Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-16 · Administracinė byla Nr. I-1704-320/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-16
Bylos Nr.
I-1704-320/2018
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00008-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1704-320/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00008-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 16 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė,sekretoriaujant posėdžių sekretorei Irenai Žemaitienei,dalyvaujant pareiškėjui R. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M., skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 5000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. (b. l. 2-14). Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad laikotarpio pabaiga, už kurį jis prašo priteisti neturtinę žalą, yra 2017-07-28.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis periodiškai buvo laikomas Utenos AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jis jautė įtampą, nebuvo laisvos vietos judėti. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad laikymo Utenos AVPK areštinėje laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų, tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. Pareiškėjas teigė, kad Utenos AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Teigė, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Utenos AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, sukėlusias pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, miego sutrikimą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovės atstovui pranešta tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepimu teismui su R. M. skundu nesutiko (b. l. 23-27). Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas periodiškai 2016 m. lapkričio 21 d. – 2017 m. liepos 28 d. laikotarpiu įvairiose Utenos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – dviem asmenimis. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto tekdavo tiek, kiek numatyta teisės aktuose. Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Utenos AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, vietoje unitazo – tupykla. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Patvirtino, kad durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu neteikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai ar kartu su pareiškėju kameroje laikomi asmenys stebėjo jį naudojantis sanitariniu mazgu. Utenos AVPK nurodė, kad patalynė buvo išduodama švari atvykus areštantui, keičiama kiekvieną savaitę. Teigė, jog teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Nurodė, kad Utenos AVPK praktikoje stebėjimas per kameros „akutę“ vyksta periodiškai kas 10-15 minučių. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu skundų dėl saugumo nebuvo pateikęs nei žodžiu, nei raštu. Tvirtino, kad pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas R. M. Utenos AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 2016 m. lapkričio 21 d. - 2017 m. liepos 28 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 68).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl minimalaus kameros ploto

Pareiškėjas R. M. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodytų teisės aktų taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių, Utenos AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Pažymoje apie paskirstymą į kameras (b. l. 22-27, 68).

Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Areštinę pirmą kartą pristatytas 2016 m. lapkričio 21 d. ir patalpintas į kamerą Nr. 3 (plotas 17,08 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas nuo 00.39 val. iki 00.43 val. (4 minutes), po to perkeltas į kamerą Nr. 8 (plotas 17,29 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2016 m. lapkričio 21 d. 11.18 val., tada perkeltas į kamerą Nr. 6 (plotas 17,29 kv. m), kurioje laikytas su dviem asmenimis iki 2016 m. gruodžio 2 d.; pristatytas į Areštinę 2017 m. vasario 20 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 2 (plotas 16,81 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis nuo 10.31 val. iki 10.43 val. (12 minučių), tada perkeltas į kamerą Nr. 6, kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2017 m. vasario 24 d.; pristatytas į Areštinę 2017 m. balandžio 18 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 6 , kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu nuo 11.04 val. iki 11.42 val. (38 minutes), tada perkeltas į kamerą Nr. 10 (plotas 18,49 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2017 m. balandžio 21 d.; pristatytas į Areštinę 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 8, kurioje buvo laikomas vienas iki 2017 m. balandžio 28 d.; pristatytas į Areštinę 2017 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 1 (plotas 16,88 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu nuo 11.23 val. iki 11.44 val. (21 minutę), tada perkeltas į kamerą Nr. 3, kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2017 m. liepos 25 d., tada perkeltas į kamerą Nr. 4 (plotas 17,16 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2017 m. liepos 28 d.

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Utenos AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Utenos AVPK areštinės kamerose (b. l. 25), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 6, 8, 10, viso 30 parų, šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo nuo 5,25 kv. m iki 16,25 kv. m kameros ploto. Taigi, pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nė karto nebuvo pažeista. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog pareiškėjo skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą ir dėl to, jog Utenos AVPK Areštinės kamerose, norint išsikviesti budintį policijos pareigūną, nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku.

Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo, pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 (2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 5-V-379 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 29 d.) patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų, pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, jog teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų” (toliau – ir Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai). Atkreiptinas dėmesys, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, nei vėlesniais jo pakeitimais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, minėtųjų Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai nenustatė reikalavimo signalizacijos mygtukus įrengti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose, kratos atlikimo patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde minimų Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalies nuostatos įtvirtinančios rekomendaciją laisvės atėmimo vietose įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, taikytinos tik laisvės atėmimo vietose, o ne laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju Utenos AVPK Areštinėje). Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017). Be to, ginčo laikotarpiu galiojusios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, 92.3 papunktis, o vėliau šią Instrukciją pakeičiant 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 ir 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 5-V1100, jos 93.3 papunktis įtvirtino policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Be to, minėtoji Instrukcija taip pat nustatė ir policijos areštinės postinio funkcijas atliekančio pareigūno, vykdančio asmenų priežiūrą pasivaikščiojimo kieme pareigą periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 15 min. patikrinti asmenų elgesį pasivaikščiojimo metu, <...>; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą (2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Instrukcijos 94.2 papunktis, o nuo 2016 m. lapkričio 5 d. įsigaliojus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymui Nr. 5-V-889 ir vėlesniuose jo pakeitimuose, Instrukcijos 95.2 papunktis).

Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime patvirtino, jog Utenos AVPK Areštinės pareigūnai laikosi minėtųjų Instrukcijos nuostatų stebėjimas per kameros „akutę“ vyksta periodiškai kas 10-15 minučių. Tuo tarpu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Instrukcijos nuostatų laikymąsi Utenos AVPK Areštinėje. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Utenos AVPK Areštinėje, nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, taip pat ir pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Dėl pasivaikščiojimo trukmės

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, todėl jo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pareiškėjas ne visuomet pasinaudodavo ir jam suteiktu vienos valandos pasivaikščiojimu per dieną, o būtent iš R. M. asmens kortelės išrašo matyti, jog jis , nenurodydamas priežasčių, buvo atsisakęs pasivaikščiojimo 2016 -12-01, 2017-04-18, 2017-04-26, 2017-06-15 (b.l.65).

Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells).

Dėl nurodytų argumentų teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista.

Dėl higienos normų

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad nebuvo aprūpintas patalyne, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 82 punktas įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas skelbė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.

Utenos AVPK atsiliepime į skundą nurodė, kad švari patalynė yra išduodama areštantui atvykus, keičiama kiekvieną savaitę (b. l. 25). Tai patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento patikrinimo aktas (b. l. 74-76).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Utenos AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Utenos AVPK administraciją, taip pat nėra.

Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam neišduotos patalynės laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Nurodytas teisės aktas nebuvo nustatęs reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas, taip pat, nurodytame teisės akte nebuvo išskirti specialūs reikalavimai unitazo (klozeto) tipui. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekėlė jokių reikalavimų.

Utenos AVPK nurodė, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara, sanitariniuose mazguose yra šaltas vanduo, juose įrengta šalinimo sistema, kamerose praustuvai įrengti atskirai; sėdimi klozetai neįrengti. Durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta (b. l. 25).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino kitokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, nei jie buvo įrengti Utenos apskrities VPK areštinės kamerose. Atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015).

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, kad naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais neužtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus paaiškinimus ir duomenis apie šios policijos įstaigos areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą Utenos AVPK areštinėje buvo pažeista. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2017 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016. Šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo ir įvertinęs tai, jog Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas tik 125 cm aukščio pertvara, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus. Paaiškino, kad dėl jo nurodytų sąlygų paūmėjo liga egzema, skiriami antidepresantai, tačiau tokiai savo sveikatos būklei pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Tokius pareiškėjo paaiškinimus paneigia įrašai jo asmens kortelėje, kurioje užfiksuota, jog laikotarpiu 2017-04-18 – 2017-06-16 medicininių apžiūrų metu pareiškėjas jokių nusiskundimų sveikatos būkle neturėjo (b.l.67). Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (30 dienų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad nepertraukiamo pažeidimo laikotarpiai buvo neilgi (truko 3-5 paras, ilgiausiai- 10 parų truko tik vieną kartą). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 210 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 210 Eur (du šimtus dešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. lapkričio 21 d. – 2017 m. liepos 28 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė