Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. C. ir R. C. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-417-210/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB lizingas ieškinį atsakovams S. C. ir R. C., dėl skolos pagal lizingo ir laidavimo sutartis priteisimo bei pagal atsakovų priešieškinį akcinei bendrovei DNB lizingas dėl 2008 m. sausio 3 d. laidavimo sutarčių Nr. 200801F-2461-G1 ir Nr. 200801F-2461-G2 pripažinimo negaliojančiomis, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Mangustas“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2012m. gegužės 10d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Mangustas“ buvo iškelta bankroto byla. Minėtai nutarčiai įsiteisėjus, 2012m. birželio 14d. nutartimi byla dėl skolos pagal lizingo ir laidavimo sutartis priteisimo buvo perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamoje UAB „Mangustas“ bankroto byloje 2012m. rugpjūčio 13d. nutartimi patvirtinus AB DNB lizingas kreditorinį reikalavimą 323 083,87 Lt sumoje, ieškovo prašymu byla, dalyje dėl ieškinio reikalavimo atsakovo UAB „Mangustas“ atžvilgiu, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi buvo nutraukta. Dėl šios aplinkybės ieškovas pateikė patikslintą ieškinį atsakovams S. C. ir R. C..

Įsipareigojimų pagal 2008 m. sausio 3 d. lizingo sutartį Nr. 200801F-2461 su visais jos priedais bei pakeitimais įvykdymo užtikrinimui ieškovas su atsakovais sudarė laidavimo sutartis Nr. 200801F-2461-G2 ir Nr. 200801F-2461-G1. Pagal laidavimo sutartis laiduotojai įsipareigojo lizingo davėjui atsakyti ta pačia apimtimi kaip solidarūs skolininkai tuo atveju, jeigu lizingo gavėjas UAB „Mangustas“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartį.

Kadangi lizingo gavėjas UAB „Mangustas“ pagal lizingo sutartį Nr. 200801F-2461 savo įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. nustatytais terminais nemokėjo lizingo įmokų ir delspinigių, lizingo davėjas po įspėjimo apie netinkamą lizingo sutarties vykdymą ir nepadengus įsiskolinimų, 2012 m. sausio 12 d. pranešimu dėl lizingo sutarties nutraukimo lizingo gavėjui ir laiduotojams pranešė apie vienašališką lizingo sutarties Nr. 200801F-2461 nutraukimą.

Kadangi ieškovo teigimu, lizingo sutartis, pasirašyta su UAB „Mangustas“ galioja iki sutarties visiško įvykdymo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti. Skolininkas pažeidė lizingo sutarties sąlygas, todėl ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą reikalauti skolos taip pat ir iš laiduotojų, kurie yra solidarūs skolininkai, atsakantys ta pačia apimtimi, kaip ir lizingo gavėjas – UAB „Mangustas“. Laidavimo sutartys su atsakovais sudarytos nepažeidžiant teisės normų, yra galiojančios, todėl turi būti vykdomos.

Ieškovas su priešieškinio reikalavimais nesutiko, kadangi jo manymu byloje neįrodyta, jog sandoris buvo sudarytas ekonominio spaudimo ar grasinimo įtakoje, o tai, jog atsakovai buvo įmonės, už kurios prievolių įvykdymą jie laidavo, akcininkais, patvirtina, jog jie buvo suinteresuoti sandorio sudarymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1. Teismas netenkindamas prašymo pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, neatsižvelgė į tai, jog sutartis buvo sudaryta veikiant stipresniosios sandorio šalies ir tik jai palankiomis sąlygomis. Sutartimi atsakovai, kaip fiziniai asmenys, prisiėmė neproporcingai didelę riziką, neįgydami jokių teisių bei naudos. Be to, atsakovams nebuvo sudarytos galimybės susipažinti su sudaromų sandorių turiniu, pasikonsultuoti su teisininku. Šių išdėstytų aplinkybių nevertinimas sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

2. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas apeliantų prašymų skirti byloje ekspertizę, siekiant nustatyti lizinguoto turto vertę, pažeidė apeliantų teises ir apribojo jų galimybes ginčyti ieškovo prašomo priteisti nuostolio dydį.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantai neįrodė visų sąlygų, kurios leistų atsakovų ginčijamus laidavimo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, todėl šis atsakovų reikalavimas netenkintas pagrįstai.

2. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių įrodymų bei nenurodė argumentų, kurie leistų abejoti ieškovo pateikto lizinguoto turto vertės nustatymo įrodymu, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti apeliantų prašymo dėl ekspertizės skyrimo.

3. Teismui nustačius, jog nėra pagrindo priteisti iš atsakovų 8,06 proc. dydžio procesinių palūkanų, tačiau esant pareikštam prašymui dėl procesinių palūkanų priteisimo, pagrįstai jas mažino iki 5 proc. dydžio palūkanų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl ginčijamų sandorių galiojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu

Byloje keliamas klausimas dėl 2008 m. sausio 3 d. laidavimo sutarčių Nr. 200801F-2461-G1 ir Nr. 200801F-2461-G2, sudarytų tarp AB DNB lizingas (ankstesnis pavadinimas - UAB DnB NORD lizingas) ir apeliantų R. C. ir S. C., siekiant užtikrinti 2008 m. sausio 3 d. tarp AB DNB lizingas ir UAB „Mangustas“ sudarytą lizingo sutartį, galiojimo. Laiduotojai, siekdami nuginčyti laidavimo sandorius, remiasi CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu negaliojimo pagrindu. CK 1.91straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Apeliantai įrodinėjo, jog lizingo bendrovė nesudarė sąlygų susipažinti su sudaromais sandoriais, jų prasme ir prisiimama prievolių apimtimi, sandoriu apeliantams nebuvo sukurta ekonominės naudos, apeliantai laidavimo sandorius sudarė neturėdami kitos išeities (nepasirašius sandorių nebūtų suteiktas finansavimas), kas, jų manymu, vertintina kaip sandorių sudarymas esant grasinimu realiais ekonominiais padariniais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu aptariamu pagrindu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, reikšmingus sandorio sudarymui, išanalizavo sandorio pasirašymo aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos esant banko ekonominiam spaudimui.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Tuo tarpu grasinimas realiais ekonominiais padariniais suprantamas kaip kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne, realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju realus grasinimas neigiamais ekonominiais padariniais, apeliantų teigimu, pasireiškė tuo, jog apeliantams nelaidavus už įmonės, kurios akcininkai jie yra, tinkamą prievolių pagal 2008 m. sausio 3 d. Lizingo sutartį, įvykdymą, lizingo bendrovė nefinansuotų įmonės turto įsigijimo. Tiek apeliantai, būdami įmonės akcininkais, tiek lizingo bendrovė yra verslo subjektai, veikiantys laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis, todėl apeliantams nesutinkant su lizingo suteikimo sąlygomis, jie turėjo teisę atsisakyti sudaryti sandorius ir ieškoti jiems finansiškai patrauklesnio pasiūlymo. Be to, pati apeliantė teismo posėdžio metu nurodė, jog prieš sudarant lizingo sandorį ir jo įvykdymą užtikrinančius laidavimo sandorius, buvo deramasi su AB banku Snoras (t. 2, b. l. 132).Vadinasi, apeliantai kaip verslo subjektai, suprato derybų galimybę ir ja naudojosi. Teigiama, jog Lizingo sutartis su AB DNB lizingas buvo sudaryta dėl to, jog apeliantus tenkino jo pasiūlytos sandorio sudarymo sąlygos. Kadangi apeliantų valdoma įmonė jau turėjo prisiimtų finansinių įsipareigojimų, bei, kaip nurodo ir patys apeliantai, buvo žinoma apie galimą ekonominę krizę, siekiant užtikrinti įmonės prisiimamų įsipareigojimų tinkamą vykdymą, buvo pasirašytos ir laidavimo sutartys. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, jog lizingo bendrovė, siekdama užtikrinti savo interesus, pasiūlė apeliantams sudaryti laidavimo sutartis, o apeliantai su tokiomis sąlygomis sutiko, nors kaip nurodo patys, turėjo ir kitų galimybių gauti įsigyjamo turto finansavimą, negali būti vertinama kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Byloje nenustatyta, kad toks lizingo darbuotojų pasiūlymas buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. apeliantams padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad jie prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartis.

Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų teiginiai, jog jiems nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su pasirašomų sutarčių turiniu ir prisiimamų įsipareigojimų apimtimis. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-281/2011).Šiuo atveju jau nustatyta, jog apeliantai buvo įmonės akcininkai, pakankamai patyrę sandorių, sudaromų su bankais, šalimi, kas neleidžia daryti prielaidų, jog tokią patirtį turintis asmuo sudarinėtų sandorį net nesusipažinęs su sutarties turiniu. Be to, kaip minėta, patys apeliantai pripažįsta, jog verslo praktikoje jie praktikavo derybas, todėl turint kelių finansų įstaigų pasiūlymus, jie tarpusavyje buvo lyginami ir derinami, kas akivaizdžiai rodo, jog apeliantų argumentai dėl to, jog jiems net nebuvo leista susipažinti su pasirašomų laidavimo sandorių turiniu, yra nepagrįsti. Šioje byloje taip pat reikšminga yra aplinkybė, kad apeliantė pasirašė dokumentus tiek įmonės vardu, tiek prisiimdama įsipareigojimus kaip fizinis asmuo. Ją su apeliantu sieja santuokos ryšiai, be to jie kartu valdo 100 proc. UAB „Mangustas“ akcijų, todėl jie ir kaip verslo subjektai, ir kaip asmenys, savo asmeniniu turtu laiduojantys už įmonės prievoles, privalėjo būti rūpestingi ir atidūs. Jiems, kaip verslu užsiimantiems asmenims taikytini padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo. Taip pat pažymėtina, kad jeigu šiuo konkrečiu atveju laidavimo sutarčių pasirašymas neatitiko vidinės apeliantų, kaip laiduotųjų, valios, tai jie, būdami sąžiningais, teisingais, protingais, apdairiais ir rūpestingais asmenimis, turėjo iš karto ginčyti laidavimo sutartis, nelaukdami, kol bus imtasi veiksmų dėl skolos išieškojimo. Priešingai, apeliantų byloje dėstomos aplinkybės patvirtina, kad jie laisva valia pasirašė laidavimo sutartis, siekdami tiek UAB „Mangustas“, tiek sau naudingų pasekmių. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas laidavimo sutartis apeliantai sudarė laisva valia, neįtakojami lizingo bendrovės ekonominio spaudimo.

Laidavimo sutarčių tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Šiuo atveju apeliantai laidavo už įmonės UAB „Mangustas“, kurios akcininkai jie yra, tinkamą prievolių pagal 2008 m. sausio 3 d. Lizingo sutartį, įvykdymą. Būdami vieninteliais įmonės akcininkais (apeliantė buvo ir įmonės vadove), jie buvo suinteresuoti sandorio sudarymu, kadangi kaip teigė ir savo procesiniuose dokumentuose, Lizingo sutartimi už kurią laidavo apeliantai buvo siekiama įgyti įmonės verslui vykdyti būtinas transporto priemones. Įsigydami papildomą ūkinei – komercinei veiklai skirtą turtą, apeliantai siekė gerinti savo valdomos įmonės turtinę padėtį, gauti pelną, kas sąlygotų ekonominės naudos ir apeliantams atsiradimą (dividendų pavidalu), todėl visiškai nepagrįsti teiginiai dėl to, jog sandoris buvo visiškai ekonomiškai nenaudingas apeliantams.

Kita vertus, laidavimo sutartis pagal savo prigimtį nėra tiesiogiai naudą duodantis sandoris, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl tokio sandorio nenaudingumas jį sudariusiam asmeniui negali patvirtinti ekonominio spaudimo požymių. Be to, laidavimo sutartimi pirmiausia siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus. Todėl apeliantams turint žinių apie galimą ekonominę krizę, kuri palies ir jų verslą (t. 2, b. l. 132), turint galimybę įvertinti įmonės realias galimybes vykdyti papildomai prisiimamus finansinius įsipareigojimus, bei jau sudarius su finansų įstaigomis kredito sutartis (t. 2, b. l. 46-32) (apeliantai su UAB DnB NORD banku 2005 m. sudarė kreditavimo sutartį gyvenamojo namo su žemės sklypu įsigijimui ), jie turėjo įvertinti sudaromų sandorių tikslingumą bei galimas jais prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes. Tai, jog apeliantai neįvertinę įmonės finansinių galimybių prisiėmė nepamatuotai dideles finansines prievoles, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas išimtinai apeliantams nenaudingomis sąlygomis, leidžiančiomis teigti, kad yra viena iš sąlygų sandorį CK 1.91 straipsnio tvarka pripažinti negaliojančiu.

Tiek pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, tiek ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu aptartos aplinkybės, leidžia teigti, jog laidavimo sutartis šalys sudarė savanoriškai, ir tai atitiko abiejų šalių interesus: apeliantai siekė gauti finansavimą jų valdomos įmonės turto įsigijimui, o lizingo bendrovė – užsitikrinti lizingo įmokų mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus dėl laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybių, tinkamai aiškino CK 1.91 straipsnį, o nenustatęs sąlygų šiai teisės normai taikyti, pagrįstai reikalavimą dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmetė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo viršyti ieškiniu pareikšti reikalavimai

Viena iš aplinkybių, dėl kurios skundžiamą sprendimą prašoma panaikinti yra ta, kad teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, apeliantų vertinimu, viršijo ieškiniu pareikštus reikalavimus. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš apeliantų ne tik sumas, susidariusias netinkamai vykdant lizingo ir laidavimo sutartis, bet ir procesines metines palūkanas. Nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2012 m. gegužės 22 d. (nutarties dėl bankroto bylos UAB „Mangustas“ iškėlimo įsiteisėjimo diena) iš apeliantų buvo prašoma priteisti 8,06 proc. dydžio metines palūkanas, o nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistų sumų. Reikalavimo dėl 8,06 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo, kurį ieškovas kildino iš Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų, netenkinus, ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo buvo tenkintas iš dalies, t. y. priteisiant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Apeliantų teigimu, vietoj ieškovo prašytų 8,06 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisus 5 proc. dydžio palūkanas, buvo viršyti ieškiniu pareikšti reikalavimai, kadangi tokio reikalavimo ieškovas nereiškė.

Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37str. 2 d.) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Kadangi šiuo atveju šios dvi sąlygos buvo įvykdytos, t. y. ieškovo patikslintas ieškinys apeliantams buvo priimtas nagrinėti (t. 2, b. l. 68), ieškiniu be kitų reikalavimų taip pat buvo prašoma priteisti ir procesines palūkanas (t. 2, b. l. 71), todėl netenkinus apelianto prašymo dėl procesinių palūkanų priteisimo, reiškiamo Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų pagrindu, nereiškia, jog toks reikalavimo netenkinimas suponavo teismo pareigą ieškovo nurodomu laikotarpiu, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2012 m. gegužės 22 d. visai nepriteisti procesinių palūkanų. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant ieškovo prašymui priteisti procesines palūkanas (kas laikytina prašymu palūkanas priteisti nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo), ir netenkinus jo tik dalyje, dėl prašomų priteisti palūkanų dydžio ir pagrindo iš kurio jos kildinamos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo iš dalies ir nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas, kas teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma ieškiniu pareikštų reikalavimų viršijimu.

Dėl atsisakymo skirti ekspertizę

Apeliantai taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismui netenkinus jų prašymo skirti byloje ekspertizę, kuri leistų įvertinti ieškovo pateiktų transporto priemonių vertinimo ataskaitų teisingumą, buvo pažeista jų teisė teikti įrodymus.

Kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 str.). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 str., 7 str. 1 d., 8, 17, 21 ir kt. str.). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/20014), kadangi ji yra vienas iš įrodymų, numatytų CPK 57 straipsnyje. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra pateiktos turto verčių nustatymo pažymos (t. 1, b. l. 148-149), kurios leido nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl ieškovui priteistinų nuostolių dydžio, todėl prašymo skirti ekspertizę netenkino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano, jog vien tik apeliantų teiginiai, jog pažymose nurodyta transporto priemonių vertė neatitinka realios vertės, nepagrįsta jokiais įrodymais, kurie leistų abejoti pateiktų pažymų teisingumu, nesudarė pagrindo skirti byloje ekspertizę, kuri ne tik padidintų bylinėjimosi išlaidas, bet ir užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, vertino šalių pateiktus įrodymus, rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl prašomų priteisti nuostolių pagrįstumo padarė pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina ir tai, jog apeliantai turėdami pagrįstų abejonių dėl teismui pateiktų turto verčių nustatymo pažymose nurodytų verčių atitikimo rinkos vertei, turėjo galimybę bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui pateikti šias abejones pagrindžiančius įrodymus (CPK 314 str.), kurie būtų vertinami kartu su kita byloje esančia medžiaga, tačiau šia teise jie nepasinaudojo, todėl teisėjų kolegija apeliantų argumentus dėl, jų teigimu, apribotos teisės teikti įrodymus, laiko nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme jo patirtas atstovavimo išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovas pateikė teismui įrodymus apie patirtas 1 500 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 19-20). Vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo patirtos išlaidos, patvirtintos rašytiniais įrodymais, neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos (Rekomendacijų 7 bei 8.11 punktai), todėl priteistinos (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.).

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, išvadas priėmė įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliaciniu skundu buvo ginčijamas visos apimties Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimas, prašant jį panaikinti, ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Teisėjų kolegijai nenustačius pagrindų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis priešieškinio reikalavimai dėl laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pripažinti nepagrįstais, bei apeliantams neišdėsčius argumentų, kurie leistų abejoti skundžiamos sprendimo dalies, kuria ieškinio reikalavimai tenkinti, teisėtumu ir pagrįstumu, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų S. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo akcinės bendrovės DNB lizingas, įmonės kodas 124385737, naudai lygiomis dalimis 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno apelianto.