Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-12-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-316-354/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-19
Bylos Nr.
1A-316-354/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-52537-2018-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis
R. J., E. K., A. K., A. V.
Advokatai
Violeta Savickienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-316-354/2019 (S) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52537-2018-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.1; 2.4.6.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko ir Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,gynėjai advokatei Violetai Savickienei,nuteistiesiems R. J., E. K., A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

E. K. pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 52 MGL (2600 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo pripažinti kaltais ir nuteisti A. K. bei A. V., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. J. nuteistas už tai, kad, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnį, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato patalpose, (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus vyresniajai tyrėjai R. K. 2017 m. lapkričio 17 d. 9 val. – 9.47 val. davė melagingus parodymus, kad 2017 m. rugsėjo 25 d., apie 12.35 val., (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje ne A. I. jam padavė automobilio „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktelius, o kitas asmuo, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, apklausiamas kaip liudytojas teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą bei prisiekęs sakyti tiesą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 7 d. 9 – 10.30 val. davė melagingus parodymus apie tai, kad 2017 m. rugsėjo 25 d., apie 12.35 val., (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje ne A. I. jam padavė automobilio „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktelius, o kitas asmuo.

2. E. K. nuteistas už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą bei prisiekęs sakyti tiesą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugsėjo 5 d. 14.05–15.20 val. davė melagingus parodymus apie tai, kad 2017 m. rugsėjo 25 d., apie 12.35 val., ties (duomenys neskelbtini), iš automobilio „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išlipo du asmenys, kad minėtą automobilį vairavo ne A. I., o kitas asmuo.

II. Apeliacinių skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio l dalį, ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų, byloje įrodymai įvertinti šališkai, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis (R. J.) buvo kaltinamas, netinkamai, vienpusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas, nepagrįstas byloje surinktais patikimais įrodymais, netinkamai įvertino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visetą, dėl to jo atžvilgiu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

3.2. Apeliantas mano, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu jau buvo apspręstas to paties Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria, tiesiogiai to nenurodant, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra buvo įpareigota paruošti baudžiamąją bylą teismui, tai ir buvo padaryta. Pažymi, jog ginčijamo apkaltinamojo nuosprendžio esminis motyvas, kad būtent įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendis A. I. atžvilgiu dėl automobilio vairavimo būnant apsvaigusiu bei Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis, kuria šis nuosprendis paliktas galioti, leidžia teismui pagrįstai manyti, jog jis (R. J.) davė melagingus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, nes nuosprendyje bei nutartyje nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje ir jie nekvestionuojami, tai leidžia teismui pagrįstai manyti, jog jo (apelianto) nurodytos priešingos aplinkybės neatitinka tikrovės, parodymai akivaizdžiai melagingi, sąmoningai siekiant patvirtinti tikrovės neatitinkančius teiginius ir faktus, apie kuriuos kalbėdamas jis negalėjo sąžiningai klysti, nes tokių aplinkybių apskritai nebuvo.

3.3. Apelianto įsitikinimu, ta aplinkybė, jog Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. I. atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), rėmėsi išimtinai liudytojos E. V. parodymais ir net kelių liudytojų parodymus atmetė, dar nėra pagrindas jo (apelianto) parodymus vertinti kaip melagingus, nes teismų praktika rodo, kad beveik kiekvienoje teisme nagrinėjamoje byloje, vertinant liudytojų parodymus, vienais jų remiamasi, kiti vertinami kritiškai bei atmetami, bet ikiteisminiai tyrimai nepradedami.

3.4. Skunde nuteistasis nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio baudžiamosios byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu, tiek šios baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime bei jos nagrinėjimo teisme metu, jis davė vienodus, detalius, nuoseklius parodymus, nežiūrint to, kad jį apklausinėję asmenys savo klausimais akivaizdžiai stengėsi jį supainioti. Pažymi, kad jo (apelianto) parodymus patvirtino ir kiti liudytojai, kurių parodymus teismas nepagrįstai įvertino kaip melagingus. Apelianto vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra neginčijamai nustatytos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, jog jis neturėjo galimybės atlikti tų veiksmų, kuriuos visose apklausose nurodė atlikęs. Teismo nuosprendyje jo parodymai vien prielaidomis, pamąstymais, spėliojimais pripažinti melagingais. Apeliantas mano, kad nei teismo nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymais, nei rašytine baudžiamosios bylos medžiaga neįrodyta jo kaltė, kadangi nė vienas šių įrodymų šalinių nepatvirtino aplinkybių, kurias teismui buvo būtina nustatyti, t. y. kad jo (apelianto) parodymai apie tai, jog 2017 m. rugsėjo 25 d., apie 12.35 val., (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje ne A. I. jam padavė automobilio „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raktelius, o kitas asmuo, yra melagingi.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio l dalį, ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų, byloje įrodymai įvertinti šališkai, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis buvo kaltinamas, netinkamai, vienpusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas, nepagrįstas byloje surinktais patikimais įrodymais, netinkamai įvertino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visetą, dėl to jo atžvilgiu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

4.2. Apelianto nuomone, apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismas priėmė tik todėl, kad taip nusprendė to paties Šiaulių apylinkės teismo teisėjas, nagrinėjęs A. I. baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), nes šio teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūrai buvo nedviprasmiškai nurodyta pradėti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą pagal BK 235 straipsnio l dalį, tai ir buvo padaryta. Dabar jis supranta, kad bet kokia savęs gynyba jau tuomet buvo beprasmiška, nes ginčijamas teismo nuosprendis priimtas iš esmės motyvuojant tuo, kad įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendis A. I. atžvilgiu dėl automobilio vairavimo būnant apsvaigusiu bei Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis, kuria šis nuosprendis paliktas galioti, leidžia teismui pagrįstai manyti, jog jis (E. K.) teismo posėdžio metu davė melagingus parodymus, nes minimuose nuosprendyje bei nutartyje nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje ir jie nekvestionuojami, tai leidžia teismui pagrįstai manyti, jog jo (apelianto) nurodytos priešingos aplinkybės neatitinka tikrovės, parodymai akivaizdžiai melagingi, sąmoningai siekiant patvirtinti tikrovės neatitinkančius teiginius ir faktus, apie kuriuos kalbėdamas negalėjo sąžiningai klysti, nes tokių aplinkybių apskritai nebuvo.

4.3. Apelianto įsitikinimu, ta aplinkybė, jog Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. I. atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), rėmėsi išimtinai liudytojos E. V. parodymais ir net kelių liudytojų parodymus atmetė, dar nėra pagrindas jo (apelianto) parodymus vertinti kaip melagingus, nes teismų praktika rodo, kad beveik kiekvienoje teisme nagrinėjamoje byloje, vertinant liudytojų parodymus, vienais jų remiamasi, kiti vertinami kritiškai bei atmetami, bet ikiteisminiai tyrimai nepradedami.

4.4. Be to, skunde nuteistasis E. K. teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu bandė įtikinti ikiteisminį tyrimą atlikusį pareigūną, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjant A. I. baudžiamąją bylą jis (E. K.) davė teisingus parodymus, nemelavo ir neturėjo motyvų meluoti. Apklausiamas teisme Šiaulių apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir vėliau šioje baudžiamojoje byloje apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo posėdyje jis (apeliantas) davė smulkius, detalius parodymus apie tai, ką tikrai matė ir žino. A. I. baudžiamojoje byloje teisme liudijo, nes to paprašė paskambinęs advokatu prisistatęs žmogus. Liudijo, nes tikrai buvo baudžiamojoje byloje nagrinėjimo įvykio vietoje ir apie tai buvo sakęs R. J., iš kurio papasakojimo apie nagrinėjamą įvykį jis (E. K.) suprato, kad moteris, kuri nurodo, jog A. I. vairavo automobilį, tikrai meluoja, nes to matyti ji niekaip negalėjo, nes ji parduotuvėje stovėjo eilėje už jo (E. K.), iš parduotuvės išėjo tik tada, kai iš automobilio „Opel Zafira-A“ buvo išlipę abu vyrai, nes juos abu išlipant jis (E. K.) matė. Teigia, kad būtent sunkiai einančiam vyriškiui, kaip dabar žino, A. I., moteris sakė: „Kaip tu čia važiavai“, buvo pasipiktinusi, nes, matyt, pagalvojo, kad tas sunkiai einantis žmogus vairavo automobilį. Apeliantas teigia, jog sutiko liudyti teisme, nes norėjo, jog būtų nustatyta tiesa, be to, A. I. jis nepažinojo.

4.5. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismo teisėjai, tiek baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai juo nepatikėjo ir jo parodymus įvertino kaip melagingus. Teigia, jog ginčijamame nuosprendyje teismas nepagrįstai nusprendė, kad jo nurodytos aplinkybės, jog įvykio metu jis buvo prie parduotuvės su motoroleriu ir matė, kaip iš automobilio pro vairuotojo pusės dureles pirmiausia išlipo A. K., o paskui iš vairuotojo pusės išlipo ir A. I., kelia abejones. Pastebi, jog tokią išvadą teismas padarė todėl, kad jis (E. K.) nesutrukdė E. V. iškviesti policijos, nepaaiškino matytų aplinkybių. Nuteistasis pažymi, jog teismui paaiškino, kad nenorėjo kištis į konfliktą, ir taip elgiasi dažnas žmogus, tuo metu nemanė, kad bus kokios tai bylos, kad bus kas nors teisiamas. Apeliantas teigia, kad visiškai suprantama, jog jo nurodyta įvykių seka smulkmenose nevisai sutampa su A. K. nurodytomis aplinkybėmis, nes jis (E. K.) tikrai neprisimena visų smulkmenų, bet kategoriškai tvirtina, kad liudytoja E. V. tikrai nematė ir negalėjo matyti, kas bei kaip išlipo iš automobilio „Opel Zafira-A“ ir kas jį vairavo. Apelianto nuomone, natūralu ir tai, kad kiti kaltinamieji apie prie parduotuvės buvusį žmogų su motoroleriu, t. y. apie jo (E. K.) buvimą įvykio vietoje, neužsiminė, įvykio vietoje įvyko konfliktas ir visi domėjosi konfliktuojančiais asmenimis, niekam nerūpėjo kiti, konflikte nedalyvaujantys asmenys. Teigia, jog vien ta teismo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo pažįstamas su R. J., nėra pakankama aplinkybė, leidžianti abejoti jo (E. K.) duodamų parodymų teisingumu, juolab juos įvertinti kaip melagingus.

4.6. Be to, skunde nuteistasis nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra neginčijamai nustatytos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, jog jis (E. K.) nebuvo ar neturėjo galimybės būti įvykio vietoje ir matyti bei girdėti tai, apie ką davė parodymus teismo posėdžio metu, nagrinėjant A. I. baudžiamąją bylą. Pažymi, kad teismo nuosprendyje jo (E. K.) parodymai ne remiantis įrodymais, bet vien prielaidomis, pamąstymais, samprotavimais pripažinti melagingais. Mano, kad nei teismo nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymais, nei rašytine baudžiamosios bylos medžiaga neįrodyta jo (E. K.) kaltė, kadangi nė vienas šių įrodymų šalinių nepatvirtino aplinkybių, kurias teismui buvo būtina nustatyti, t. y. kad jo parodymai apie tai, jog 2017 m. rugsėjo 25 d., apie 12.35 val., ties (duomenys neskelbtini), iš automobilio „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išlipo du asmenys, jog minėtą automobilį vairavo ne A. I., o kitas asmuo, yra melagingi.

5. Apygardos teismo posėdyje nuteistieji R. J., E. K. ir jų gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis A. K. nepareiškė nuomonės.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Nuteistųjų R. J. ir E. K. apeliaciniai skundai atmestini.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad R. J. ir E. K. kaltė padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl R. J. ir E. K. pripažinimo kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

7.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius R. J. ir E. K. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo R. J. keltą versiją, jog ne A. I. jam padavė automobilio raktelius, bei nuteistojo E. K. keltą versiją, jog automobilį vairavo ne A. I., o kitas asmuo, ir kad iš mašinos išlipo du asmenys, ir visiškai pagrįstai rėmėsi jau įsiteisėjusių teismų sprendimų, t. y. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi nustatytomis bylos aplinkybėmis bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad R. J. ir E. K. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

7.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

7.3. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantai neigia savo kaltę, yra tie patys, kuriuos jie nurodė ir apylinkės teismo posėdžio metu, t. y. R. J. laikosi pozicijos, kad ne A. I. jam perdavė automobilio raktelius, o E. K. teigia, jog iš mašinos išlipo du asmenys ir ne A. I. vairavo automobilį, o kitas asmuo.

7.4. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Melagingais parodymais laikytini liudytojo ar kito proceso dalyvio, įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausos metu duoti parodymai dėl nusikalstamo įvykio ar su juo susijusių aplinkybių, dėl asmens, padariusio nusikaltimą, neatitinkantys tikrovės. Pažymėtina, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, atsakomybė kyla už pačią veiką, nepriklausomai nuo kilusių padarinių. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik už veiką – melagingų parodymų davimą, padarytą tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, teisinę pareigą duoti tikrovę atitinkančius parodymus, supranta, kad įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis patvirtinęs savo parašu apklausos protokole, duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir to nori. Nusikalstamos veikos padarymo motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis. Kartu pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nekyla, jei liudytojas ar nukentėjusysis objektyviosios tikrovės neatitinkančius parodymus duoda dėl to, kad pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir dėl to klydo.

7.5. Apygardos teismas pažymi, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) yra nustatyta, kad A. I. vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: 2017 m. rugsėjo 25 d., apie 12.35 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,06 promilės alkoholio, tokiu būdu pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems (1 t., b. l. 99–104, 105–110). Taigi, minėtos aplinkybės dėl A. I. vairavimo apsvaigus šioje byloje nekvestionuojamos, jų iš naujo įrodinėti kitose bylose ne tik kad nereikia, tačiau ir negalima, todėl tai paneigia apelianto E. K. teiginius, jog ne A. I., o kitas asmuo vairavo automobilį. E. K. nurodomą versiją, neva iš mašinos išlipo du asmenys, paneigia liudytojos E. V. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duoti parodymai, jog automobilyje „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėjo tik vienas asmuo, be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, minėtoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios būtų galėjusios sutrukdyti liudytojai E. V. pamatyti ar nepamatyti atvažiuojantį „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tai, kas minėtą automobilį vairavo ir kiek žmonių šiame automobilyje buvo. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta aplinkybė, jog pats A. I. pareigūnams iš pradžių pripažino vairavęs automobilį, šią aplinkybę patvirtino minėtoje byloje liudytoju apklaustas pareigūnas M. K., tai šiuo atveju taip pat paneigia E. K. versiją neva kitas asmuo vairavo automobilį.

7.6. Nuteistojo R. J. versija, kad ne A. I., o kitas asmuo jam perdavė automobilio „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktelius, taip pat yra paneigta liudytojos E. V. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duotais parodymais, jog minėtą automobilį vairavo būtent A. I., jog būtent jis vienas buvo automobilyje, kitų asmenų kartu su A. I. mašinoje nebuvo, be to, nurodė, jog A. I., išlipęs iš automobilio, svirduliuodamas nuėjo į parduotuvę ir netrukus iš parduotuvės išėjo būtent apeliantas R. J., kuris perstatė A. I. skersai pastatytą automobilį. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad R. J. automobilio „Opel Zafira-A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktelius perdavė būtent A. I., o ne kitas asmuo. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantai R. J. ir E. K. būtų galėję sąžiningai klysti dėl įvykio aplinkybių duodami parodymus apie įvykį, susijusį su A. I. padaryta nusikalstama veika, tokių argumentų ir duomenų nepateikė ir patys apeliantai, todėl tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. J. ir E. K., veikdami tiesiogine tyčia, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus dėl aplinkybių, susijusių su A. I. vairavimu apsvaigus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantai apylinkės teismui pateikė versiją, neva automobilį vairavo ir automobilio raktelius R. J. perdavęs kitas asmuo buvo A. K., be to, skunde abu apeliantai teigia, jog neva yra kitų liudytojų parodymų, kurie patvirtina apeliantų nekaltumą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais, nes nagrinėjamu atveju tik vienintelės iš tiesiogiai įvykį stebėjusių asmenų, t. y. E. V., parodymai yra laikytini patikimais. Pažymėtina, kad pats A. K. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas dėl melagingų parodymų davimo ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kitas galimas liudytojas A. V. taip pat skundžiamu nuosprendžiu nuteistas dėl melagingų parodymų davimo, todėl pagrindo vadovautis minėtų liudytojų parodymais nėra. Be to, nei A. K., nei A. V. nuosprendžio, kuriuo jie buvo nuteisti dėl melagingų parodymų davimo, neskundė. Pastebėtina ir tai, jog kito liudytojo A. R. parodymai, duoti apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti nepatikimais, todėl ir šio liudytojo parodymais nėra pagrindo vadovautis sprendžiant dėl R. J. ir E. K. kaltės davus melagingus parodymus. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad apeliantai skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteisti nepagrįstai dėl melagingų parodymų davimo.

7.7. Atsakant į kitus apeliantų skundų argumentus pažymėtina, kad BPK 257 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Priešingai, nei mano apeliantai, minėta teismo nutartimi yra tik pranešama apie galimai padarytą nusikalstamą veiką prokurorui, todėl minėta nutartis neįpareigoja prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą ar tuo labiau teismą priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantai neteisūs, kad minėta nutartimi prokuratūra buvo įpareigota suruošti baudžiamąją bylą, nes dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo užbaigimo surašant kaltinamąjį aktą ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui sprendžia tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras (BPK 170 straipsnis), o ne nutartį BPK 257 straipsnio 1 dalies tvarka priėmęs teismas. Nors apeliantai skunduose teigia, jog beveik kiekvienoje teisme nagrinėjamoje byloje, vertinant liudytojų parodymus, vienais jų remiamasi, kiti vertinami kritiškai bei atmetami, bet ikiteisminiai tyrimai nepradedami, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas būtent jų (R. J. ir E. K.) atsakomybės klausimas ir nesprendžiama, kodėl apskritai vienais atvejais ikiteisminiai tyrimai yra pradedami, o kitais – ne, todėl minėti skundų argumentai atmetami kaip deklaratyvūs, nesusiję su nagrinėjama byla.

7.8. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apeliantų padarytų nusikalstamų veikų, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistųjų R. J. ir E. K. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamų nusikalstamų veikų požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. J. ir E. K. kaltei dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų patvirtinimui duomenų pakanka ir jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. J. ir E. K. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Raimundas Jurgaitis Zigmas Kavaliauskas Nijolė Matuzevičienė