Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja tvirtina, kad dėjo visas pastangas, jog galėtų grįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau grįžimas buvo objektyviai neįmanomas.

Pažymi, kad su tėvais į Lietuvos Respubliką atvyko 1999 m., kalba ir rašo lietuviškai, Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvai, sutuoktinis.

Teigia, kad baigė (duomenys neskelbtini) menų gimnaziją, dirba (duomenys neskelbtini) teatre, gieda chore, dalyvauja įvairiuose Lietuvos valstybei skirtuose renginiuose.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jo atstovė prašo skundą patenkinti skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.

Atkreipiamas dėmesys, kad nors Rusijos Federacijoje asmenis skiepyti nuo „Covid-19“ pradėta dar 2020 m. gruodžio mėn., pareiškėja antrąja vakcina pasiskiepijo tik 2021 m. gruodžio 23 d.

Laikosi pozicijos, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose neapsiribota išimtinai nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktiką, priimti nešališkai ir objektyviai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi ir Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nutrauktas pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Panaikinus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymą.

Nustatyta, kad pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2005 metais. 2020 m. sausio 8 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, galiojęs iki 2025 m. sausio 8 d.

Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi su prašymu pakeisti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte pagrindu.

Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikacijos priemonę 2024 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjos paprašė paaiškinti, kur ji gyveno laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d.

Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 25 d. pateikė paaiškinimą, kad nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d. ji buvo Lietuvoje, nedirbo, giedojo stačiatikių Katedroje, o vėliau jos šeimos nariai (mama, tėtis, močiutė) susirgo Covid-19. Teigė, kad keletą kartų buvo išvykusi pas seserį į Maskvą.

Migracijos departamentas per MIGRIS komunikacijos priemonę 2024 m. rugsėjo 26 d. pareiškėją paprašė pateikti dokumentus, patvirtinančius jos buvimą Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d.

Pareiškėja 2024 m. spalio 2 d. pateikė papildomą paaiškinimą, kuriame nurodė savo ir šeimos narių biografinius faktus bei šeimines aplinkybes nuo 1999 metų, chronologiškai nurodė kelionių iš Lietuvos į kitas valstybes (Lenkiją, Norvegiją, Italiją, Latviją) datas nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki 2024 m. birželio 21 d. Be kita ko, pažymėjo, kad pasaulį užklupus Covid-19 epidemijai, ji ne savo noru ir dėdama visas galimas pastangas kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą, buvo įstrigusi Rusijos Federacijoje, kad į Rusiją ji išvyko 2020 m. sausio 9 d. per Latvijos pasienio punktą dėl tuometinio sutuoktinio Rusijos Federacijos piliečio besibaigiančios vizos galiojimo pratęsimo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl užsitęsusios epidemijos visos kelionės buvo nutrauktos ir tik 2021 m. gruodžio 26 d. jai buvo leista sugrįžti į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, kad daugiau į Rusijos Federaciją nevyko.

Nagrinėjant pareiškėjos dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, buvo nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Rusijoje. Pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2005 metais, pakeistas 2020 m. sausio 8 d. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 1999 m. Nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai yra Rusijos Federacijos piliečiai, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis – Rusijos Federacijos pilietis, santuoka truko nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 22 d. 2024 m. birželio 8 d. pareiškėja sukūrė šeimą su asmeniu be pilietybės, turinčiu Latvijoje išduotą kelionės dokumentą. Taip pat nustatyta, kad apie pareiškėjos sutuoktiniui išduotą leidimą gyventi ar deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra, kad pareiškėjos sutuoktinis pirmą kartą Lietuvos Respublikoje buvo įdarbintas 2024 m. gruodžio 3 d.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir atgal į Lietuvos Respubliką vyko: atvyko 2019 m. gruodžio 26 d., atvyko 2021 m. gruodžio 26 d., išvyko 2022 m. gegužės 25 d., atvyko 2022 m. gegužės 25 d., išvyko 2022 m. birželio 7 d., atvyko 2022 m. birželio 8 d.

Įvertinus tai, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, t. y. nustačius Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, buvo priimtas Sprendimas Nr. 1.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 90 punktu priimtas Sprendimas Nr. 2.

Nesutikdama su Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2, pareiškėja kreipėsi į teismą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tokį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 str. 1 d. 1–3 punkte nustatytas sąlygas (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis).

Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu užsienietis pakeičia asmens duomenis; to paties straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu taip pat gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, be kita ko, kai pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (Įstatymo 56 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

Pagal Įstatymo 55 straipsnio 1 dalį užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikia Migracijos departamentui. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas (Įstatymo 55 str. 2 d.).

Aprašo 90 punkte nustatyta, kad pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti.

Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (Teisingumo Teismo 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo byloje Nr. C-432/20, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), reglamentavimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (Teisingumo Teismo 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo byloje Nr. C-432/20 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento veiksmai priimant Sprendimą Nr. 1, neatitiko gero administravimo principo. Atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, Sprendimas Nr. 1 vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, dėl su Covid-19 pandemijos įtakos tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.

Pažymėtina, kad Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ilgiau nei 12 mėnesių trukęs išvykimas iš Lietuvos į Rusijos Federaciją iš esmės sutapo su paskelbta Valstybės lygio ekstremaliąja situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152), kuri galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378) ir kurios metu galiojo griežti ribojimai.

Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pasaulinė sveikatos organizacija vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis priskyrė labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu. Todėl šioms gyventojų grupėms rekomenduota ypatingai saugotis.

Nors pareiškėja teigia, kad dėl sveikatos būklės ji priklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, todėl keliauti pandemijos metu jai buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei, nagrinėjant pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymą ši aplinkybė nebuvo įvertinta.

Pareiškėją su Lietuva sieja ilgamečiai ryšiai, Lietuvos Respubliką ji laiko savo namais, nuo 2018 metų pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos tėvai, Rusijos Federacijos piliečiai, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje pareiškėja įgijo išsilavinimą, dirba, sukūrė šeimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas individualaus vertinimo, kuris turi būti atliekamas, priimant sprendimus dėl leidimų nuolat gyventi panaikinimo, neatliko, išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta, liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos sveikatos būkle.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priimant Sprendimą Nr. 1, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl jis laikytinas neteisėtu (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

Sprendimas Nr. 1 ir jo pagrindu priimtas Sprendimas Nr. 2 naikintini, o Migracijos departamentas atitinkamai įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

Teisėjų kolegija, todėl kad nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, pažymi, jog neįpareigoja Migracijos departamento priimti konkretaus turinio administracinio sprendimo. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu Migracijos departamentui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėja prašo jai iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 22,50 Eur žyminis mokestis, 60 Eur vertimo išlaidos ir 1800 Eur atstovavimo išlaidos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi skundas patenkintas, pareiškėja įgijo teisę į patirtų bei įrodymais pagrįstų išlaidų atlyginimą.

Mokėjimo nurodymas Nr. 1008 patvirtina, kad AB SEB banke 2024 m. gruodžio 9 d. buvo sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis, todėl pareiškėjai priteistina 22,50 Eur žyminio mokesčio suma.

Į bylą pateikta 2024 m. gruodžio 5 d. atstovavimo sutartis patvirtina, kad pareiškėją atstovavo advokatų L. B. ir I. Š. kontoros (duomenys neskelbtini) advokatė Rita Balsevičė.

Susipažinusi su įrodymais, kuriais grindžiamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (2024 m. gruodžio 11 d. sąskaitos-faktūros, 2024 m. gruodžio 5 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito, serija (duomenys neskelbtini), 2024 m. gruodžio 9 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito, serija (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 1 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito, serija (duomenys neskelbtini) išrašai), juos įvertinusi pagal ABTĮ 56 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės jie patvirtina pareiškėjos patirtų išlaidų realumą ir sąsajumą su suteiktomis teisinėmis paslaugomis šioje administracinėje byloje.

Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinus pareiškėjos atstovės suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas teikiant teisines paslaugas šioje byloje, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, į teismo posėdžio trukmę, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašoma priteisti suma (1882,5 Eur) yra neproporcinga, todėl mažintina ir pareiškėjai iš atsakovo priteistina 1382,5 Eur (22,50 Eur + 60 Eur + 1300 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai A. K. panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies ir pareiškėjai A. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos prie Vidaus reikalų ministerijos priteisti 1382,5 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.