Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. K. atstovės advokatės Galinos Kardanovskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimo, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 208 str. 1 d., ir nubaustas 160 Eur dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K., administracine tvarka nubaustas už tai, kad jis, 2014 m. spalio 11 d. 12.25 val., Vilniaus rajone, Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste, vykdamas per valstybės sieną automobiliu ,,Ford E250 Club Wagon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką ir pasirinkęs ,,žaliąjį“ kanalą, atsisakė vykdyti teisėtą muitinės pareigūno reikalavimą užpildyti keleivio deklaraciją Nr. AR001678 bei joje nurodyti išvežamo automobilio kuro bake esamą kuro kiekį bei užrašyti odometro parodymus ir tuo jis pažeidė 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Muitinės įstatymo Nr. IX-2183 20 str. 1 d., 3 d. 1 p. reikalavimus, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 208 str. 1 d.

2015-03-17 Vilniaus apygardos teisme gautas D. K. atstovės advokatės Galinos Kardanovskajos (toliau tekste – apeliantė) apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimą ir priimti naują nutarimą – administracinę teisės pažeidimo bylą D. K. atžvilgiu nutraukti.

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi sprendimas buvo priimtas, neįvertinus reikšmingas bylai aplinkybes bei pažeidžiant materialines teisės normas. Apeliantės manymu, nepakanka nurodyti tik Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 20 str. 1 d., 3 d. 1 p., kadangi ši norma yra bendro pobūdžio, todėl teismas privalėjo konkretizuoti, koks normatyvinis aktas yra pažeistas. Teigia, kad transporto priemonė, kurios odometro parodymus reikalavo deklaruoti muitinės pareigūnas, priklausė fiziniam asmeniui, ji buvo naudojama asmeniniais tikslais, kuro bakas – originalus, standartinis, be jokių pakeitimų, todėl D. K. paprasčiausiai nesuprato, kodėl jis turi deklaruoti kuro kiekį, kuris, būdamas automobilio bake, nėra prekė ir akcizais negali būti apmokestinamas, nes jis neviršijo leistino sienos kirtimų skaičiaus, juo labiau, kad pildyti deklaraciją buvo reikalaujama išvykstant iš Lietuvos Respublikos. Mano, kad užduodami klausimai pareigūnui negali būti prilyginami atsisakymui vykdyti reikalavimui. Taip pat nurodo, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-341 (žin. 2007, Nr. 55-2166; 2008, Nr. 48-1800) keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcijoje nėra numatyta, kad privalomai turėtų būti deklaruojami odometro parodymai.

2015-03-20 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo Alvydo Bražiūno atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriuo prašoma Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

D. K. atstovės advokatės Galinos Kardanovskajos apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Lietuvos Respublikos ATPK 208 str. 1 d., nustatyta, kad muitinės pareigūno teisėtų reikalavimų nevykdymas arba kliudymas bet kokia forma jam atlikti savo pareigas – užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų.

Ši norma yra blanketinė ir nukreipia į Europos Bendrijos muitų teisės aktus, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymą, kitus poįstatyminius teisės aktus, susijusius su įvežamų ar išvežamų prekių muitinės kontrole.

D. K. padaryta veika kvalifikuota tinkamai.

Nors D. K. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais, byloje esančiais įrodymais.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas vadovavosi tik Lietuvos Respublikos muitinės įstatymu ir nekonkretizavo, koks normatyvinis aktas yra pažeistas, atmestini kaip nepagrįsti.

Apylinkės teismas skundžiamame nutarime aiškiai nurodė, kad pagal 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Muitinės įstatymo Nr. IX-2183 20 str. 1 d. muitinės pareigūnas, atlikdamas teisės aktų jam pavestas funkcijas, turi teisę reikalauti, kad jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus reikalavimus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju – panaudoti fizinę ar kitokią prievartą šio Įstatymo II skyriaus šeštojo skirsnio nustatytais atvejais ir tvarka. To paties įstatymo 3 d. 1 p. nustatyta, kad pareigūnui šiuo įstatymu yra suteikta teisė reikalauti iš asmenų deklaruoti ir pateikti muitiniam tikrinimui į Bendrijos muitų teritoriją importuojamas, iš jos eksportuojamas arba tranzitu per šią teritoriją gabenamas prekes, su jų gabenimu susijusius dokumentus ir kitą muitiniam tikrinimui reikalingą informaciją bei paaiškinimus. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija, patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-341 (Žin., 2007, Nr. 55-2166; 2008, Nr. 48-1800), nenumato, kad privalomai turėtų būti deklaruojami odometro parodymai, neatleidžia D. K. nuo administracinės atsakomybės (pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d. įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatos taikomos į Lietuvos Respubliką atvykstantiems keleiviams, siekiant nustatyti, ar keleivių asmeniniame bagaže gabenamoms prekėms bei privačiose motorinėse transporto priemonėse esančiam kurui gali būti taikomos muitų ir mokesčių lengvatos, nustatytos Keleivių ir kitų fizinių asmenų įvežamų daiktų (prekių) atleidimo nuo muito taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 968 (Žin., 2004, Nr. 130-4651; 2008, Nr. 121 -4597), 4.5 punkte ir Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 (Žin., 2004, Nr. 58-2049; 2008, Nr. 85-3380).

Pagal Aprašo 3.2. punktą privačioje transporto priemonėje esantis kuras į Lietuvos Respubliką įvežamas ne daugiau kaip 5 kartus per kalendorinį mėnesį. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 205 straipsnio 3 dalies trečiosios įtraukos nuostatas, keleiviui pageidaujant ar muitinei pareikalavus, raštu pateikiama Keleivio deklaracija, kuri pildoma ir įforminama vadovaujantis Keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija, patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-341 (Žin., 2007, Nr. 55-2166; 2008, Nr. 48-1800) (Aprašo 5 p.).

Pagal Aprašo 6 punktą muitinės pareigūnas, atlikdamas įvežamų prekių tikrinimą ir nustatęs, kad keleivis asmeniniame bagaže gabenamas prekes įveža į Lietuvos Respubliką 6 ir daugiau kartų per kalendorinį mėnesį arba privačioje transporto priemonėje esantis kuras įvežamas į Lietuvos Respubliką 6 ir daugiau kartų per kalendorinį mėnesį, už įvežamas prekes arba privačioje transporto priemonėje esantį kurą apskaičiuoja muitus ir mokesčius:

6.1. užpildydamas atitinkamus Keleivio deklaracijos laukelius, vadovaujantis Keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija; arba

6.2. užpildydamas pranešimą Pranešimo pildymo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1B-391 (Žin., 2004, Nr. 62-2233), nustatyta tvarka.

Muitinės pareigūnas, nustatydamas keleivio sienos kirtimo reguliarumą, naudojasi informacija, esančia muitinės informacinėse sistemose (pvz., Žodinių muitinės deklaracijų duomenų apdorojimo informacinėje sistemoje, Keleivio deklaracijos duomenų kaupimo ir kontrolės informacinėje sistemoje), bei kitais šaltiniais (Aprašo 8 p.). Muitinės pareigūnas, atlikdamas keleivio įvežamų prekių tikrinimą ir nustatęs, kad keleivis per mėnesį vyksta mažiau nei 5 kartus, tačiau jo įvežamos prekės savo pobūdžiu ir kiekiais yra identiškos arba panašios į anksčiau gabentas prekes ir neatitinka bent vieno iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 439 (Žin., 2008, Nr. 85-3380) 5 punkto reikalavimų, prekes laiko įvežamomis komerciniais tikslais ir jas apmokestina Aprašo 6 punkto nustatyta tvarka (Aprašo 11 p.).

Apklaustas teismo posėdyje D. K. parodė, kad į Baltarusiją vyksta bent kartą per 8 paras (b.l. 25), todėl muitinės pareigūnas, reikalaudamas iš D. K. užpildyti keleivio deklaraciją ir nurodyti odometro parodymus, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, tikslu nustatyti, ar iš trečiosios šalies į Lietuvos Respublikos teritoriją tokiu būdu nėra įvežami degalai komerciniais tikslais, išvengiant privalomųjų muito mokesčių.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. K. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Praktiškai dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantė, gi, vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus rajono teismo 2015-02-13 nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas,

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. K. atstovės advokatės Galinos Kardanovskajos apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.