto sunaikinimą ar sužalojimą, nepadariusį nukentėjusiajam žymios žalos – atsakomybė kyla, kai turto vertė neviršija 3 MGL dydžio sumos (112,98 Eur). Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi BK 190 straipsnio redakcija, nes ji įsigaliojo tik nuo 2015 m. sausio 1 d., o veika buvo padaryta 2014-08-08, todėl teismas turėjo vadovautis BK 190 straipsnio redakcija, galiojusia nusikalstamos veikos padarymo metu. Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti. Pažymėtina, kad buvusio įvykio metu galiojo BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija, kurioje numatyta, jog turtas yra didelės vertės, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo naujoji BK 190 straipsnio 1 dalies reakcija (įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.). Kaip žinia, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo (BK 3 straipsnio 1 dalis). Pagal naująjį teisinį reguliavimą turtas, kurio vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL, laikytinas nedidelės vertės turtu. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas tyčia sunaikina ar sugadina svetimą turtą, kurio vertė yra didesnė nei 5 MGL (188,30 Eur) dydis, bet neviršija 250 MGL dydžio, o pagal BK 187 straipnsio 3 dalį, kai kaltininkas tyčia sunaikina ar sugadina svetimą turtą, kurio vertė yra didesnė nei 3 MGL (112,98 Eur). Taigi, ši naujojo teisinio reguliavimo nuostata laikytina švelninančia kaltinamojo A. D. padėtį, pagrįstai taikyta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad iš jų visumos negalima nustatyti tikslaus sunaikinto turto kiekio ir vertės. Nors A. M. jam priklausančio sunaikinto turto kiekį ir vertę įrodinėjo 2009-01-07 PVM sąskaita faktūra, 2014-08-11 statybinių medžiagų tinkamumo nustatymo aktu, liudytojų P. M., M. Š., E. S. parodymais, fotonuotraukomis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad minėtų duomenų nepakanka A. D. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje pagrįsti. Kaip matyti, A. M. duomenų apie tikslią sugadinto jo turto vertę nepateikė. Jo pozicija dėl turto vertės ir padarytos žalos dydžio kito. Pirminiame pareiškime A. M. nurodė, kad A. D. sugadino jo statybines medžiagas ir padarė 500 Lt dydžio turtinę žalą, o vėliau, tikslindamas savo skundus, nurodė, kad jam padaryta žala yra 3332,74 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kokios būklės, vertės ir koks statybinių medžiagų kiekis buvo iki aptariamo įvykio, t.y. iki tol, kol A. D. 2014-08-08 jas perkėlė į kitą vietą. A. M. nurodė, kad statybinės medžiagos buvo geros būklės, o jų vertė - 3332,74 Eur. Tuo tarpu kaltinamasis A. D. nurodė, kad statybinės medžiagos buvo senos, apdaužytos ir kėlė grėsmę aplinkiniams, todėl jas perkėlė į kitą vietą. Objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie statybinių medžiagų būklę iki aptariamo įvykio, byloje nėra. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės, kad A. M. nebenaujas statybines medžiagas įsigijo 2009 m., laikė jas lauko sąlygomis, iki aptariamo įvykio (2014-08-08) jas technikos pagalba perkelinėjo iš vienos vietos į kitą (tas matyti, iš pateikto vaizdo įrašo), sudaro pagrindą abejoti jų gera būkle ir tinkamumu naudoti pagal paskirtį. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, koks kiekis statybinių medžiagų buvo sunaikintas. Nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde tvirtina, kad sugadintų statybinių medžiagų kiekį patvirtina 2014-08-11 statybinių medžiagų tinkamumo nustatymo aktas (1 t., 38 b.l.), tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios intancijos teismui, sprendžia, jog byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti minėto akto patikimumu. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, įvertinęs liudytojų parodymus apie akto pasirašymo aplinkybes, o būtent: liudytojo, inžinieriaus A. L. parodymus apie tai, kad jis asmeniškai statybinių medžiagų neapžiūrėjo, dokumentą pasirašė paprašytas A. M.. Tokius jo parodymus patvirtino liudytojas E. S., kuris taip pat pasirašė ant medžiagų netinkamumo akto, nors neturėjo specialaus išsilavinimo vertinti sunaikintų medžiagų rūšies. Be to, teismas pagrįstai akcentavo, kad statybinės medžiagos buvo apžiūrėtos nedalyvaujant pačiam A. D., todėl įvertinus aukščiau paminėtus duomenis, laikytina, kad aktas iš esmės surašytas A. M. iniciatyva ir patvirtina jam palankias faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai minimo akto nepripažino patikimu ir juo nesivadovavo nustatant sunaikinto turto kiekį. Pažymėtina, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Pabrėžtina, kad šis principas reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013 ir kt.). Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. D. padarė jam pagal BK 187 straipsnio 1 dalį inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Akcentuotina, kad privataus kaltinimo bylos nagrinėjamos pagal tuos pačius principus kaip ir kitos baudžiamosios bylos, jose taip pat galioja nekaltumo prezumpcija. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka kaltininko kaltę ir visus nusikalstamos veikos sudėties požymius privalo įrodyti privatus kaltintojas. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtu principu, konstatuoja, kad pagal A. M. pateiktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo išreikalautus duomenis, nėra pagrindo pripažinti, kad A. D. sugadinto turto vertė viršijo 5 MGL sumą, kad veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 187 str. 1 d., ar 3 MGL sumą, kad veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 187 str. 3 d. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą A. D. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 187 str. 1 d., nes nusikalstama veika nebuvo padaryta. Be to, baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Šiuo atveju, kaip pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, A. M. savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka pareikšdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo.Dėl kaltinimo tyčiniu turto sugadinimu (juodžemis);A. M. kaltino A. D. ir tuo, kad jis 2014-09-03 traktoriumi ,,JSB 4CX“ iš A. M. sklypo valdos išstūmė juodžemio sluoksnį su užsėta žole į J. K. priklausantį sklypą, taip padarydamas 202,73 Eur dydžio turtinę žalą.Pirmosios instancijos teismas A. D. iš šio kaltinimo išteisino, nurodydamas, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad A. D. būtų padaręs jam inkriminuotą veiką. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje, išskyrus paties A. M. parodymus, nėra jokių duomenų apie tai, kad būtent A. D. būtų išstumdęs juodžemio sluoksnį, taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. M. pirko juodžemį ir kokią žalą patyrė. Kaip matyti, A. D. savo kaltės nepripažino, nurodydamas, kad A. M. valdoje juodžemio nestumdė. Tai, kad liudytojas P. M. nurodė, kad į tėvo sklypą buvo atvežęs 10 - 12 ekskavatoriaus kaušų juodžemio, aplinkybės, jog būtent A. D. išstūmė juodžemio sluoksnį ir tokiu būdu A. M. padarė žalos, nepatvirtina. Be to paties įvykio jis nematė, taipogi šiame kontekste atsižvelgtina ir tą aplinkybę, kad P. M. yra nukentėjusiojo A. D. sūnus, todėl tikėtina, kad gali duoti palankius parodymus A. M.. Pats A. M. nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis pirko juodžemį bei kokią žalą patyrė. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog A. M. išsiuntė pretenziją A. D. dėl juodžemio išstumdymo padarytos žalos taip pat neįrodo A. M. deklaruojamų faktų apie tai, kad A. D. išstumdė juodžemio sluoksnį su užsėta žole. Esant nurodytomis aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, daro išvadą, kad A. D. kaltė, dėl to, kad jis iš A. M. sklypo valdos išstūmė juodžemio sluoksnį su užsėta žole tuo padarydamas A. M. turtinę žalą, neįrodyta, todėl pirmosios instancijos teismas A. D. iš šio kaltinimo išteisino pagrįstai.Apeliantas teigia, kad teismas, tirdamas šio įvykio aplinkybės buvo šališkas, nes vadovavosi tik A. D. melagingais parodymais ir įsigijimo dokumentų nebuvimu. Todėl nenustatė tiesos ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus vertina kaip deklaratyvius apelianto samprotavimus, pakartodamas, kas buvo išdėstyta aukščiau, jog privataus kaltinimo bylos nagrinėjamos taip pat, kaip ir kitos baudžiamosios bylos. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka kaltininko kaltę ir visus nusikalstamos veikos sudėties požymius privalo įrodyti privatus kaltintojas. Kaltinamajam įrodymų naštos perkelti negalima. Todėl ir šiuo atveju, teismas vertino tuos įrodymus, kurie jam buvo pateikti ir joks šališkumas čia neįžvelgiamas. Teismo posėdžio protokolas taip pat nepatvirtina, kad proceso šalims būtų buvusi suvaržyta teisė teikti įrodymus.

8. Dėl kaltinimo nesunkiu sveikatos sutrikdymu;

8.1. A. M. kaltino A. D. ir tuo, kad jis 2014-08-08 apie 18-19 val. naudojo psichologinį smurtą prieš A. M.: tyčiojosi, elgėsi neetiškai, rodė žodinę agresiją, sukeldamas širdies veiklos sutrikimus ir taip nežymiai sutrikdė A. M. sveikatą, sukėlė fizinį skausmą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas A. D. dėl šio kaltinimo, išteisino, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimui konstatuoti būtino sudėties požymio – tyčios. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

8.2. Nors nukentėjusysis nurodo, kad A. D. veiksmais – tyčiojimusi, neetišku elgesiu, žodine agresija jam buvo sukeltas fizinis skausmas – širdies veiklos sutrikimai, dėl ko buvo kviesta greitoji medicinos pagalba, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių, A. D. atliktų veiksmų galima daryti kategorišką išvadą, kad minėtais veiksmais A. D. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Bylos duomenys rodo, jog įvykio dieną - 2014-08-08, tarp A. M. ir A. D. kilo ginčas dėl to, kad A. D. perkėlė A. M. statybines medžiagas iš vienos vietos į kitą. Nepaneigta, jog įvykio metu A. D. ir A. M. dėl to pykosi, vienas kito atžvilgiu kalbėjo pakeltu tonu, vartojo neigiamas savo emocijas išreiškiančius žodžius, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti esant A. D. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio dalyje požymių, t.y. jog jis tuo tyčia siekė sutrikdyti A. M. sveikatą. Galima sutikti, kad dėl aukščiau paminėtų A. D. veiksmų A. M. galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, jam galėjo pablogėti sveikata, tačiau bylos duomenys leidžia spręsti, jog minėtas pasekmes A. M. galėjo sukelti ir pats įvykis, o būtent tai, kad A. D. perkėlė jo statybines medžiagas iš vienos vietos į kitą, o ne tai, kad kaip nurodo nukentėjusysis, A. D. iš jo tyčiojosi, išsakė užgaulius žodžius ar frazes. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad tarp šalių ilgus metus vyksta konfliktai ir jie vienas kito atžvilgiu daug kartų vienas kitam yra išsakę užgaulių ir neigiamų žodžių, kreipęsi į teisėsaugos institucijas, savo nesutarimus sprendę teismine tvarka. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. D. tikslas buvo perkelti statybines medžiagas, kurios jam trukdė, iš vienos vietos į kitą, o byloje esantys duomenys paneigia, jog A. D. savo elgesiu sąmoningai siekė A. M. sukelti fizinius skausmus širdies plote ar kitaip sutrikdyti jo sveikatą, ar galėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali kilti nurodytos pasekmės. Nesant tokių duomenų, negalima konstatuoti, kad A. D. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje požymių, todėl jis iš šio kaltinimo išteisintas pagrįstai.

9. Dėl kaltinimo veiksmų laisvės suvaržymu;

9.1. A. M. kaltino A. D. ir tuo, kad jis po to, kai A. M. 2014-09-01 kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka, A. M. siųstomis trumposiomis žinutėmis ir 2014-09-12 A. M. kieme, naudodamas psichinę prievartą ir grasinimus ,,padėti į vietą“, vadindamas ,,klounu ir sovietiniu stukačioku“, reikalavo atsiimti skundą iš teismo, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 148 straipsnio 1 dalyje.

9.2. Pirmosios instancijos teismas A. D. iš šio kaltinimo išteisino nenustačius, jog A. D. siekė suvaržyti A. M. teisę pateikti privataus kaltinimo skundą, ar priversti jį atsiimti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. BK 148 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus laisvė. Šiuo nusikaltimu turi būti kėsinamasi į žmogaus laisvę pasirinkti savo elgesį, poelgius. Būtini objektyvūs šio nusikaltimo požymiai yra reikalavimas elgtis taip, kaip nurodo kaltininkas ir to siekiama vartojant psichinę prievartą. Psichinės prievartos vartojimas suprantamas kaip grasinimas reikalavimo nevykdymo atveju padaryti žalą nukentėjusiojo asmens ar jo artimųjų interesams. Taigi būtinasis šio nusikaltimo požymis yra ryšys tarp žmogaus veiksmų laisvės varžymo ir psichinės prievartos panaudojimo, nes vien žmogaus veiksmų laisvės varžymas, nenaudojant psichinės prievartos, nesudaro minėto nusikaltimo sudėties.

9.3. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog A. D. siųsdamas SMS žinutes ir tiesiogiai bendraudamas telefonu, varžė A. M. veiksmų laisvę.

9.4. Nors A. M. nurodo, kad A. D. rašydamas SMS žinutę „susirankioti tuos savo rašinėlius iš teismo“, grasinimu „padėti į vietą“, vadindamas jį ,,klounu ir sovietiniu stukačioku“ reikalavo atsiimti skundą privataus kaltinimo byloje, ir tokie veiksmai jam sukėlė nesaugumo jausmą, baimę, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus A. D. atliktus veiksmus, jų tarpusavio santykius, nėra priežasčių tokius veiksmus vertintini kaip nusikaltimo, numatyto BK 148 straipsnio 1 dalyje padarymą. Kaip minėta, tarp A. D. ir A. M. yra susiformavę neigiami asmeniniai santykiai vienas kito atžvilgiu, neužbaigiami ilgamečiai turtiniai ginčai, kurių dalis buvo sprendžiami teisminiuose procesuose. Šioje byloje A. M. kaltina A. D. 5 nusikalstamų veikų padarymu. Tiek A. D., tiek A. M. vienas kitam yra ne kartą pasakę įvairių užgaulių žodžių, ko neneigia abi šalys, todėl laikytina, kad šalių bendravimas ilgą laiką buvo ne dalykiškas, o konfliktiškas. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra priežasčių teigti, kad aukščiau nurodytais veiksmais A. D. realiai siekė nukentėjusiajam sukelti nerimą, baimę, norėdamas ir tikėdamas, kad tokiu būdu gali jį paveikti atsiimti skundą privataus kaltinimo byloje, o tuo tarpu ir pats A. M. turėjo pagrindo bijoti grasinimo įgyvendinimo ir kaltinamojo atliktus veiksmus realiai suprato kaip psichinės prievartos naudojimą, siekiant priversti jį atsiimti skundą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. D. iš kaltinimo pagal BK 148 straipsnio 1 dalį jam nepadarius šios veikos.

10. Dėl kaltinimo šmeižimu;

10.1. Be to, A. M. kaltino A. D. tuo, kad jis nukentėjusįjį apšmeižė AB ,,Lietuvos draudimas“, 2014 m. pranešdamas apie A. M. neva įvykdytą draudimo bendrovės apgavystę dėl inscenizuoto eismo įvykio. Dėl to AB ,,Lietuvos draudimas“ 2014-09-17 atliko tyrimą.

10.2. Pirmosios instancijos teismas A. D. iš kaltinimo, pareikšto pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino padaręs išvadą, kad A. D. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, kurie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę minėto straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus daro išvadą, kad A. D. iš šio kaltinimo išteisintas pagrįstai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ne bet koks netikslios, kito asmens garbę ir orumą galbūt žeminančios informacijos paskelbimo atvejis turi būti pripažįstamas tiek pavojingu, kad tokią informaciją paskleidusiam asmeniui turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis CK 2.24 straipsnyje numatytais būdais.

10.3. Taigi, baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiami BK 154 straipsnio taikymo klausimai, svarbu nustatyti, ar tekste, kuris buvo paskleistas, buvo reiškiama nuomonė apie kitą asmenį ar dėstomi neteisingi faktai, t.y. skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tikslaus A. D. kreipimosi į draudimo bendrovę teksto nėra. Jis informaciją apie jam žinomas aplinkybes suteikė telefonu. Tačiau kaip nustatyta, A. D. draudimo bendrovei pranešė apie realų faktą - iš tikrųjų įvykusį eismo įvykį, ir savo manymą apie A. M. vaidmenį jame. Tai reiškia, kad A. D. paskelbė neišgalvotą, ne žinomai melagingą informaciją, o buvusio įvykio subjektyvią interpretaciją, savą aplinkybių vertinimą, tačiau kitokį, nei buvo nustatyta tyrimo metu. Tokie duomenys neleidžia spręsti, kad A. D. tuo siekė paniekinti, pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą A. M.. Darytina išvada, kad A. D. apie įvykusį eismo įvykį, jo aplinkybes ir patį įvykio dalyvį – A. M. turėjo savo nuomonę, tačiau, net ir esant tokiai situacijai, kad A. D. nuomonė buvo klaidinga ar nevisai pagrįsta, nereiškia, kad A. D. veiksmai turėtų būti vertinami kaip šmeižimas, už kurį turėtų būti taikoma BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė.

Motyvų apibendrinimas, bylinėjimosi išlaidų ir kiti su skundo nagrinėjimu susiję klausimai;

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. M. apeliacinį skundą visoje apimtyje, dar sykį akcentuoja, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti tampa negalima. Todėl teismas laikosi nuomonės, kad teisės sistemoje, be baudžiamosios teisės yra pakankamai socialinių teisinių priemonių, kuriomis asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, gali apsiginti, tačiau šiuo atveju jomis nepasinaudojo.Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. D. išteisinimo dėl visų jam pareikštų kaltinimų ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos išvados. Iš to seka, kad A. M. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų, apelianto manymu, reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas, kad neįrodyta, jog A. D. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis jį kaltina privatus kaltintojas, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, sprendžia, kad skunde nurodytais motyvais keisti skundžiamo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-03-31 nuosprendžio nėra jokio pagrindo.Apeliantas taip pat nesutinka su proceso išlaidų priteisimu iš jo, nes nebuvo pateikti duomenys apie A. D. darbinę veiklą užsienyje. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Tik bylose, kurios pradedamos pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, gali būti taikoma BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostata ir kaltinamąjį išteisinus teismas gali nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamoje byloje procesas buvo pradėtas pagal A. M. pareiškimą teismui dėl bylos nagrinėjimo privataus kaltinimo tvarka, pareiškiant 5 kaltinimus. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, 2K-461-895/2015).Pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš privataus kaltintojo skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai išdėstyti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Turėtos išlaidos yra patvirtintos rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad proceso dalyviai, šaukiami į teismą jame dalyvauti privalo. A. D. į teismo posėdžius atvykdavo iš Jungtinės Karalystės. Šiuo atveju A. M. keliamas klausimas dėl kaltinamo asmens buvimo užsienyje tikslo nėra reikšmingas, nes A. D. atvykdavo į bylos, inicijuotos privataus kaltintojo, nagrinėjimą, samdė gynėjus, tuo tinkamai įvykdydamas savo procesinę pareigą. Todėl apylinkės teismas šias išlaidas visiškai pagrįstai pripažino procesinėmis, ir kaltinamą asmenį išteisindamas, priteisė iš A. M., nustatydamas jų dydį, atsižvelgęs į proceso eigą, šalių elgesį jame ir turtinę padėtį, kurią atspindi byloje esantys dokumentai.Be to, apeliacinės instancijos teisme išteisintojo A. D. gynėjas prašė iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. M. išieškoti A. D. naudai 300 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir pateikė tokio dydžio išlaidas patvirtinančius pinigų priėmimo kvitus Nr. 840039 ir Nr. 840046 (2 t. 90 – 91 b.l.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta dėl BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, vertindama tai, kad A. D. yra išteisintas, nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o dėl jo A. D. turėjo pagrįstų proceso išlaidų, daro išvadą, kad nukentėjusysis (privatus kaltintojas) A. M. turi atlyginti išteisintajam A. D. jo apeliaciniame procese turėtas išlaidas (už advokato paslaugas) – 300 Eur. Prašoma išieškoti pinigų suma – 300 Eur nėra aiškiai per didelė, proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant jį apeliacinės instancijos teisme, todėl prašymas tenkinamas ir priteisiama iš A. M. išteisintajam A. D. 300 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 105 str. 6 d.

nutaria:

nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. M. išteisintajam A. D. 300 (tris šimtus) Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.