Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. V., M. Ž., A. Ž., VĮ Turto bankui, VĮ Registrų centrui, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

22. Apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo netenkintas jos pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

23. Byloje nustatyta, kad 1945 m. spalio 16 d. buvo įsteigtas Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis, o išregistruotas – 1993 m. kovo 16 d. Darbo knygelės, išduotos 1964 m. balandžio 6 d., duomenimis pareiškėja J. M. Priekulės paukštininkystės valstybiniame ūkyje dirbo nuo 1985 m. birželio 17 d. iki 1988 m. balandžio 8 d., jai kaip darbuotojai buvo suteiktas ginčo butas, kuriame deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1985 m. birželio 11 d. Buto teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėja neprivatizavo. Pareiškėjos teigimu, bute ji visą laiką gyveno ir gyvena iki šiol, rūpinuosi juo kaip savo, prižiūrėjo ir remontavo, yra sudariusi elektros energijos tiekimo sutartį, pareiškimo padavimo teismui metu butas buvo bešeimininkis, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais turėtų būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad nuosavybės teisę į butą ji įgijo įgyjamosios senaties būdu. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka.

24. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo, ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

25. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo butas Nr. 3 nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis buvo bešeimininkis ir negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

27. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad trijų butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1920 m., jo bendras plotas 133,32 kv. m., gyvenamasis plotas 85,01 kv. m., kadastro duomenys nustatyti 1992 m. gruodžio 18 d. Gyvenamojo namo priklausinys – 1982 m. statybos tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatymo plotas 18 kv. m. Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. sausio 28 d. potvarkiu Nr. 28-v, neišlikus pirminiams dokumentams, Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista įteisinti (teisiškai įregistruoti) gyvenamuosius namus su ūkio pastatais pagal sąrašą, tarp jų ir ginčo namą. Pagal šį potvarkį į namą nuo 1993 m. gruodžio 23 d. buvo įregistruota valstybės nuosavybės teisė, valdytojas patikėjimo teise buvo Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis. Nors apeliantė teigia, kad gyvenamasis namas negalėjo priklausyti valstybei, nes Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis buvo savivaldybės įmonė, todėl turtas galėjo priklausyti nebent savivaldybei, iš šio apeliacinio skundo argumento matyti, kad pareiškėja painioja nuosavybės ir turto valdymo patikėjimo teise sampratas. Pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį turto patikėjimo teisė – valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Turto valdymas patikėjimo teise nesukuria nuosavybės teisės, taigi, turto patikėtinis negali įgyti nuosavybės teisės į turtą.

28. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad 2010 m. liepos 14 d. Registratoriaus sprendimu išregistruota valstybės nuosavybės teisė į pastatą ir Paukštininkystės ūkio patikėjimo teisė. Pažymėtina, jog sprendimas į bylą nepateiktas, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu išregistruota valstybės nuosavybės teisė į pastatą, tačiau VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad 2010 m. liepos 14 d. Registratoriaus sprendimas priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi (Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pastebėjus techninę klaidą), t. y. patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo nustatyta, jog į visą gyvenamąjį namą negali būti įregistruotos valstybės nuosavybės teisės, kadangi Registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1993 m. vasario 22 d. yra įregistruotos fizinio asmens (A. J. Š.) nuosavybes teisės į gyvenamajame name esantį atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą Nr. 2. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, kai statinys yra padalytas į patalpas ar butus, kurie įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nekilnojamojo turto registre registruojamos daiktinės teisės tik į butus ir patalpas, o ne į statinį. Pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ginčo pastate (gyvenamajame name) yra suformuoti trys atskiri nekilnojamojo turto objektai 1 butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 kambario, bendras plotas 38,93 kv. m, gyvenamasis plotas 19,86 kv. m) – nuosavybės teisės į butą neįregistruotos; 2 butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3 kambarių, bendras plotas 58,69 kv. m., gyvenamasis plotas 43,16 kv. m) su priklausiniu tvartu – priklauso suinteresuotiems asmenims M. Ž. ir A. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal 2020 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2350, įgytas iš A. J. Š., kuri butą įgijo pagal 1993 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį pagal 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 (t. y. privatizavo); 3 butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2 kambarių, bendras plotas 35,70 kv. m, gyvenamasis plotas 21,99 kv. m), į kurį pretenduoja pareiškėja.

29. Taigi, į butus Nr. 1 ir Nr. 3 nuosavybės teisės nėra įregistruotos, tačiau nuo 2022 m. sausio 25 d. minėto Miesto (rajono) valdybos 1993 m. sausio 28 d. potvarkio Nr. 28-V pagrindu įregistruota valstybės nuosavybės teisė į gyvenamojo namo 7463/13332 dalį, kuri, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka butų Nr. 1 ir Nr. 3 plotą. VĮ Registrų centras atsiliepime paaiškino, jog rengiant atsiliepimą buvo pastebėta klaida, kad 2010 m. liepos 14 d. atliekant minėtą duomenų pakeitimą, valstybės nuosavybė į visą gyvenamąjį namą neturėjo būti išregistruota, kadangi fiziniam asmeniui buvo parduotas tik butas Nr. 2. Likusi gyvenamojo namo dalis, priklausanti valstybei nuosavybės teise, pagal Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo turimus duomenis, nebuvo parduota. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pastebėjus techninę klaidą, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, 2022 m. sausio 25 d. buvo atstatyti Nekilnojamojo turto registro duomenys, t. y. įregistruota valstybės nuosavybės teisė į likusią (neparduotą) gyvenamojo namo 7463/13332 dalį, kuri atitinka buto Nr. 1 ir Nr. 3 plotą (74,63 kv. m (38,93 + 35,70), bendras gyvenamojo namo plotas 133,32 kv. m.).

30. Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, jog Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenimis, daiktinės teisės į butą Nr. 3 Nekilnojamojo turto registre pareiškimo padavimo teismui metu nebuvo įregistruotos. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nors viešame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į butą Nr. 3, tai nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į butą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu ir, atvirkščiai, teisinė registracija tik patvirtina, bet ne sukuria nuosavybės teisę. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo suteiktas gyvenamasis būstas, galiojusio 1964 m. CK nuostatos numatė, kad turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Tuo atveju, jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad gyvenamasis namas, kuris buvo pastatytas 1920 m. ir kuriame yra ginčo butas Nr. 3, buvo sukurtas / pastatytas kaip privačios nuosavybės objektas.

32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, taip pat kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant šias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.