Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Petrochema“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-62-737/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Petrochema“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Argva“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Petrochema“ kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Argva“ 28 933,52 Eur skolos, 8,05 proc. metinių palūkanų nuo skolos sumos, 8,05 proc. procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė 2016 m. vasario 24 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 04575, pagal kurią atsakovei buvo parduota 24,4 tonų granuliuoto parafino už 28 933,52 Eur, ir kuri buvo išsiųsta atsakovei. Paaiškino, kad dėl netinkamo dokumentų saugojimo naujajam įmonės vadovui nepavyko rasti dalies dokumentų, tame skaičiuje ir atsakovės elektroninio prekių užsakymo. Atsakovė UAB „Argva“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė negavo iš ieškovės nei prekių pagal 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 04575, nei pačios sąskaitos faktūros, todėl PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir jos pateikimas neįrodo realaus prekių perdavimo atsakovei fakto. Pažymėjo, kad 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje nėra nei atsakovės, nei prekių vežėjo parašų. Be to, šią PVM sąskaitą faktūrą ieškovė galėjo išrašyti tik prekių važtaraščio pagrindu, t. y. turint įrodymą apie prekių judėjimą. Pagal atsakovės buhalterinius duomenis, minėta PVM sąskaita faktūra atsakovės buhalterijoje nebuvo apskaityta. Be to, atsakovė nutraukė verslo komercinius santykius su ieškove ir 2016 m. vasarą suderino visas skolas, kurias ieškovei sumokėjo. Į bylą atsakovės pateiktos medžiagų sandėlio apyskaitos kortelės patvirtina, kad tokio kiekio žvakių vaško atsakovė nėra pirkusi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 1120 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ieškovė 2016 m. vasario 24 d. išrašė atsakovei, kaip prekių pirkėjai, PVM sąskaitą faktūrą Nr. 04575 dėl 24,4 tonų granuliuoto parafino pardavimo už 28 933,52 Eur, kurią pasirašė UAB „Petrochema“ administratorė. Ieškovės 2016 m. vasario 24 d. sandėlio išlaidų orderyje Nr. 3945 nurodyta, kad prekių gavėjai UAB „Argva“ parduota 24 400 kg žvakių vaško 1 markės už 19 609,04 Eur, tačiau šis sandėlio išlaidų orderis nepasirašytas nei jį išdavusio, nei prekes priėmusio asmens. Iš 2016 m. rugsėjo mėn. UAB „Petrochema“ ir UAB „Argva“ akto dėl skolos suderinimo teismas nustatė, kad UAB „Petrochema“ direktorius T. B. savo parašu patvirtino UAB „Argva“ skolos likutį 2016 m. liepos 31 dienai, tačiau į šiuos duomenis nėra įtraukta skola pagal ginčijamą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 04575. Iš UAB „Argva“ pateiktos 2016 m. kovo 18 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos teismas nustatė, kad atsakovės gaunamų pridėtinės vertės mokesčių sąskaitų faktūrų duomenyse ieškovės nurodoma 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 04575 nebuvo užregistruota. Iš atsakovės medžiagų sandėlio apskaitos kortelių laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. teismas nustatė, kad įmonė tokio didelio kiekio (24,4 t) parafino nėra gavusi. Remdamasis šalių atstovų paaiškinimais bei pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas konstatavo, kad ieškovę ir atsakovę siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė parduodavo prekes atsakovei ir išrašydavo jai PVM sąskaitas faktūras. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji pristatė atsakovei ginčijamą 24,4 t parafino kiekį. Teismas pažymėjo, kad vien PVM sąskaita faktūra ir sandėlio išlaidų orderis, kuriuose nėra atsakovės atstovų parašų, atsakovei ginčijant prekių gavimo faktą, negali būti laikomi pakankamais įrodymais ieškiniui tenkinti. Priešingai, iš atsakovės pateiktų įrodymų teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog prekės UAB „Argva“ pristatytos nebuvo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Petrochema“ prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

6.1. Teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus. Apeliantės nuomone, jos pateikti dokumentai: 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 04575 ir 2016 m. vasario 24 d. sandėlio išlaidų orderis Nr. 3945 aiškiai parodo, kad iš apeliantės sandėlio buvo išvežtas didelis kiekis parafino, kurio gavėja yra atsakovė UAB „Argva“. Pažymėjo, jog ant sandėlio išlaidų orderio neturi būti atsakovės atstovo parašo.

6.2. Nors atsakovės pateiktoje 2016 m. kovo 18 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje, skiltyje „Gaunamų pridėtinės vertės mokesčių sąskaitų faktūrų išrašų duomenys“, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. ir nebuvo užregistruota ieškovės 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 04575, teismas neatsižvelgė į faktą, kad ji buvo įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą ir iš buhalterinės programos pateikta į bylą.

Apeliantė nurodo, kad 2016 m. rugsėjo mėn. UAB „Petrochema“ ir UAB „Argva“ skolų suderinimo aktas, į kurį nėra įtraukta ginčo PVM sąskaita faktūra Nr. 04575, buvo patvirtintas ieškovės direktoriaus T. B. parašu, kuris neturėjo teisės pasirašyti minėto akto, kadangi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo atleistas iš UAB „Petrochema“ direktoriaus pareigų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

9. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kuris lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

10. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) reiškia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; kt.).

11. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 04575 dėl atsakovei patiekto (parduoto) 24,4 tonų granulinio parafino, kurio vertė 28 933,52 Eur, ir 2016 m. vasario 24 d. sandėlio išlaidų orderiu Nr. 3945, kuriame nurodyta, kad prekių gavėjai UAB „Argva“ parduota 24 400 kg žvakių vaško 1 markės už 19 609,04 Eur. Atsakovė neginčija, kad šalis siejo tam tikri sutartiniai komerciniai santykiai (ką patvirtina į bylą pateiktas 2016 m. rugsėjo mėn. tarpusavio skolų suderinimo aktas), tačiau atsakovė neigia, kad ji gavo iš ieškovės 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 04575 ir joje nurodytas prekes. Tuo tarpu apeliantės įsitikinimu, į bylą pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti prekių perdavimo atsakovei faktą ir iš to kilusią pareigą atsiskaityti už perduotas prekes.

12. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. Sistemiškai nagrinėjant LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Prekių tiekimu yra laikoma prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Iš to seka, kad PVM sąskaita faktūra turi būti įformintas prekių perdavimas kitam asmeniui. Tačiau PVM sąskaita faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto. Analizuojant PVM sąskaitos faktūros reikšmę reikia turėti omenyje, kad šis dokumentas, visų pirma yra priemonė tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Pagal LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra. Sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Bet kokiu atveju vien išrašytos PVM sąskaitos faktūros nepakanka, kad kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti tam tikrų pinigų sumų iš skolininko.

13. Remiantis CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prekių perdavimas pirkėjui pagal pirkimo – pardavimo sandorį turi būti realus. Kilus ginčui teisme dėl prekių (paslaugų) pagal konkrečias sąskaitas faktūras neperdavimo pirkėjui, pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo-perdavimo kvitus ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Tai yra pareiga leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti prekių perdavimo faktą ir jo realumą tenka pardavėjui (nagrinėjamu atveju ieškovei).

14. Apibendrinant tai, kas nurodyta šios nutarties 12-13 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 04575 ir jos išrašymo faktas nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas, kuris leistų spręsti, kad prekių pardavėjas (ieškovė) įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui (atsakovei).

15. Iš atsakovės pateiktų įrodymų – 2016 m. kovo 18 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos bei medžiagų sandėlio apskaitos kortelių turinio matyti, kad aptartu ginčijamos PVM sąskaitos faktūros ir sandėlio išlaidų orderio Nr. 3945 išrašymo laikotarpiu atsakovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo užregistruota nei ieškovės nurodyta PVM sąskaita faktūra Nr. 04575, nei jos sandėlyje apskaitytas toks kiekis (24,4 t) parafino. Be to, įrodinėdama prekių pristatymą atsakovei 2016 m. vasario 24 d. UAB „Petrochema“ sandėlio išlaidų orderiu Nr. 3945 pagal važtaraštį PET04575, pati apeliantė pripažino, kad jai nepavyko nustatyti, kas išvežė prekes iš ieškovės sandėlio, todėl nežinodama tikslaus vežėjo, ieškovė neturi ir pasirašyto prekių važtaraščio. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pasikeitus įmonės vadovui, dėl neva buvusio ieškovės vadovo aplaidumo ir netinkamo dokumentų saugojimo apeliantei nepavyko rasti dalies dokumentų, kad skolų suderinimo aktą pasirašė ieškovės neįgaliotas (netekęs įgaliojimų) asmuo, kadangi minėti argumentai gali turėti reikšmės sprendžiant buvusio įmonės vadovo, bet ne atsakovės civilinės atsakomybės klausimą.

16. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė tinkamai neįgyvendino jai tekusios įrodinėjimo pareigos, o jos pateikti įrodymai nėra pakankami daryti išvadą, kad ieškovė pristatė atsakovei prekes, nurodytas ginčo PVM sąskaitoje faktūroje (CPK 178, 185 straipsniai). Priešingai nei teigia ieškovė, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.