Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. S. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovui V. V. dėl materialinio išlaikymo padidinimo, institucija, teikianti byloje išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, netinkamai įgyvendinus privalomos mediacijos reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

13. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama laikantis specialių įstatymo nustatytų reikalavimų. Kai asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tik tada, kai suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis).

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, konstatavęs, jog ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Atskiruoju skundu apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi, jos vertinimu, ji tinkamai pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl jos ieškinį teismas atsisakė priimti nepagrįstai.

15. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo MĮ pataisos, kurios numato privalomą ikiteisminę mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena CPK nustatyta tvarka (MĮ 20 straipsnio 1 punktas). Taigi inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija.

16. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė prieš kreipdamasi į Marijampolės apylinkės teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui pakeitimo, tarnybai 2023 m. gegužės 25 d. teikė prašymą dėl privalomosios mediacijos atlikimo. Tarnybos 2023 m. birželio 14 d. pažyma dėl privalomosios mediacijos patvirtina, kad tarnyba 2023 m. gegužės 25 d. raštu kreipėsi į atsakovą adresu (duomenys neskelbtini), su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo pateikti rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Tarnyba savo pažymoje nurodė, kad kitos šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo nėra gautas, todėl laikoma, kad atsakovas nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija, pažymėdama, kad ieškovė įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

17. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).

18. MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma, sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus minėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).

19. Darytina išvada, kad kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turi būti pateikiami rašytiniai įrodymai, jog ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija.

20. Šiuo atveju apeliantė, teikdama ieškinį teismui, pateikė pažymą dėl privalomos mediacijos sąlygos įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota tarnybos, neviršijant jai nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

21. Pirmosios instancijos teismui kilo abejonių, ar realiai atsakovas buvo informuotas apie privalomą mediaciją ir sąmoningai nesutiko su privalomąja mediacija, juolab, kad ieškovė į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip metams laiko nuo pažymos dėl privalomos mediacijos surašymo. Teismas sprendė, ieškovė turi dėti visas pastangas realiai įgyvendinti privalomosios mediacijos institutą ir bandyti realiai susisiekti su atsakovu, su kuo apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

22. Nustatyta, kad privalomą mediaciją inicijavo ieškovė, todėl jai, vadovaujantis MĮ 21 straipsnio 3 dalimi, kilo pareiga tarnybai nurodyti kitos ginčo šalies vardą, pavardę, ginčo dalyką, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresą, ką šiuo atveju apeliantė ir atliko. Tarnybos 2023 m. gegužės 25 d. raštas dėl mediacijos atsakovui buvo išsiųstas jo nuo 2021 m. liepos 21 d. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad tai būtų netinkamas ar neteisingas adresas. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis MĮ 21 straipsnio 4 dalimi, apeliantei nėra pareigos įsitikinti išsiųsto pranešimo įteikimu, juolab, kad šį pranešimą siunčia ne pati privalomąją mediaciją inicijavusi šalis, o tarnyba, gavusi tokį šalies prašymą. Tokios pareigos įstatymas nenumato ir pačiai tarnybai, kadangi, vadovaujantis MĮ 21 straipsnio 5 dalimi, jei per 14 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija ir pripažįstama, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija.

23. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

24. Šiuo atveju apeliantė tiek tarnybai, tiek teismui pateikė visą jai žinomą informaciją apie kitą šalį, nurodydama atsakovo kontaktinius duomenis, o jos prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija patvirtina tarnybos pažyma, todėl teismo abejonės dėl netinkamo atsakovo informavimo laikytinos nepagrįstomis. Be to, dėl šeimos bylų pobūdžio ir jose tarp šalių paprastai vyraujančių įtemptų santykių, tokio reikalavimo įvykdymas iš esmės gali būti neįgyvendinamas ar sunkiai įgyvendinamas, nes atsakovas gali vengti priimti jam siunčiamus pranešimus, o jo sąmoningą vengimą gali būti sudėtinga įrodyti.

25. Pažymėtina, kad nei CK, nei CPK, nei Mediacijos įstatyme ar kitame teisės akte nėra įtvirtinta, koks laikotarpis po privalomosios mediacijos inicijavimo laikytinas tinkamu kreiptis į teismą dėl civilinio ginčo nagrinėjimo. Teismo vertinimu, apeliantės pateikta 2023 m. birželio 14 d. pažyma yra pakankama teismui įsitikinti, kad ji įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Tai, kad ieškinys teisme pareikštas praėjus metams laiko nuo šio reikalavimo įgyvendinimo, nurodytų aplinkybių nepaneigia. Nurodytas laikotarpis nelaikytinas neprotingai per ilgu bei sąlygojančiu ieškovės pareigą inicijuoti neteisminę mediaciją iš naujo. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad per tą laikotarpį, iki ieškovė padavė ieškinį, įvyko esminis faktinių aplinkybių pasikeitimas, dėl ko būtų tikslinga mediaciją vykdyti iš naujo.

26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šeimos bylose teismo vaidmuo yra aktyvus. Jeigu teismas bylos nagrinėjimo metu matytų šalių iniciatyvą ir siekį taikiai išspręsti ginčą, jis galėtų siūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu (MĮ 12 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu teismo reikalavimas iki ieškovės kreipimosi į teismą pakartotinai pasinaudoti privalomosios mediacijos institutu užkerta kelią operatyviam ir ekonomiškam procesui šioje byloje, juolab, kad ieškinio reikalavimas išimtinai susijęs su nepilnamečio vaiko interesais.

Dėl bylos baigties

27. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino klausimui dėl privalomos mediacijos reikalavimo įgyvendinimo išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai taikė procesinės teisės normas. Atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą apeliantės atskirąjį skundą tenkinti, todėl skundžiama Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartis naikintina. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.