Kauno apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. P., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), vedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas: 2015 m. gruodžio 29 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė – bauda 100 MGL (3 766 Eur), duomenų apie baudos sumokėjimą nėra,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis pasisavino svetimą didelės vertės turtą, o būtent: jis, nuo 2006 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. būdamas UAB „C“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas, užimamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje UAB „C“ turtą, atstovaudamas įmonę bei pasinaudodamas jam suteiktais įgalinimais, veikdamas priešingais bendrovės interesams, tyčia siekdamas turtinės ir asmeninės naudos kaip atskaitingas asmuo 2008 m. rugsėjo 30 d. avansinės apyskaitos Nr. 9 pagrindu ūkio išlaidoms iš UAB „C“ kasos atsiskaitymams paėmė 706 885,74 Lt (204 728, 26 Eur), 2008 m. gruodžio 31 d. avansinės apyskaitos Nr. 12 pagrindu ūkio išlaidoms paėmė 8 500 Lt (2 461,77 Eur), viso 715 385,74 Lt (207 190,03 Eur), iš jų 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) paėmęs iki šiol UAB „C“ negrąžino, į bendrovės kasą neįnešė bei iki šiol nepateikė pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms pateisinančių dokumentų, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „C“ priklausantį turtą – 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) lėšų, padarydamas UAB „C“ 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais jis buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. pradeda elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus. Be to, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas (pavyzdžiui, paimdamas iš bendrovės kasos), siekia šį turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Todėl sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Todėl teismas turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju, tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes padaryti teisingas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011; Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-234-942/2015; Nr. 2K-154-976/2017; Nr. 2K-127-693/2019 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų bei jų tarpusavio ryšys. Todėl teismui sprendžiant dėl A. P. kaltės pasisavinus UAB „C“ pinigines lėšas, t. y. 546 413,37 litus (158 252,25 Eur), turi būti vertinama visa teisme ištirtų įrodymų grandinė aiškinantis, ar A. P. iš kasos išimtos bendrovės lėšos pagal jo pateiktas avansines apyskaitas realiai buvo naudojamos bendrovės reikmėms.

Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai paaiškino, kad jis kartu su R. Ž. ir T. P. 2006 m. sausio 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria visi trise susitarė iš Š. D. ir jo šeimos narių įgyti didelį apie 20 ha žemės sklypą Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, jį padalinti į smulkesnius, pakeisti žemės naudojimo paskirtį ir pelningai parduoti. Susitarė, kad T. P. suras būsimą pirkėją, kurį suves su pardavėju, A. P. rūpinsis sklypų padalijimu ir paskirties keitimu, o R. Ž. per savo vadovaujamą bendrovę „V.“ finansuos sklypų įgijimą ir įformins pardavimą. Šis susitarimas buvo pasiektas. A. P. suskaidė sklypus maždaug po 3 ha, iniciavo paskirties pakeitimus, T. P. surado trijų sklypų pirkėją austrų kompanijos kapitalo įmonę UAB „A.“, R. Ž. savo įmonės „V.“ vardu iš banko „Swedbank“ paėmė kreditą, nuosavybės teise įgijo tris žemės sklypus, kuriuos 2008 m. kovo mėnesį pardavė įmonei UAB „A.“. Apie šį A. P., R. Ž. ir T. P. verslo planą teisme patvirtino apklausti liudytojai T. P. ir G. P., iš esmės tam neprieštarauja ir R. Ž. parodymai. Liko nepaneigta kaltinamojo ir liudytojų parodymų versija, kad už šių trijų sklypų būsimą pirkimą - pardavimą pagal preliminarią pirkimo - pardavimo sutartį tarp R. Ž. vadovaujamos įmonės „V.“ ir UAB „A.“, įmonė „V.“ gavo 1,5 milijono litų avansą. Tai sužinojęs T. P. ėmė iš R. Ž. ir A. P. reikalauti savo dalies 25 proc. dydžio atlygio, kuris buvo sulygtas 2006 m. sausio 2 d. sudarytos jungtinės veiklos sutartimi. Kadangi galutinis pirkimo pardavimo sandoris tarp UAB „V.“ ir UAB „A.“ dar nebuvo įvykęs, R. Ž. nusprendė su T. P. atsiskaityti ne tiesiogiai, o per UAB „C“, todėl ir pervedė 675 100 litų į UAB „C“ sąskaitą. Siekdamas buhalteriškai tai pagrįsti, šį pavedimą įformino paskolų sutartimis. A. P. su R. Ž. sutarė, kad A. P. atsiskaitys su T. P.. Kadangi 2008 m. vyravo grynųjų pinigų poreikis, A. P. išgrynino didelę sumą pinigų (ikiteisminio tyrimo metu A. P. teigė išgryninęs 633 500 litų, teisme paaiškino, jog 715 000 litų) ir prie pat banko automobilyje T. P. juos į rankas atidavė.

Teismas neturi pagrindo netikėti šia A. P. paaiškinta faktinių įvykių eiga, nes ją pagrindžia kiti įrodymai. 2006 m. sausio 2 d. jungtinės veiklos sutartis (9 t., b. l. 9-12) patvirtina buvus minimą A. P., T. P. ir R. Ž. susitarimą dėl žemės sklypų pirkimo - pardavimo. Liudytojas T. P. patvirtino, kad buvo tarpininku dėl sklypų pirkimo iš Š. D. ir sklypų dalies pardavimo UAB „A.“, patvirtino už šį tarpininkavimą gavęs pinigų ir neturįs jokių turtinių pretenzijų nei A. P., nei R. Ž.. Liudytojas R. Ž. patvirtino davęs dideles pinigų sumas A. P. vadovaujamai UAB „C“, tačiau jų paskirties ir tikslių sumų nepamenąs. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto duomenų bazės išrašai (6 t., b. l. 92-101) bei UAB „A.“ pateiktos žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartys (6 t., b. l. 109-200) pagrindžia A. P. versiją, kad tris žemės sklypus nuosavybės teise už kreditą 2008 m. įsigijo R. Ž. įmonė „V.“ ir 2008 m. kovo 3 d. pardavė UAB „A.“. UAB „V.“ elektroniniu paštu pateiktomis laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarytų su UAB „C“ paskolų sutarčių kopijomis, nustatyta, kad UAB „C“ buvo suteikta paskolų 675 100 Lt (208 555,38 Eur) sumai: 2008 m. kovo 6 d. – 2300 Lt ( 666,13 Eur), 2008 m. kovo 14 d. – 615 000 Lt (178 116,31 Eur), 2008 m. balandžio 21 d. – 50 000 Lt (14 481 Eur), 2008 m. balandžio 24 d. – 6 500 Lt ( 1 882,53 Eur), 2008 m. rugpjūčio 26 d. – 1300 Lt (376,51 Eur) (6 t., b. l. 36-45). Taigi, teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais kaltinamojo A. P. paaiškinimais, jog jis vykdė 2006 m. sausio 2 d. jungtinės veiklos sutartį ir suderinęs su R. Ž., bankiniu pavedimu į UAB „C“ sąskaitą gavęs iš jo pinigus, didžiąją jų dalį išgrynino ir atsiskaitė su T. P.. Nors liudytojas R. Ž. teisme parodė neprisimenąs tokių aplinkybių, tačiau apie R. Ž. dalyvavimą būtent kaltinamojo paaiškintoje įvykių grandinėje teismas sprendžia iš to, kad UAB „C“ bankroto byloje nei R. Ž., nei jo įmonė „V.“ nepareiškė jokių kreditorinių reikalavimų, nors ir buvo įmonei UAB „C“ pervedusi 675 100 litų, įformintų paskolomis (Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1450-480/2017 patvirtintame bankrutuojančios UAB „C“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše R. Ž. ir jo įmonės nėra (3 t., b. l. 55-56)); tik R. Ž. disponavo 1,5 milijonų litų suma, kurią kaip avansą pagal žemės sklypų preliminarią pirkimo - pardavimo sutartį gavo iš UAB „A.“, pats R. Ž. buvo pasirašęs 2006 m. sausio 2 d. jungtinės veiklos sutartį, todėl su T. P. pagal šią sutartį galėjo atsiskaityti tik pats R. Ž. ar jo pavedimu kitas asmuo. Liko nepaneigta A. P. versija, kad tai buvo pavesta padaryti būtent jam. A. P. tokio R. Ž. sprendimo priežasčių nežinojo ir spėliojo, kad pats R. Ž. su T. P. tiesiogiai atsiskaityti vengė gal dėl T. P. ūmaus būdo ar net grasinimų, gal nenorėjo gadinti teigiamos savo įmonės „V.“ reputacijos, baimindamasis nesudaryti pagrindinės žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties, pelningai parduoti kitus žemės sklypus, o gal tiesiog neturėjo tam laiko. Kadangi R. Ž. buvo UAB „C“ akcininkas, A. P. vykdė jo pavedimą atsiskaityti su T. P. ir buvo įsitikinęs, kad veikia teisėtai ir pagrįstai pagal 2006 m. sausio 2 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Būtent tokiai kaltinamojo parodymų versijai neprieštarauja ir liudytojos G. P. parodymai. Ji, būdama UAB „C“ komercijos direktore ir T. P. pussesere, žinojo apie A. P. ir R. Ž. dalyvavimą perkant ir UAB „A.“ parduodant žemės sklypus, žinojo apie iš būsimo pirkėjo gautą milijoninį avansą, R. Ž. pinigų pervedimą įmonei UAB „C“.

Teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. P. 2008 m. iš bendrovės „C“ kasos išimtą kaltinime nurodytą grynųjų pinigų sumą naudojo vykdydamas 2006 m. sausio 2 d. jungtinės veiklos sutartį. Nors ši sutartis nebuvo apskaityta UAB „C“ buhalterinėje apskaitoje, tačiau jos tikrumu ir vykdymu teismas neturi pagrindo abejoti. 2020 m. balandžio 30 d. specialisto išvada Nr. 04/11-2-32-4612 nustatyta, kad UAB „C“ veikla buvo nuosavo ir nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas, joje dirbo tik direktorius A. P. ir komercijos direktorė G. P., o 100 proc. akcininke buvo UAB „R.“, kurios akcininkais buvo R. Ž. ir A. P.. Tai reiškia, kad 2006 m. sausio 2 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymas iš esmės buvo susijęs su UAB „C“ veikla – dalyvaujant verslo santykiuose siekti pelno ir juo dalintis tarp 2006 m. sausio 2 d. sutarties šalių.

Teismas įvertinęs byloje surinktus bei teisme ištirtus įrodymus ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmiau išdėstyti ir įvertinti duomenys, nepaisant trūkstamų kai kurių finansinių dokumentų, pagrindžiančių visas su bendrovės veikla susijusias išlaidas, nepaneigia A. P. pirmiau išdėstytų parodymų, bei yra aiškiai nepakankami išvadai, kad A. P. būdamas UAB „C“ direktoriumi, 2008 m. rugsėjo 30 d. avansinės apyskaitos Nr. 9 pagrindu ūkio išlaidoms iš UAB „C“ kasos atsiskaitymams paėmė 706 885,74 Lt (204 728, 26 Eur), 2008 m. gruodžio 31 d. avansinės apyskaitos Nr. 12 pagrindu ūkio išlaidoms paėmė 8 500 Lt (2 461,77 Eur), viso 715 385,74 Lt (207 190,03 Eur), iš jų 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) paėmęs iki šiol UAB „C“ negrąžino, į bendrovės kasą neįnešė, taip tyčia pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „C“ priklausantį turtą – 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) lėšų, padarydamas UAB „C“ 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) turtinę žalą. Priešingai, šių duomenų visuma patvirtina, kad bendrovės lėšos akivaizdžiai buvo naudojamos UAB „C“ veikloje, t. y. atsiskaitymams su T. P. pagal 2006 m. sausio 2 d. jungtinės veiklos sutartį.

Be to, teismo vertinimu, liko neįrodyta, kad A. P. UAB „C“ padarė 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) turtinę žalą. Inkriminuota kvalifikuoto turto pasisavinimo materialinė nusikaltimo sudėtis reikalauja nusikalstamų pasekmių. Šiuo atveju tokios nėra nustatytos. Nors ikiteisminio tyrimo metu G. P. buvo pripažinta nukentėjusiąja, o teisme buvo pareiškusi civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi (9 t., b. l. 196-200) jos nukentėjusios procesinis statusas panaikintas, ji pripažinta tik liudytoja, o jos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Minėta, kad UAB „C“ bankroto byloje šios įmonės akcininkas UAB „R.“ kreditorinių reikalavimų nereiškė ir šioje baudžiamojoje byloje turtinės žalos niekas neprašė priteisti. Pažymėtina, kad dar 2018 m. gegužės 24 d. UAB „C“ bankroto administratorė UAB „X.“ pareiškime (1 t., b. l. 13 5-136) teigė, kad UAB „C“ gavo paskolą iš UAB „V.“, tačiau A. P. gautas lėšas išgrynino suteikiant beprocentines paskolas sau ir susijusiems asmenims, taip iššvaistydamas ir / ar pasisavindamas UAB „C“ lėšas. Šis pareiškimas nepasitvirtino, nes nagrinėjamoje byloje A. P. pareikštame kaltinime nėra inkriminuotos aplinkybės dėl paskolų nepagrįsto suteikimo. Dar daugiau, tarp UAB „V.“ ir UAB „C“ 2006 - 2008 m. sudarytos paskolos sutartys dėl bendros 945 450 litų sumos (6 t., b. l. 10-47), nors ir buvo terminuotos (jose minima, kad paskolos suma suteikiama 1 metų terminui), tačiau paskolos davėjas niekada nereikalavo šių paskolų grąžinti, UAB „C“ jų negrąžino nei po 1 metų, nei vėliau, jokių delspinigių už negrąžintą paskolą mokėti nebuvo prašoma ir jie nebuvo mokami, o UAB „C“ bankroto byloje paskolos davėja UAB „V.“ kreditorinių reikalavimų nepareiškė. Tai tik patvirtina kaltinamojo A. P. versiją, kad šie pinigai buvo mokami ne paskolos tikslu, o 2006 m. sausio 2 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymo tikslu.

Tyčinė kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nacionalinėje teismų praktikoje nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.). Teismo vertinimu, akivaizdu, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir įtikinamų kaltinamojo A. P. kaltę patvirtinančių įrodymų (t. y. kad piniginės lėšos – 546 413,37 Lt (158 252,25 Eur) A. P. tyčia buvo paverstos savo turtu – pasisavintos), reikšmingų nusikalstamai veikai inkriminuoti, todėl jam pareikštas kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuotas nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, A. P. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 302 – 307 straipsniais,

nusprendžia:

A. P. dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. P. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.