Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalyje ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas nuteistosios I. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. balandžio 29 d. 00.50 val. iki 2023 m. balandžio 29 d. 17.17 val. (viena para), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir I. M. paskirta galutinė 198 MGL dydžio (9 900 Eur) bauda.

I. M. įpareigota paskirtą baudą sumokėti per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistosios I. M. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Škoda Oktavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 6 000 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti 2023 m. balandžio 29 d. reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu iš I. M. paimtus 200 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistosios I. M. nuspręsta konfiskuoti nenustatyto asmens „A.“ jai pervestus 600 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. I. M. pagal BK 292 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji dėl savanaudiškų paskatų, iš anksto susitarusi su tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu „A.“ dėl piniginio 600 Eur atlygio, 2023 m. gegužės 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Pasvalio rajone, Saločių sen., Škilinpamūšio kaime, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, K. D. priklausančiu automobiliu „Škoda Oktavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Afganistano Respublikos piliečius: L. A., H. A., S. A. ir S. A., bei tęsdama nusikalstamą veiką, juos neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos teritorija iki Kalvarijos rajono savivaldybės, Salaperaugio kaimo, turėdama tikslą neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, kol 2023 m. gegužės 29 d. 00.50 val. Kalvarijos rajono savivaldybėje, Salaperaugio kaimo ribose, Kalvarijos pasienio užkardos saugomame pasienio ruože, likus apie 1 km iki valstybės sienos, buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir išteisinti I. M. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad I. M. neneigia, jog dirbdama UAB „C.“, teikiančioje pavėžėjimo paslaugas, vairuotoja-pavėžėja ir vykdydama užsakymą, kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodytus asmenis gabeno iš Latvijos per Lietuvą į Lenkiją, tačiau nežinojo, jog šie asmenys neturi teisės išvykti už Latvijos Respublikos teritorijos.

2.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. M. turėjo suprasti ir žinoti, kad jos gabenami keleiviai neturi teisės išvykti už Latvijos Respublikos teritorijos ribų. Vis tik nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta duomenų, kuriuos teismas galėtų pripažinti įrodymais, patvirtinančiais, jog I. M. žinojo, kad jos gabenami asmenys – keleiviai neturi teisės išvykti už Latvijos Respublikos teritorijos ribų, nes Lietuvos Respublikoje nėra norminių aktų, kurie įpareigotų pavėžėją tikrinti keleivių teisinį statusą Lietuvos Respublikoje. Iš to seka, kad I. M. veiksmuose nėra jai inkriminuotos veikos subjektyviosios pusės, o tai reiškia, kad jos veikoje nėra jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios I. M. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišos apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai analizavo ir vertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo I. M. padarytą nusikalstamą veiką ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai konstatavo, kad I. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis dėl savanaudiškų paskatų gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Afganistano Respublikos piliečius: L. A., H. A., S. A. ir S. A., ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje.

5. Apeliaciniame skunde keliamas tik subjektyvaus požymio – kaltės nebuvimo I. M. veiksmuose klausimas, t. y. kad nuteistoji neturėjo tyčios gabenti asmenis iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, kadangi ji (I. M.) atliko savo tiesiogines darbines (vairuotojos-pavėžėjos) funkcijas, vykdydama gautą užsakymą, taip pat ji nežinojo, kad keleiviai neturi teisės išvykti iš Latvijos Respublikos, todėl teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, teismo sprendime pasisakys dėl apeliaciniame skunde keliamo klausimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas minėtus veiksmus atliko dėl savanaudiškų paskatų. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka, jog būtų atliktas bet kuris vienas iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Šio nusikaltimo subjektyviam požymiui – kaltei – būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabena ar slepia Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir siekia tai daryti. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra formali, tai neteisėtas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio asmens gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neteisėtai valstybės sieną perėjusio tokio užsieniečio gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje laikomas baigtu šių veiksmų atlikimo momentu. Savanaudiškomis paskatomis laikytini tokie asmens veiksmai, kuriais jis, neteisėtai gabendamas žmones per valstybės sieną ar Lietuvos Respublikos teritorijoje, siekia gauti materialinės naudos – pinigų, daiktų, įgyti turtinę teisę, išvengti išlaidų ir pan.

7. Pažymėtina, kad darant išvadą dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo I. M. veikime, turi būti nustatytas tyčinės kaltės turinys, t. y. kad nuteistoji suprato, jog iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respubliką gabena BK 292 straipsnio dispozicijoje nurodytus asmenis, ir norėjo taip veikti. Tokio pobūdžio bylose teismas, darydamas išvadą, kad asmuo veikė tiesiogine tyčia, be paties kaltininko parodymų, taip pat įvertina užsieniečių išorės požymius, kalbą, jų paėmimo, gabenimo, apgyvendinimo bei laikymo aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad I. M. galėjo suprasti ir suprato pavojingos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

8. Iš nuteistosios I. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nuteistoji ne pirmą kartą gabeno asmenis iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką. Nuteistoji apklausos metu nurodė, kad per „Bolt“ programėlę buvo gavusi užsakymą be tikslaus adreso ir sulaukė asmens vardu „A.“ skambučio, kuris paprašė paimti keleivius iš Rygos ir nuvežti juos į Varšuvą. I. M., per „Bolt“ programėlę patikrinusi, kiek kainuoja tokia kelionė, nurodė, kad keleivius nuveš už 600 Eur, ir susitarė, kad „A.“ susisieks, kai reikės nuvežti keleivius. 2023 m. balandžio 27 d. apie 19 val. ji iš Mucienieki gyvenvietės (ne prie pabėgėlių centro, o prie parduotuvės) paėmė keleivius ir nuvežė juos į Varšuvą. Šie žmonės nebuvo afganai, bet ji suprato, kad jie yra pabėgėliai, pagal vietą, iš kurios juos paėmė, taip pat ir iš išvaizdos, kuri buvo ne europietiška. Važiuojant iš Varšuvos atgal į Rygą, paskambino „A.“, pasakė, kad reikia dviejų automobilių, tačiau ji nurodė, kad neturi antro automobilio. Tuomet „A.“ nurodė, kad reikia nuvežti dar keturis žmones iš Mucienieki į Varšuvą. Sutarta kaina buvo taip pat 600 Eur. „A.“ nurodė, kad šiuo atveju 200 Eur išlaidoms jai perduos patys klientai. Su „A.“ L. A. (vienas iš keleivių) kalbėjo angliškai, iš to pokalbio ji suprato, kad jos vežami keleiviai yra afganistaniečiai. Jai „A.“ pasakė, kad keleiviai yra legalūs, turi dokumentus (t. 2, b. l. 25–27). Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu I. M. nurodė, kad ji suprato, jog keleiviai yra pabėgėliai, taip pat žinojo, jog toje vietoje, iš kurios paėmė keleivius, yra pabėgėlių centras, kurį sudaro du pastatai: viename asmenys būna uždaryti, kitame gali laisvai judėti. Nuteistoji taip pat nurodė, kad jai nesukėlė įtarimų nei asmenys, kuriuos ji vežė, nei asmuo, su kuriuo derino kelionę. Ji nesuprato, kad jos vežami asmenys buvo nelegalai (t. 2, b. l. 30). Teisiamojo posėdžio metu I. M. davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tik papildomai patikslino, jog susitarimas dėl apmokėjimo buvo toks: 200 Eur, kuriuos iš karto turėjo duoti keleiviai, buvo skirti kurui, o Varšuvoje, kai ją su keleiviais pasitiks „A.“, jai turėjo sumokėti likusius 400 Eur. Iš viso 600 Eur (t. 2, b. l. 136). Taigi I. M. viso proceso metu neneigė, jog iš išvaizdos ir kalbos suprato, kad L. A., H. A., S. A. ir S. A. yra afganistaniečiai, pabėgėliai, suprato, kad juos paima iš miestelio, kuriame yra pabėgėlių centras, taip pat žinojo, kad pabėgėlių centrą sudaro du pastatai: viename asmenys būna uždaryti, iš kito pastato gali išeiti. Taip pat nuteistoji pripažino, jog ne pirmą kartą iš pabėgėlių centro vežė keleivius. Nuteistoji taip pat viso proceso metu teigė, kad ji, dirbdama pavėžėja, neklausia asmenų, ar šie turi dokumentus ir gali išvykti iš šalies.

9. Viso proceso metu I. M. teigė, jog ji vykdė pavėžėjimo paslaugą, kurią užsakė per „Bolt“ programėlę. Vis tik su tokia nuteistosios pozicija nėra pagrindo sutikti. Kaip jau buvo aptarta pirmiau, nuteistoji prieš kelias dienas iki įvykio gavo užsakymą, kuriame nebuvo tikslaus paėmimo adreso, todėl su ja susisiekė asmuo, vardu „A.“, su kuriuo ji susitarė, kad nuveš asmenis į Varšuvą. Atlikusi minėtą užsakymą ir grįžtant atgal į Rygą, su ja susisiekė „A.“, kuris paprašė nuvežti dar keturis asmenis iš Mucienieki gyvenvietės į Varšuvą ir susitarė, kad šiuos asmenis taip pat nuveš už 600 Eur atlygį. Taigi akivaizdu, kad I. M. negavo užsakymo per „Bolt“ programėlę vežti asmenis: L. A., H. A., S. A. ir S. A.. Šiuo atveju nuteistoji, gabendama užsieniečius, neveikė kaip įprastos teisėtos pavėžėjimo paslaugos teikėja. Todėl vien aplinkybės, kad ji su asmeniu, vardu „A.“, susipažino per „Bolt“ gautą užsakymą ir jos gaunamos pajamos yra iš pavėžėjimo paslaugų teikimo, nesudaro pagrindo išvadai, kad šiuo atveju I. M. atliko savo tiesiogines darbines funkcijas. Čia pažymėtina ir tai, kad I. M. nuo 2023 m. balandžio 25 d. pakankamai intensyviai telefonu bendravo su kontaktu „W.“, kurį ji vėliau, t. y. 2023 m. balandžio 28 d., „WhatsApp“ programėlėje informavo, kuriuo konkrečiai laiku atvyks pasiimti keleivius, o 2023 m. balandžio 29 d. 01.11 val. I. M. išsiuntė pranešimą kontaktui „W.“, kad šis atvyktų į pasienį jos gelbėti (t. 1, b. l. 111–116). Taigi akivaizdu, jog I. M. telefone esantis kontaktas „W.“ yra jos nurodomas asmuo, vardu „A.“, kuris veikė kaip tarpininkas ir kuris asmeniškai paprašė dar kartą nuvežti į Varšuvą kitus pabėgėlius iš Mucienieki gyvenvietės.

10. Nuteistoji tyčios požymiui paneigti taip pat nurodo ir tai, kad ji neklausia žmonių, ar šie turi dokumentus, jų netikrina, taip pat neklausia, ar asmenys gali išvykti iš šalies. Sutiktina, kad įprastai, sutikus pavėžėti asmenis, jų asmens dokumentai nėra tikrinami. Tačiau nagrinėjamu atveju ir iš I. M. duotų parodymų yra žinoma, kad ji matė ir suprato, jog asmenys nėra vietiniai gyventojai, jie buvo ne europiečiai, o afganistaniečiai, puikiai žinojo, iš kokios vietos juos pasiima, t. y. kad netoli paėmimo vietos yra pabėgėlių centras. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji, kaip pavėžėjimo paslaugas teikiantis asmuo bei Latvijos Respublikos pilietė, žinojo ir turėjo žinoti, jog vykstant į kitą valstybę yra būtina su savimi turėti asmens dokumentą, o ne Europos Sąjungos piliečiams asmens pasą bei vizą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, susiejant jas su buvusia geopolitine situacija, susijusia su neteisėtų imigrantų krize, kuri prasidėjo 2021 metais, akivaizdu, kad nuteistoji gabenamų užsieniečių dokumentų nepatikrino ne todėl, kad tokios pareigos jai nesuteikia nei pavėžėjos darbo taisyklės, nei įstatymai, kaip pati nurodo, o todėl, kad ji suprato ir žinojo, jog minėtus užsieniečius per valstybės sieną ji gabens neteisėtai. Be to, susitarimas pervežti keturis asmenis per Lietuvos ir Lenkijos sienas vyko per tarpininką, kurio kelionės metu kartu su keleiviais nebuvo. Kertant valstybių sienas gali vykti asmens dokumentų patikrinimai, jai, dirbančiai darbą, susijusį su asmenų pavėžėjimu, pastaroji aplinkybė neabejotinai buvo žinoma, ji turėjo galimybę priminti keleiviams arba bent pasidomėti (pasitikslinti), ar asmenys turi reikalingus asmens dokumentus, juo labiau, kad buvo akivaizdu, jog asmenys yra iš trečiosios šalies, tačiau nuteistoji vežamų asmenų (L. A., H. A.) net nesiteiravo, ar šie turi su savimi asmens dokumentus (t. 1, b. l. 38, 53). Tai patvirtina ir taksi vežto šeimos vyro L. A. paaiškinimai apie tai, kad vairuotoja jų neklausė, ar jie turi asmens dokumentus, neklausė, kur juos vežti, ji tai turbūt žinojo iš anksčiau, ji iš karto angliškai pasakė, kad turi sumokėti 200 Eur, jie (žmona su vyru) tarpusavyje kalbėjosi persų kalba, todėl vairuotoja galėjo suprasti, kad jie yra ne europiečiai (t. 1, b. l. 52–54).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad nuosprendyje nurodyti asmenys, t. y. Afganistano Respublikos piliečiai: L. A., H. A., S. A. ir S. A. atitinka BK 292 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus požymius, t. y. neteisėtai buvo gabenami per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką bei neteisėtai gabenami Lietuvos Respublikos teritorija, turint tikslą gabenti į Lenkijos Respubliką, ir jų gabenimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 292 straipsnį. Tai nustatyta remiantis H. A. bei jos vyro L. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Jie paaiškino, kad su vaikais atvyko iš Kabulo, atsibodo gyventi Baltarusijoje, norėjo patekti į Vokietiją. Kažkoks vyras pervedė juos per Baltarusijos-Latvijos valstybių sieną. Jie į Latviją pateko nelegaliai, neturėjo asmens tapatybės dokumentų, nes juos pametė Baltarusijoje. Juos Latvijoje sulaikė pareigūnai, apgyvendino kažkokiame pastate, jie pasiprašė prieglobsčio ir buvo jiems išduotos baltos spalvos kortelės. Prieglobsčio prašymai dar nėra išnagrinėti. Per asmenį, vardu B. S., susitarė dėl išvykimo į Vokietiją. Vieta, kur reikėjo laukti taksi automobilio (kurį vairavo I. M.), buvo netoli centro, nes nuėjo pėsčiomis per 10–15 minučių (t. 1, b. l. 37–39, 52–54). Šių užsieniečių parodymus patvirtina Kauno apygardos teisme apklausto liudytojo pareigūno E. J. parodymai apie tai, kad jis sustabdė I. M., kuri vairavo taksi automobilį ir vežė Afganistano piliečius, pastarieji pateikė Latvijos Respublikos užsieniečių centro pažymėjimus (t. 2, b. l. 135). Taip pat byloje esantys rašytiniai parodymai, t. y. E. J. tarnybinis pranešimas dėl sulaikytų piliečių. Jame nurodyta, kad I. M. paaiškino, kad keturis Afganistano piliečius paėmė iš Rygos, kurie paprašė, kad juos nuvežtų į Varšuvą, sumokėjo 400 Eur (t. 1, b. l. 10).

12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai I. M. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, kaip žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. Kaip jau buvo aptarta šiame procesiniame sprendime, nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą (t. y. pinigų, daiktų arba įsigyti turtinę teisę ir kt.) sau ar kitiems asmenims. Byloje neginčijamai nustatyta, to neneigė ir pati nuteistoji, kad nusikalstamą veiką ji padarė už iš anksto pažadėtą piniginį atlygį, todėl apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti šį nustatytą nuteistosios veiką kvalifikuojantį požymį (savanaudiškas paskatas) ir daryti priešingas išvadas neturi jokio teisinio pagrindo.

13. Nuteistosios I. M. gynėjas apeliaciniame skunde nepateikė atskirų argumentų dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu išspręstų kitų klausimų, taip pat ir nuteistajai paskirtos bausmės, todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, ypač atsižvelgdamas į nuteistosios padaryto nusikaltimo ir jos asmenybės pavojingumą (teisiama pirmą kartą, padarė vieną nusikalstamą veiką, pasinaudojo pasiūlymu užsidirbti pinigų pervežant užsieniečius iš Latvijos per Lietuvą į Lenkiją, nusikaltimas užkardytas Lietuvos Respublikoje, sunkių pasekmių nesukėlė), lengvinančių ar sunkinančių jos atsakomybę aplinkybių nebuvimą, sprendžia, kad nuteistajai pagrįstai Kauno apygardos teismas pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė 200 MGL dydžio (10 000 Eur) baudą, leido sumokėti per 24 mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (nuo 2024 m. gegužės 23 d.), taigi paskirta bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta.

14. Apeliaciniame skunde prašoma I. M. panaikinti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, tačiau paskelbus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą pastarasis prašymas neaktualus, nes ši švelniausia kardomoji priemonė buvo skirta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. M. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišos apeliacinį skundą atmesti.