Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl nutarimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Pareiškėjas M. A. 2015 m. liepos 17 d. (pagal spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą bei jam paskirtą nuobaudą. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas padavė ir prašymą atnaujinti praleistą terminą šiam skundui paduoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl prašymo atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalį apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad ABTĮ apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu, todėl nustatytas 14 dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar šalis dalyvavo paskelbiant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA552-52/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog apeliacinio skundo padavimo teismui termino eiga negali būti skaičiuojama kitaip nei nustatyta ABTĮ, net ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-287/2012; 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA552-52/2012).

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paskelbtas 2015 m. birželio 26 d., todėl terminas šiam sprendimui apskųsti baigėsi 2015 m. liepos 10 d. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 17 d., t. y. praėjus 7 dienoms nuo termino paduoti apeliacinį skundą pasibaigimo dienos.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jei bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymėtina, kad svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011).

Prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad būdamas laisvės atėmimo vietoje neturėjo pinigų ir negalėjo nusipirkti pašto ženklo, reikalingo apeliaciniam skundui pateikti paštu.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji. ABTĮ nenustatyta, kad asmuo vien dėl savo statuso – esantis įkalinimo įstaigoje – galėtų būti atleidžiamas nuo su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Todėl įkalinimo įstaigoje esantys asmenys, nusprendę savo pažeistas teises ginti teisme, kartu prisiima ir pareigą apmokėti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje ir buvo informuotas, jog teismo sprendimas bus skelbiamas 2015 m. birželio 26 d. (b. l. 62–65). Todėl žinodamas apie nurodytą dieną priimamą sprendimą ir įvertinęs tikimybę, kad jei priimtas teismo sprendimas jo netenkins, jis norės teikti apeliacinį skundą, pareiškėjas turėjo pareigą pasirūpinti lėšomis ar priemonėmis, kurios užtikrintų tinkamą procesinių teisių įgyvendinimą.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo skelbiant teismo sprendimą (b. l. 68). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi kokių nors priemonių, jog galėtų laiku įgyvendinti teisę į apeliaciją. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, pareiškėjas turi būti rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas.

Nors 2015 m. rugpjūčio 25 d. Alytaus pataisos namų raštas Nr. 8-12823 „Dėl duomenų pateikimo administracinėje byloje Nr. TA-86-520/2015“ patvirtina aplinkybę, jog apeliacinio skundo padavimo terminu pareiškėjas neturėjo pinigų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia pareiškėjo pareigos elgtis sąžiningai. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas turėjo galimybę priemonėmis (šiuo atveju pašto ženklu) pasirūpinti iš anksto. Be to, nenustatyta, jog gavęs teismo sprendimą pareiškėjas būtų ėmęsis aktyvių veiksmų, kurie užtikrintų teisės į apeliaciją įgyvendinimą laiku – pavyzdžiui, būtų kreipęsis į Alytaus pataisos namus dėl išmokos skyrimo (2015 m. rugpjūčio 25 d. Alytaus pataisos namų rašte nurodyta, jog pareiškėjas po 2015 m. birželio 26 d. nebuvo pateikęs prašymo skirti išmoką).

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis nelaikytina objektyvia aplinkybe, o pareiškėjas negali būti laikomas sąžiningai procesinėmis teisėmis besinaudojančiu asmeniu. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje aplinkybės dėl lėšų trūkumo nelaiko objektyvia aplinkybe, kuriai esant terminas apeliaciniam skundui paduoti gali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA662-48/2014; 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-71-520/2015).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, ar atsitiktinių aplinkybių, ir daro išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (ABTĮ 127 str. 2 d.). Dėl to apeliacinį skundą atsisakytina priimti ir skundas grąžintinas jį padavusiam asmeniui (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo padavimo terminą netenkinti.

Atsisakyti priimti pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą ir jį su priedais grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.