Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Editos Lapinskienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria A. B. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), būdamas nepakaltinamu. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. B. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Civilinių ieškovų A. S. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, t. y:

1.1. A. B. 2019-01-28, apie 7.15 val., (duomenys neskelbtini) ligoninės psichiatrijos departamento septinto skyriaus virtuvėje, po įvykusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju A. S., tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į veidą, dėl ko A. S. pargriuvo ant grindų ir patyrė dešinio žando sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, dešinės plaštakos V piršto vidurinio pirštakaulio lūžimą. Padaryti sužalojimai A. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

1.2. Be to A. B. 2019-03-19, apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų ketvirtame korpuse, tyčia du kartus spyrė tų pačių namų gyventojui P. P. į krūtinę, taip pastarajam padarydamas krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą su VII šonkaulio lūžimu, trauminiu kairės pusės hemotoraksu, kas nukentėjusiajam P. P. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde nėra ginčijami įstatymo uždraustų veikų padarymo faktai ar jų atitikimas BK specialiojoje dalyje numatytai veikai, tačiau nesutinkama su paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi ir sąlygomis – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, prašoma ją pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Atsižvelgdamas į tai, jog apeliaciniame skunde prašoma tik paskirti švelnesnę priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines A. B. padarytų veikų aplinkybes. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, A. B. padarė būdamas nepakaltinamu. BK 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Šiuo atveju A. B. nepakaltinamumą pagrindžia atlikta psichiatrinė ekspertizė, kurioje nurodoma, kad tiriamasis veikų padarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti.

8. Pripažinęs A. B. nepakaltinamu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 98 straipsnio 1 dalimi, paskyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią numatytą BK specialioje dalyje; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

9. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis nėra psichiškai sveikas. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

10. BK 98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei paties A. B. bendravimą, atsakymus į užduodamus klausimus, elgesį nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2019 rugpjūčio 1 d. Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. Nr. 88TPK-52/2019 konstatuota, kad A. B. nusikaltimo padarymo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – lengvas protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais, reikalaujančiais dėmesio ir gydymo (F70.1). Dėl to jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. B. šiuo metu serga nurodytu psichikos sutrikimu, dėl ko jam rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos pobūdžio priemones priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 30-32).

11. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas A. B. pagrįstai paskyrė stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad tokia priverčiamoji priemonė atitinka A. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą, nustatytą jo socialinį pavojingumą aplinkai ir visuomenei, padarytų veikų pavojingumą, kito pobūdžio medicininių priemonių skyrimas šiuo atveju negarantuotų A. B. stabilios psichinės būsenos, kadangi jo nustatytam psichikos sutrikimui gydyti reikalingas stebėjimas ir gydymas specializuotame stacionare. Tokia išvada darytina įvertinus tiek byloje esančius duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligą, tiek duomenis apie jo padarytų uždraustų veikų pobūdį. Abi veikos smurtinės, padarytos viena po kitos praėjus neilgam laiko tarpui. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvinių duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 17 straipsnio pagrindu, A. B. ne pirmą kartą taikomos priverčiamosios medicinos priemonės (t. 2, b. l. 40-45). Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka A. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliantui paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Duomenų, kad apelianto psichinė sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi, byloje nėra. Be to, priverčiamosios medicinos priemonės taikymo terminas nėra nustatomas, kadangi priemonės gali būti keičiamos kita rūšimi, atsižvelgiant į asmens būklę, ji peržiūrima kas 6 mėnesius.

12. Apylinkės teismas, įvertinęs objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog A. B. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirtas atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiama nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, A. B. apeliacinį skundą atmesti.