- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-27
- Bylos Nr.
- 2K-674/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-02054-2008-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Viktoras Aidukas, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- T. S., A. S.
- Nukentėjusysis
- Z. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. S. ir A. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jie nuteisti:
T. S. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
A. S. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Z. J. civilinį ieškinį, iš A. S. ir T. S. solidariai priteista 75 000 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš A. S. ir T. S. Z. J. priteista po 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Šiuo nuosprendžiu A. S. ir T. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nesant jų veiksmuose šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutartis.
Šia nutartimi pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. nuosprendis. Panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje nukentėjusiajam Z. J. iš A. S. ir T. S. solidariai priteista 75 000 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Z. J. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta. Priteista Z. J. iš A. S. ir T. S. solidariai 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S. ir A. S. nuteisti už tai, kad, apgaule savo dukters naudai pasikėsino įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule nepilnametės dukters K. S. naudai įgyti turtinę teisę į butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 142 000 Lt, 2007 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui pateikė prašymą patvirtinti žinomai netikrą dokumentą – 2006 m. gruodžio 23 d. E. G. R. asmeninį testamentą, kuriuo neva visą savo turtą ji palieka K. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes teismas, paskyręs ekspertizę, nustatė, jog minėtą testamentą surašė ir E. G. R. vardu pasirašė ne ji.
Nuteistieji T. S. ir A. S. kasaciniais skundais prašo teismų sprendimus panaikinti ir jiems priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jiems bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.
Šalies argumentai
Kasatoriai nurodo, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu jie buvo nepagrįstai nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Skunduose neigiama, kad T. ir A. S. žinojo, jog testamentas, kurį jie prašė teismo patvirtinti, yra suklastotas ir netikras, todėl teismai nepagrįstai nustatė kasatoriams inkriminuotos nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius: objektyvųjį – apgaulę ir subjektyvųjį – tiesioginę tyčią.
Teismai padarė nepagrįstą ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad Lietuvos teismo rašysenos ekspertizės išvada patvirtina kasatorių žinojimą apie 2006 m. gruodžio 23 d. asmeninio testamento netikrumą ir jo tyčinį panaudojimą apgaulės būdu įgyjant turtinę teisę į svetimą didelės vertės turtą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertizės išvada atsirado jau nagrinėjant bylą civiline tvarka, o pateikiant teismui testamentą nebuvo žinomas faktas, kad jį surašė ir pasirašė ne E. G. R.. Vien tik faktas, kad testamentas buvo surašytas ir pasirašytas ne pačios E. G. R., nėra pakankamas pagrindas apgaulei nustatyti. Byloje nėra duomenų, kad nuteistieji būtų suklastoję testamentą ar dalyvavę jį klastojant, taip pat nenustatyta akivaizdžių požymių, kurie būtų leidę abejoti dokumento tikrumu, – radę testamentą tarp asmenių mirusiosios daiktų, sutuoktiniai negalėjo žinoti, kad jis netikras. Teismai nevertino aplinkybių, kad sutuoktiniai, radę testamentą, kreipėsi teisinės pagalbos į advokatę, patikrino, ar nėra kito E. G. R. surašyto testamento, domėjosi, ar nėra pradėta paveldėjimo byla, ar mirusioji turėjo giminaičių (ieškant artimųjų net buvo kreiptasi į policiją), nepavykus susisiekti su giminaičiais, T. S. kreipėsi į prokuratūrą dėl leidimo palaidoti E. G. R. ir tik po to sutuoktiniai kreipėsi į teismą dėl testamento patvirtinimo. Teismai, priimdami procesinius sprendimus, neatsižvelgė į A. S., T. S., advokatės V. Z. paaiškinimus, 2009 m. balandžio 2 d. telefoninių pokalbių suvestinę Nr. 1. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadose atsirado esminių prieštaravimų dėl baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir kasatorių kaltumo klausimo išsprendimo. Objektyvių įrodymų, kad nuteistųjų veikoje buvo tiesioginė tyčia, nenustatyta. Byloje nebuvo nustatyta, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis surašė ir pasirašė testamentą, todėl akivaizdu, kad teismo išvadai apie sutuoktinių žinojimą, jog dokumentas netikras, nebuvo pagrindo. Testamentą T. ir A. S. pateikė tik siekdami įgyvendinti jų dukters paveldėjimo teisę. Vien pateikimas tikrovės neatitinkančių dokumentų be tikslo suklaidinti nukentėjusįjį nesudaro apgaulės požymio turinio.
Nuteistasis A. S. taip pat nurodo, kad teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį už veiką, kuri nebuvo padaryta, pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalį. Kasatorius pažymi, kad jų šeimą su E. G. R. siejo draugiški ir labai šilti santykiai, ši jų dukterį K. labai mylėjusi ir kalbėjusi, kad butą paliks mergaitei. Be to, nuteistasis teigia, kad teismai nevertino aplinkybės, jog, nagrinėjant civilinę bylą dėl testamento patvirtinimo ir kilus ginčui bei abejonėms dėl testamento tikrumo, jis kartu su T. S. civilinėje byloje pateikė visus turėtus dokumentus, kuriuose buvo E. G. R. rašysena, parašai. Siekiant nustatyti tiesą civilinėje byloje, sutuoktiniai veikė be ketinimų ką nors nuslėpti ar suklaidinti, todėl visus dokumentus net nedvejodami pateikė teismui.
Nuteistųjų kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taip pat A. S. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neatliko įrodymų tyrimo bei, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, pažeidė ne tik BPK nuostatas, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnį (teisė į nešališką teismą per įmanomai trumpiausią laiką) bei procesines garantijas.
Teismai netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei nepaisė išsakytų argumentų, paaiškinimų, neatliko visų byloje esančių įrodymų lyginamosios analizės, nepašalino prieštaravimų, nuteistųjų kaltę grindė netiesoginiais įrodymais ir prielaidomis, šališkai vertino sutuoktinius teisinančius įrodymus. Vilniaus apygardos teismas nenurodė, kodėl vienus byloje esančius duomenis laiko įrodymais, o kitų – ne, nutartyje nenurodė pagrįstų ir išsamių motyvų, kodėl nuteistųjų veiksmai buvo kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, taip pat apeliacinius skundus išnagrinėjo formaliai, turėdamas išankstinį nusistatymą, bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nevertino apeliantų išdėstytų faktinių aplinkybių, nesiekė visapusiškai patikrinti byloje esančius duomenis ir nustatyti objektyvią tiesą.
Nuteistasis A. S. atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, bylos aplinkybes vertino ir aiškino išimtinai jo nenaudai, taip pažeisdamas BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliaciniu skundu prašydamas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nuteistasis, neturėdamas kito pasirinkimo, nurodė ir alternatyvų prašymą – sušvelninti jam paskirtą bausmę. Teismas šį prašymą nepagrįstai traktavo kaip netiesioginį kaltės prisipažinimą.
Kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai nepritaikė T. ir A. S. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismai netinkamai vertino bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, jas įvertino paviršutiniškai ir formaliai. Izoliuodami abu tėvus nuo mažametės dukters, teismai ne tik šiurkščiai pažeidžia teisingumo, protingumo kriterijus, bet ypač mažamečio vaiko interesus ir teisę augti šeimoje. Be to, mergaitė šiais metais pradės lankyti mokyklą, o T. S. laukiasi kūdikio. Šias aplinkybes teismas turėjo pripažinti išimtinėmis ir jų pagrindu padaryti išvadą, kad sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.
Nuteistoji T. S. taip pat pažymi, kad BPK 129 straipsnio nuostatos įpareigoja teismą pasirūpinti nepilnamečiais izoliuojamų nuo visuomenės asmenų vaikais, tačiau šio klausimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neišsprendė.
Atsiliepimu į nuteistųjų T. S. ir A. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apygardos teismo nutartis ir apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, yra teisėti ir pagrįsti. Teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padarė išvadą, jog kasatoriai kalti dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytos ir jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Įrodymų visuma leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad T. ir A. S. žinodami, jog testamentas yra netikras, tyčia pasikėsino juo naudodamiesi apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, todėl teismai kasatorių veiksmus teisingai kvalifikavo kaip pasikėsinimą sukčiauti. Teismai tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas ir jų nepažeidė, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą. Nebuvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas. Nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl kasatorių kaltės arba, kad egzistuotų BK 58 straipsnyje nurodyti pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, motyvuotai pasisakė dėl apeliacinių skundų esmės ir apeliacinių skundų argumentų, tarp jų dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo, nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos tinkamumo, paskirtų bausmių, civilinio ieškinio pagrįstumo ir iš dalies patenkino nuteistųjų apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nei nuteistieji, nei jų gynėjai neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir nenurodė teismui jokių naujų ar baudžiamojoje byloje jau esančių įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs arba būtų ištyręs neišsamiai. Apygardos teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nustatų, kurios įtvirtina teismo teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą, bei nutartį surašė laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų.
Prokuroras taip pat nurodo, kad teismai paskyrė T. ir A. S. tinkamas bausmes. Šioje byloje nenustatytos bent dvi nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra pagrindo. Galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda tik nustačius teismui išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui – tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Teismas įvertino kasatorių nurodytas aplinkybes ir nors nepripažino jų išimtinėmis, tačiau atsižvelgė į jas, paskirdamas bausmes, kurios yra artimos BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Prokuroro manymu, kasatoriams teismo paskirtos bausmės yra adekvačios padarytai nusikalstamai veikai, o švelnesnių bausmių paskyrimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų T. S. ir A. S. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų dėl BPK pažeidimų
Kasatoriai nesutinka su teismų atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatlieka ir jų iš naujo nevertina (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tačiau kolegija, patikrinusi skundžiamus nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK nustatytų įrodymų vertinimo nuostatų. Teismai išnagrinėjo nuteistųjų T. S. ir A. S., liudytojų V. Z., K. K., O. R., T. S., S. V., E. P., V. J., L. L., nukentėjusiojo Z. J. parodymus, byloje esančius dokumentus bei rašytinius įrodymus, patikrino juos teisminio bylos nagrinėjimo metu, ištyrė visas bylos aplinkybes, tarp jų ir tas, kurios nurodytos kasaciniuose skunduose. Teismai šioje byloje savo išvadas dėl kasatorių kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, grindė įrodymų visumos analize. Nuteistųjų padaryta veika teisingai kvalifikuota, nuosprendis surašytas vadovaujantis BPK 305 straipsnyje nustatytais reikalavimais.
Kasaciniame skunde A. S. nurodo argumentus dėl teismo šališkumo vertinant įrodymus. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis turi elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo t. y. teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankaus sprendimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2010, 2K-122/2010, 2K-340/2008, 2K-522/2008). Šioje byloje nėra pagrindo abejoti nuosprendį ir nutartį priėmusių teismų nešališkumu, o vien tai, kad teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, priėmė nuteistajam nepalankų sprendimą, savaime nereiškia teismo šališkumo.
Nuteistasis S. S. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neatliko įrodymų tyrimo. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas numato apeliacinės instancijos teismo galimybę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Paprastai toks įrodymų tyrimas turi būti atliekamas tada, kai apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tų prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Tokių aplinkybių šioje byloje nebuvo nustatyta. Be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad nei posėdyje dalyvavę nuteistieji, nei jų gynėjai įrodymų tyrimo atlikti neprašė.
Priešingai nei nurodyta kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nutartyje išsamiai pasisakė visais T. ir A. S. apeliaciniuose skunduose iškeltais bylai svarbiais aspektais dėl nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo, nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nuodugniai išnagrinėjo civilinio ieškinio klausimus. Apygardos teismo nutartis pagrįsta motyvuotomis išvadomis dėl apeliacinio skundo esmės, todėl kasatorių tvirtinimai, kad šis teismas neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos duomenis, nepašalino prieštaravimų ir abejonių, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.
Dėl T. S. ir A. S. paskirtos bausmės
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį T. S. paskirta vienerių metų, o A. S. – dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Nuteistųjų nusikaltimas baigtas pasikėsinimo stadijoje, padaryto nusikaltimo pasėkoje kokių tai itin neigiamų padarinių neatsirado. Iš bylos duomenų matyti, kad sutuoktiniai turi mažametę dukterį K. S., gimusią 2003 m. rugpjūčio 12 d. Be to, 2011 m. gruodžio 5 d. jiems gimė sūnus N. S.. Mažamečių vaikų priežiūrai ir ugdymui itin reikalinga abiejų tėvų globa, todėl, atsižvelgiant į teisėtus vaikų interesus, kolegija sprendžia, kad laisvės atėmimo bausmė T. ir A. S. mažintina iki bausmės minimumo – trijų mėnesių laisvės atėmimo. Tokia bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutarties dalį dėl T. S. ir A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės.
T. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirti tris mėnesius laisvės atėmimo.
A. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirti tris mėnesius laisvės atėmimo.
Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.