- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-31
- Bylos Nr.
- ATP-496-417/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-42-3-00138-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eduardas Maškevičius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. V. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2015-05-22 nutarimo, kuriuo A. V. pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį nubaustas 1448 eurų dydžio bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šilalės rajono apylinkės teismo 2015-05-22 nutarimu A. V. nubaustas pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir apie pradelstus PVM mokėjimus nustatytais terminais, nevykdė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tuo pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Pagal piniginių lėšų judėjimą nuo 2014-01-01 iki 2014-11-30, nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo galimybę laiku sumokėti deklaruotą PVM, tačiau mokesčio nemokėjo, pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais kreditoriais, todėl savo neveikimu bendrovės vadovas pažeidė kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interesus.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde A. V. prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2015-05-22 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba pakeisti skundžiamą nutarimą skiriant jam švelnesnę arba mažesnę, nei įstatymo numatyta administracinę nuobaudą. Teigia, jog teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį ir skyrė nuobaudą, kadangi jo, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus veiksmuose nėra šio administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių ir byla turėjo būti nutraukta. Pagal byloje pateiktus UAB (duomenys neskelbtini) finansinius dokumentus nėra pagrindo išvadai, jog bendrovė neturi užtektinai galimybių kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, todėl CK 6.930¹ straipsnio nustatytos mokėjimų eiliškumo tvarkos įmonei nebuvo privaloma laikytis. Bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis yra teigiamas turto naudai, pradelsti įsiskolinimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, taigi bendrovė yra moki. UAB (duomenys neskelbtini) vos keliomis dienomis vėlavo sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, už tai jai buvo taikytos sankcijos – skaičiuojami delspinigiai. UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjusi delspinigius už vėlavimą sumokėti mokesčius laikytina, kad valstybės finansiniai praradimai dėl vėlavimo yra kompensuoti, todėl teismo išvada, kad A. V., laiku nesumokėdamas PVM valstybei, pažeidė įmonės kreditoriaus – VMI, interesus, nepagrįsta. Pažymi, jog UAB (duomenys neskelbtini) mokestinės nepriemokos nėra, bendrovės atžvilgiu nevykdomi priverstinio išieškojimo veiksmai, kreditoriaus interesai yra visiškai patenkinti.
Apeliantas teigia, jog jis elgėsi kaip atsakingas bei pareigingas įmonės vadovas, siekdamas, kad įmonė veiktų sklandžiai, vykdė atsiskaitymus su įmonės darbuotojais, tiekėjais, dėl to įmonė turėjo galimybę nors pavėluotai, bet sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Taigi įmonės vadovo tyčios nukreiptos išvengti kreditorinių įsipareigojimų vykdymo valstybės biudžetui nebuvo. Mano, jog administracinės atsakomybės taikymas bendrovės vadovui, kuris iš esmės siekė išvengti įmonės, kurioje dirba 120 darbuotojų, veiklos sutrikimų ir dėl to galimo įmonės nemokumo, yra neproporcinga, neatitinkanti ATPK 1 straipsnio nustatytų įstatymų dėl administracinės teisės pažeidimų uždavinių saugoti nuosavybę, ekonomines piliečių teises ir laisves, įmonių, įstaigų ir organizacijų teises ir teisėtus interesus.
Atkreipia dėmesį, jog įmonė savo įsipareigojimų nevengia, pradelstas skolas apmoka su delspinigiais ir palūkanomis. Pažymi, jog dėl Afrikinio kiaulių maro, Rusijos paskelbto visiško mėsos produktų embargo įmonė susidūrė su laikinais sunkumais, kurie sąlygojo trumpalaikius atsiskaitymo sutrikimus ir prastesnius finansinius rodiklius. Tačiau pasitaikantys vėlavimai nesudaro pagrindo abejoti UAB (duomenys neskelbtini) galimybėmis įvykdyti prievoles kreditoriams.
Apelianto nuomone, teismui pripažinus, jog jo veikoje yra ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalies požymių, buvo pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir skirti jam mažesnę, nei įstatymo numatyta administracinę nuobaudą arba išviso jos neskirti. Pažymi, jog įmonės vadovo veiksmai buvo teisėti, būtini, siekiant užtikrinti įmonės finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą, įmonės darbuotojų teisių apsaugą, o valstybės interesai dėl tokių įmonės direktoriaus veiksmų visiškai nenukentėjo, valstybei mokesčiai buvo sumokėti, taip pat sumokėti ir delspinigiai, be to mokesčių pradelsimo laikotarpiai yra itin trumpi – vidutiniškai keturios dienos, o mokesčių sumos atsižvelgiant į įmonės veiklos mastą nėra didelės. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog jo gaunamos pajamos yra tik 616,36 Eur dydžio darbo užmokestis, už tokio pobūdžio pažeidimus nėra anksčiau baustas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog atsižvelgiant į jo teisėtą veikimą įmonės interesais, valstybės teisių nepažeidimą, jo gaunamas nedideles pajamas, teismo skirta bauda yra neproporcingai didelė, neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų. Be to, tvirtina, jog nuoširdžiai apgailestauja dėl susidariusios situacijos bei vėlavimo laiku įvykdyti mokestinę prievolę, nedelsiant sureagavo į mokesčių inspekcijos reikalavimus ir sumokėjo skolą, šiuo metu įmonė biudžetui nėra skolinga.
Atsiliepimas
Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo nutarimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, detaliai ištyrė ir įvertino pateiktus įrodymus, paskyrė teisingą baudą, todėl skundžiamą teismo nutarimą naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai UAB (duomenys neskelbtini) direktorių A. V. pripažino kaltu pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį ir skyrė nuobaudą, argumentuojant tuo, jog direktoriaus veiksmuose nėra šio administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti. Pirmiausia atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra vertinamas apelianto vadovaujamos bendrovės mokumas/nemokumas ir jo, kaip vadovo, elgesys, o sprendžiamas klausimas dėl A. V., kaip bendrovės vadovo, netinkamo elgesio konkrečių, visiems privalomų teisės normų, nurodytų CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, nesilaikymo ir iš to kylančios administracinės atsakomybės pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį.
ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje dėl įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimo nustatyta administracinė atsakomybė įmonių ir įstaigų administracijos vadovams ar administratoriams už vieną iš šioje dalyje numatytų alternatyvių veikų: 1) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą; 2) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą; 3) kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymų numatytais atvejais. Objektyvieji aptariamo administracinio teisės pažeidimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą.
Bylos duomenimis VMI yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. V. vadovaujamos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) kreditorė. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, jog skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriai – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog jo vadovaujamai įmonei nebuvo privaloma laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos mokėjimų eiliškumo tvarkos.
Bylos duomenys patvirtina, jog įmonė UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-11-30 deklaravusi mokėtinus pridėtinės vertės mokesčius valstybei ir gaudama pastovias įplaukas, kurių būtų pakakę atsiskaityti su VMI, nustatytais terminais PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo, tačiau suteikė pirmenybę kitiems įmonės kreditoriams, t. y. atsiskaitė su įmonės tiekėjais bei darbuotojais. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo patvirtino, kad jo vadovaujama bendrovė nėra nutraukusi ir vykdo ūkinę–komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamas, bei paaiškino, kad įmonė turėjo finansinių problemų bei apyvartinių lėšų trūkumą, tačiau norėdamas užtikrinti įmonės finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą, įmonės darbuotojų teisių apsaugą, pirmiau atsiskaitė su įmonės tiekėjais bei darbuotojais, dėl to vėlavo sumokėjo mokesčius į valstybės biudžetą. Pažymėtina, jog kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau, negu kitų kreditorių reikalavimai. Taigi iš to akivaizdu, kad A. V., žinodamas savo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, t. y. kad UAB (duomenys neskelbtini) gauna pinigines lėšas, tačiau jų nepakanka atsiskaityti su visais kreditoriais, bei žinodamas apie įmonės skolą valstybės biudžetui, suprato, jog pirmiau atsiskaitydamas su kitiems įmonės kreditoriams, nesilaiko laiko CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos, pirmiau atsiskaitydamas su kitais kreditoriais, kurie pagal eiliškumą CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies prasme yra žemiau nei VMI, o ne su VMI, ir tuo pažeidė kreditoriaus – VMI teises, bei kreditorių reikalavimų atsiskaityti eiliškumą ir tvarką. Pirmiau aptartos aplinkybės kartu leidžia spręsti ir dėl apelianto kaltės padarius šį teisės pažeidimą, t. y. kad tokie pažeidėjo veiksmai, kuomet jis būdamas skolingas VMI atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, pažeisdama įstatymo reglamentuojamą atsiskaitymo eiliškumą, buvo sąmoningi ir tyčiniai, apeliantas puikiai suprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad A. V. padarė ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą.
Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog UAB (duomenys neskelbtini) vadovui paskirta administracinė nuobauda yra neproporcinga ir neadekvati jo padarytam pažeidimui, pažeidžianti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Kaip matyti iš skundžiamojo teismo nutarimo, teismas, skirdamas A. V. nuobaudą, atsižvelgė į A. V. padaryto teisės pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pažeidėjo asmenybę – nėra baustas už analogišką teisės pažeidimo padarymą, neteistas, pradelsti mokėjimai nėra ilgi, ir jam paskyrė minimalią ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą – 1 448 Eur. Atsižvelgus į šias aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad skirdamas apeliantui administracinę nuobaudą apylinkės teismas būtų netinkamai įvertinęs įvykdyto teisės pažeidimo pobūdį ir kitas nuobaudai skirti reikšmingas aplinkybes. Apelianto nurodytos aplinkybės nepripažintinos išskirtinėmis ir nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas bei nustatyti mažesnę, nei sankcijoje numatytą minimalią baudą arba visai neskirti baudos. Todėl pripažinti, jog A. V. paskirta įstatymo sankcijoje numatyta minimali bauda yra neadekvati ir neproporcinga jo padarytam teisės pažeidimui ir su jo padarymu susijusiomis aplinkybėmis bei apelianto asmenybei, nėra pagrindo.
Pažymėtina, jog vien pažeidėją tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, kadangi skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas
Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Šilalės rajono apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, pripažindamas A. V. kaltu padarius ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo apylinkės teismo nutarimą panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo nutarimas kaip teisėtas ir pagrįstas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Šilalės rajono apylinkės teismo 2015-05-22 nutarimą palikti nepakeistą, A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.