Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje išnagrinėjo pareiškėjų: Vilniaus žydų bendruomenės (toliau tekste – VŽB), Klaipėdos žydų bendruomenės, Ukmergės rajono žydų bendruomenės pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-38462-912/2017, pagal ieškovų J. B. labdaros ir paramos fondo bei asociacijos „Lietuvos sporto klubo Makabi“ ieškinį atsakovei Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei (toliau tekste – LŽB) dėl įstatų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-38462-912/2017;įtraukti į bylą pareiškėjus;panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti.

Prašymas grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nes teismas sprendime nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialių teisių ir pareigų.

Pareiškėjai yra LŽB nariai - teritorinės bendruomenės. Iš viso yra 21 narys. Nagrinėjamoje byloje panaikinta ginčo nuostata pripažinta negaliojančia, tuo regioninės bendruomenės neteko suteiktų balsų, t. y. prarado materialiąsias teises, kurias turėjo iki teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjai nebuvo įtraukti į procesą, nes jis turėjo tiesioginės įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Bylos šalys piktnaudžiavo procesu, nes proceso tikslas buvo ne apginti savo teises, bet atsakovo vadovybei bandant išsaugoti LŽB užimamas pareigas. Pareiškėjas yra iniciavęs bylą prieš atsakovą LŽB, kurioje ginčija LŽB tarybos 2017 m. balandžio 19 d. nutarimą 4 darbotvarkės klausimu, kuriuo 2017 m. LŽB konferencijos susirinkime visos regioninės žydų bendruomenės turi po vieną balsą, bei prašė panaikinti 2017 m. gegužės 28 d. LŽB Konferencijos rezultatus (pirma byla). Pirmoje byloje vienas pagrindinių pareiškėjo argumentų, kad LŽB 2017 m. balandžio 19 d. nutarimas pažeidžia LŽB Įstatų 7 skirsnio 7.1 punktą, įtvirtinantį proporcingą žydų bendruomenės atstovavimą Konferencijoje, t. y. tą pačią ginčo nuostatą, kurią ieškovai ginčijo, o atsakovas LŽB pripažino šioje nagrinėjamoje byloje. LŽB gynėsi tuo, kad ginčo nuostata prieštarauja Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies normoms, todėl LŽB 2017 m. balandžio 19 d. nutarime ja nesivadovavo. LŽB, nujausdamas, kad pralaimės Pirmąją bylą, ėmėsi veiksmų neigiamiems pralaimėjimo padariniams išvengti: bandė sušaukti LŽB Konferenciją ir panaikinti LŽB Įstatų 7 skirsnio 7.1 punkto ginčijamas nuostatas. Pirmoje byloje teismas nutartimi uždraudė keisti LŽB Įstatus. Po šios nutarties priėmimo LŽB pradėjo šią bylą, kurioje pasinaudodamas sau palankiais nariais, teismo rankomis pasiekė rezultatą, kurio siekė ir anksčiau – iki teismo sprendimo pirmojoje byloje priėmimo, pakeisti (panaikinti) LŽB Įstatuose įtvirtintą ginčo nuostatą taip, kad pirmąją bylą nagrinėjantis teismas negalėtų tenkinti pareiškėjo ieškinio arba, net ir jį patenkinus, teismo sprendimas nesukeltų realių pasekmių.

Šios bylos ieškovų vadovai yra LŽB tarybos nariai išrinkti 2017 m. gegužės 28 d. Konferencijoje. Pareiškėjai pirmoje byloje ginčija Konferencijos sprendimus, tame tarpe ir minėtų vadovų išrinkimą Tarybos nariais, todėl šioje byloje vadovais esantys asmenys turi ir asmeninį suinteresuotumą.

Šios bylos šalys slėpė nuo pareiškėjų informaciją apie šią bylą ir vilkino pirmąją bylą. Ieškovų atstovas pirmoje byloje ir šioje byloje yra tas pats advokatas, kuris taip pat atstovauja ir Švenčionių rajono žydų bendruomenę, palankią atsakovui, o atsakovą atstovauja ta pati advokatė, kaip pirmojoje byloje, todėl procesas buvo labiau imitacija.

Pirmoje byloje teismas patenkino ieškinį ir pripažino, kad dabartinė LŽB vadovybė yra išrinkta neteisėtai, tačiau iki sprendimo pirmoje byloje paskelbimo atsakovas ėmėsi veiksmų keisti Įstatus ir šaukė Konferenciją. Ši aplinkybė rodo, jog atsakovas siekia išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo pirmojoje byloje pasekmių.

CPK draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis ir nustato piktnaudžiavimo pasekmes – teismas gali atsisakyti ginti tokias teises.

Be to, teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nes sutrumpintų motyvų nurodymas neatleidžia teismo nuo CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintos pareigos nurodyti įstatymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismas nurodė, kad Įstatų nuostatos prieštaravo Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatoms, tačiau nemotyvavo savo išvadų apie šių normų privalomumą ir nenurodė teisinio pagrindo, įgalinančio panaikinti juridinio asmens įstatų dalį. Juridinio asmens įstatai nėra sandoris, todėl CK 1.80 straipsnio nuostatos netaikytinos. Pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalį juridinio asmens organų sprendimai gali būti nuginčijami per 3 mėnesius, todėl negalėjo būti ginčijami įstatai, priimti 2006 metais, nes yra aiškiai praleistas senaties terminas.

Ginčijamos LŽB Įstatų nuostatos nepažeidžia imperatyvių įstatymo nuostatų. Asociacija turi teisę reglamentuoti savo vidinę tvarką, neprieštaraujančią teisės aktams. LŽB veikimas istoriškai grįstas visų Lietuvos žydų dalyvavimu (netiesioginiu) esminių LŽB sprendimų priėmime. Šiais principais buvo paremtos ir ginčo nuostatos, kurios nustatė proporcinį atstovavimą. Šis principas buvo pažeistas tik 2017 m. gegužės 28 d. Konferencijos metu.

Priimant 2006 m. LŽB Įstatus, numačius, kad LŽB nariais yra tik juridiniai asmenys, buvo įtvirtintas proporcinio atstovavimo principas. Notaras patikrino Įstatų nuostatas ir įstatymų pažeidimų nenustatė. 2010 metais buvo pakeista Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies norma, tačiau, net ir pasikeitus normai, notaras patvirtino Įstatų pakeitimus 2013 ir 2015 metais. 2017 metais pradėta Seime minėtos normos atstatymo į buvusią iki 2010 metų procedūra.

Ginčo nuostata savo esme yra neteisinga. Proporcinis atstovavimas nepažeidžia, bet priešingai – užtikrina realų visų LŽB asmenų dalyvavimą LŽB veikloje. Daugiausiai narių turinčios bendruomenės turi turėti daugiau balsų, nei turinčios tik kelis narius.

Pirmoje byloje VŽB ginčija LŽB tarybos 2017 m. balandžio 19 d. nutarimą 4 darbotvarkės klausimu, kuris nustato, kad 2017 metų LŽB Konferencijos susirinkime visos regioninės žydų bendruomenės turi po vieną balsą, todėl būtent toje byloje ginčo dalykas liečia pareiškėjų interesus ir jie yra ginami minėtoje byloje, nes tiesiogiai įtakoja jų materialiąsias teises ir pareigas. Savo teises pareiškėjai gali apginti kitoje byloje, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą. Be to, panaikinus Įstatų ginčo nuostatą dėl prieštaravimo įstatymo nuostatoms neužkerta kelio pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti ir pakeisti Įstatus taip, kaip norima.

Pagal teismų praktiką juridinių asmenų įstatai pagal savo teisinę prigimtį yra sandoriai, todėl teismas pagrįstai galėjo ir taikė CK 1.80 straipsnio nuostatas dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nenumato išimčių, jog kai kurie nariai galėtų turėti daugiau balsų, nei kiti nariai, todėl Įstatų ginčo nuostata panaikinta pagrįstai. Tą nustato ir CK 2.46 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, jog steigimo dokumentų normos galioja tiek, kiek neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms.

Teismui nusprendus atnaujinti procesą, prašė įtraukti į bylą visus LŽB narius, nes jų suinteresuotumas byloje yra analogiškas, kaip ir pareiškėjų.

Procese dalyvaujant pareiškėjams teismo sprendimas galėjo būti kitoks, nes atsakovas pripažino ieškinį ir nesigynė tinkamai, todėl negalima teigti, jog ginčo nuostata prieštaravo Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies normoms.

Šį sprendimą pirmoje byloje naudoja atsakovas atsikirsdamas ir ieškinio reikalavimus ir apeliaciniame skunde. Todėl pareiškėjai savo teises ir teisėtus interesus gali ginti tik šioje byloje, nes pirmoje byloje panaikintas LŽB tarybos 2017 m. balandžio 19 d. nutarimas negalėtų būti panaikintas dėl prieštaravimo ginčo nuostatai, pareiškėjai būtų laikomi praradę savo teises į proporcingą atstovavimą ne tik 2017 m. Konferencijoje, bet ir ateities Konferencijose. Be to, pripažinus, jog ginčo nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, bet koks pareiškėjų inicijuotas LŽB Įstatų pakeitimas negalėtų atkurti teisinės padėties, kurią suteikė ginčo nuostata.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą grindžia CPK 366b straipsnio 1 dalies 7 punktu – jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų.

Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (bylos Nr. 8564/02); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007). Taigi proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms.

Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą priėmė 2017 m. lapkričio 22 d., įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuris nebuvo priimtas. Proceso atnaujinimas galimas tik įsiteisėjus teismo sprendimui, todėl terminas prašymui pateikti skaičiuotinas nuo šios datos, o ne faktinio sužinojimo apie teismo sprendimą (CPK 365 str. 1 d.). Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai pateikė 2018 m. kovo 05 d., t. y. nepraėjus trijų mėnesių terminui nuo sprendimo įsiteisėjimo, todėl terminas pateikti prašymą nėra praleistas (CPK 368 str. 1 d.).

Proceso atnaujinimo užbaigtose bylose CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu – jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų – klausimas ne kartą nagrinėtas kasacinio teismo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuspręsta dėl neįtrauktų asmenų teisių ar pareigų. Kad procesas galėtų būti atnaujintas šiuo pagrindu, nepakanka nustatyti, jog asmuo be pakankamo pagrindo nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir jame nedalyvavo, bet būtina nustatyti ir tai, kad teismas sprendime nusprendė dėl jo teisių ir įstatymų saugomų interesų. Teismas turi įvertinti, kokią įtaką šio asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje pagal P. L. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-69/2005; 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal G. V. prašymą atnaujinti procesą, bylos Nr. 3K-3-380/2007). Pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009). CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu asmuo, kuris prašo atnaujinti procesą, turėjo tam tikrų teisių į ginčo objektą. Kai toks asmuo neįtraukiamas į bylą, akivaizdu, kad teismas, išspręsdamas bylą, savo sprendimu nusprendžia ir dėl neįtraukto į bylą asmens teisių bei pareigų į ginčo objektą. Jeigu į bylą neįtrauktas asmuo neturėjo jokių teisių į ginčo objektą, tai byloje priimtas teismo sprendimas objektyviai negali turėti įtakos jo teisėms, todėl pagrindo procesui atnaujinti nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje A. Š., R. A., J. Ž. v. A. U., J. K., Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2005). Taigi, sprendimo įtaka neįtrauktų asmenų teisių pasikeitimui turi būti reali, todėl svarbu nustatyti sprendimu pakeistų teisių ir pareigų ryšį, kad būtų galima konstatuoti, jog dėl proceso šalių teisių ir pareigų bei neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų ryšio pasikeitė pastarųjų turinys. Nenustačius šio pasikeitimo galimybės, proceso atnaujinimas gali tapti trukdžiu įsiteisėjusiam teismo sprendimui vykdyti ir būtų pažeistas proceso atnaujinimo tikslas, taip pat koncentruotumo principas, nes būtų sudarytos sąlygos nepagrįstam pakartotiniam bylinėjimuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2010).

Šioje byloje buvo pareikštas ieškinys pripažinti negaliojančia LŽB Įstatų 7.1 punkto nuostatą „Konferencija yra teisėta, jeigu joje dalyvauja ne mažiau kaip pusė į LŽB narių sąrašą įrašytų narių delegatų. Kiekvienas narys turi po vieną balsą, išskyrus regioninių žydų bendruomenių. Siekiant išlaikyti tradicinius demokratinius Lietuvos žydų bendruomenės principus, bei taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą, regionines žydų bendruomenes atstovaujantys delegatai turi balsų skaičių, proporcingą atstovaujamų narių skaičiui. Atstovavimo normas nustato LŽB Taryba, atsižvelgdama į realiai atstovaujamų regioninių bendruomenių narių skaičių. Delegatų rinkimo tvarką nustato pačios regioninės žydų bendruomenės. Konferencijoje dalyvaujančių narių skaičius nustatomas pagal registracijos sąraše nurodytų narių skaičių. Nustačius esant kvorumą, pripažįstama, kad jis yra per visą konferencijos laiką.“. Ieškinio dalykas grindžiamas tuo pagrindu, kad ši ginčo nuostata prieštarauja Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies normai: Vienas narys visuotiniame narių susirinkime turi vieną balsą. Jeigu asociacijos įstatuose numatytas kitas visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių turintis organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), kai šis organas priima sprendimus, kiekvienas asociacijos nariams atstovaujantis asmuo turi tiek balsų, keliems asociacijos nariams jis atstovauja.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu, priimtu šioje byloje, patenkino ieškinio reikalavimą ir pripažino ginčijamą Įstatų 7.1 punkto nuostatą negaliojančia. Iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad teismas sprendime tiesiogiai nesprendė ir nepasisakė dėl pareiškėjų teisių ir pareigų.

Pareiškėjai teigia, jog teismas, spręsdamas bylą, priėmė sprendimą dėl pareiškėjų balsų kiekio, kylančio iš ginčo nuostatos, todėl teismo sprendimas daro įtaką pareiškėjų teisėms ir pareigoms, t. y. sumažina pareiškėjų, kaip asociacijos narių, balsų skaičių Konferencijoje.

Minėta, kad pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 str. 1 d.); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos.

Pagal Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą – įstatai ir jų keitimas yra asociacijos narių susirinkimo kompetencija. Patvirtinti juridinio asmens įstatai yra lokalaus pobūdžio teisės norminis aktas. Įstatai savo esme yra asociacijos steigimo ir veiklos dokumentas (Asociacijų įstatymo 12 str.). Įstatų nuostatos nėra tiesiogiai individualaus taikymo aktas, nes nustato bendro pobūdžio normas visiems asociacijos nariams. Kiekvienam konkrečiam asociacijos nariui įstatų normų pagrindu atsiranda teisės ir pareigos kaip individualaus pobūdžio valinis veiksmas, teisės taikymo pasekoje, kaip įstatų taikymo pasekmė. Taigi pati įstatų nuostata tiesiogiai teisių ir pareigų kiekvienam individualiam asociacijos nariui nesukelia, o sukelia tik jos taikymas, todėl bendra norma ir jos ginčijimas nesukelia teisinių pasekmių jos nariams tiesiogiai ir negalima teigti, jog teismas šioje byloje sprendė ir pasisakė dėl pareiškėjų teisių ir pareigų.

Asociacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad valdymo organas veikia asociacijos vardu. Pagal atsakovo LŽB Įstatų 10 skirsnio 3.2 punktą LŽB atstovauja LŽB pirmininkas.

Vadovaujantis bendraisiais teisės principais, ginčijant bet kokio juridinio asmens kolegialaus organo sprendimus bylos šalimi yra pats juridinis asmuo, o juridinio asmens dalyviams teismo sprendimas nesukelia tiesioginių teisinių padarinių, todėl jie teisminiuose procesuose nedalyvauja ir jų interesus gina pats juridinis asmuo. Iš sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad teismas nesprendė ir nepasisakė nei dėl vieno iš LŽB narių balsų skaičiaus Konferencijoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas šioje byloje sprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (Pareiškėjų) teisių ir pareigų.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, jog ginčijant asociacijos įstatus asociaciją atstovauja įstatuose nustatytas jos valdymo organas, šiuo atveju – LŽB vadovas. Atsakovu šioje byloje buvo LŽB, todėl atstovavimas buvo tinkamas, o asociacijos narių dalyvavimas procese nebuvo būtinas, nes teismo sprendimas neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms.

Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas (CPK 370 str. 3 d.).

Pareiškėjų argumentai susiję su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu (pvz.: netinkamai, nepakankamai motyvavo ir pan.) nėra proceso atnaujinimo dalykas. Nenustačius, jog teismo sprendimu buvo sprendžiama dėl pareiškėjų teisių ir pareigų, neturi teisinės reikšmės pareiškėjų pateiktų teiginių ir įrodymų, kaip bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos, vertinimas. Todėl teismas plačiau minėtų argumentų nenagrinėja ir nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškėjų: Vilniaus žydų bendruomenės, Klaipėdos žydų bendruomenės, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės ir Ukmergės žydų bendruomenės prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-38462-912/2017.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.