Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Taikant BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant E. M. per pirmus 2 bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius atlyginti D. J. 250 Lt, o S. A. 50 Lt – turtinę žalą.

A. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir A. J. iš E. M. priteistas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Pripažino A. J. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

D. J. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš E. M. D. J. priteistas 250 Lt turtinės žalos atlyginimas.

S. A. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. M. S. A. priteistas 50 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Iš E. M. į valstybės biudžetą priteistos 24,20 Lt proceso išlaidos.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2011-01-01 apie 0.30 val. (duomenys neskelbtini), šalia bendruomenės namų, konflikto metu, tyčia suduodamas vieną smūgį ranka A. J. į veidą, padarė jam muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą kairiajame skruoste, kairio skruosto pogleivines kraujosruvas, kairio viršutinio žandikaulio ir skruostikaulio lūžimą, dėl kurio A. J. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau negu 10 dienų, taip padarydamas A. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, E. M. nuteistas už tai, kad 2011-01-01 apie 0.30 val. (duomenys neskelbtini), šalia bendruomenės namų, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais ir vandališkais veiksmais, o būtent, tyčia suduodamas kietu buku ar bukabriauniu daiktu, kurio pobūdžio nurodyti nėra galimybės, vieną smūgį A. J. į veidą ir nesunkiai jį sužalodamas, iš dujinio balionėlio papurkšdamas dujinio pavidalo nenustatytos sudėties cheminės medžiagos S. A. į veidą, dėl ko pastarajam buvo konstatuotas akių-skruostų-nosies odos, dešinės akies vokų junginės pokyčiai, ir taip nežymiai sutrikdydamas S. A. sveikatą, iš dujinio balionėlio apipurkšdamas nenustatytos sudėties dujinio pavidalo chemine medžiaga D. J., dėl ko buvo sugadintas D. J. megztinis, ir tąsydamas D. J. už striukės bei ją suplėšydamas, sugadino jo striukę, taip pat iš dujinio balionėlio papurkšdamas nenustatytos sudėties dujinio pavidalo chemine medžiaga L. B. ir T. B. į veidus, sukeldamas jiems fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skundu apeliantas atkreipia dėmesį, kad ieškinį pareiškęs asmuo civilinio ieškovo teises ir pareigas įgyja tik nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo (teisėjo) atskiro procesinio sprendimo priėmimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 112 str.), o apylinkės teismas, priimdamas ir tenkindamas nukentėjusiojo S. A. 50 Lt ieškinį, pažeidė minėtas nuostatas ir nesilaikė teismų praktikos.

BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus apie E. M. inkriminuotų nusikaltimų kvalifikacijas, BPK 20 str., 301 str. nuostatų nepažeidė, skundžiamas nuosprendis savo turiniu ir forma atitinka nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus (BPK 304, 305, 307 str. str.). Dėl to nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad nuosprendis yra nemotyvuotas, nepagrįstas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neparemtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu.

Nors nuteistasis E. M. tvirtina, kad nukentėjusiojo A. J. nesužalojo, o ašarines dujas purškė siekdamas apsiginti nuo Jokubauskų bei S. A. neteisėtų veiksmų, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia byloje surinktų, apylinkės teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Be to kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394). Taigi, teisė į būtinąją gintį iškyla tada, kai egzistuoja būtinosios ginties situacija, kurią sukelia pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis.

Įvykio metu buvo sužalotas ir nuteistasis E. M.. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. M. nustatyta poodinė kraujosruva kaktoje, muštinės žaizdos galvoje, sužalojimas padarytas kietais bukais daiktais, kurių pobūdžio nurodyti nėra galimybės, šie sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 2-3 smūgiais (1 t. 40 b. l.). Tačiau, nors nuteistasis teigia, kad jam sužalojimus padarė nukentėjusieji, tačiau byloje apklausti asmenys nematė, jog nukentėjusieji S. A. ar D. ir A. J. tyčia būtų sudavę smūgius nuteistajam E. M. į veidą. Įvertinus specialisto išvadoje nurodytus E. M. padarytus sužalojimus bei atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis, grumdamasis su nukentėjusiuoju D. J., buvo nugriuvęs ant žemės, todėl daroma išvada, kad E. M. specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti konflikto eigoje įvykusių grumtynių metu, o ne nukentėjusiesiems užpuolus E. M..

Nukentėjusieji ir liudytojai D. J., A. B., L. B., T. B. parodė, kad būtent nuteistasis nieko nesakęs puolė ant S. A., jam į veidą sudavė vieną kartą kumščiu ir papurškė dujų. Įvykio vietoje kartu su nuteistuoju buvusi jo draugė J. M. parodė, kad nematė, kas pirmas pradėjo muštynes, todėl nuteistojo E. M. parodymų, kad muštynės prasidėjo dėl to, kad S. A. puolė ant jo, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Nukentėjusysis S. A. paaiškino, kad po jam suduoto smūgio, buvo papurkšta ir dujų, dėl to jis nematė, kas vyko toliau. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam S. A. buvo papurkšta dujų, patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad S. A. nustatyta akių vokų-skruostų-nosies odos, dešinės akies vokų junginės pokyčiai po kokios tai cheminės medžiagos, galimai ir dujinio pavidalo, poveikio nurodomu laiku, gilūs odos nubrozdinimai ir muštinės žaizdos antakiuose, kaktoje (1 t. 35 b. l.). Nukentėjusysis akistatos su E. M. metu patvirtino, kad dujų jam buvo papurkšta pačioje konflikto pradžioje (1 t. 119 b. l.). Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad realaus gresiančio pavojingo kėsinimosi prieš E. M. nebuvo, ir dėl to nuteistajam nebuvo pagrindo gintis panaudojant fizinį smurtą bei purškiant dujas. Taigi, akivaizdu, kad šiuo atveju apeliantas E. M. veikė nesant būtinosios ginties sąlygų.

Taip pat byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata dėl kairio viršutinio žandikaulio lūžimo. Nukentėjusysis A. J., liudytoja D. J. parodė, kad žandikaulis lūžo po E. M. suduoto smūgio. Nors šio smūgio sudavimą matė tik liudytoja D. J., tačiau netikėti šios liudytojos, kaip ir paties nukentėjusiojo parodymais, nėra pagrindo, kadangi jų parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. J. padaryta muštinė žaizda ir poodinė kraujosruva kairiame skruoste, kairio skruosto pogleivinės kraujosruvos, kairio viršutinio žandikaulio ir skruostikaulio lūžimas (1 t. 26 b. l.). Nors apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja D. M. tvirtino, kad A. J. prieš daug metų buvo patyręs veido traumą, tačiau posėdyje ekspertas A. Jokšas patvirtino savo duotą specialisto išvadą bei nurodė, kad A. J. žandikaulio lūžimas buvo šviežias ir nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas atsižvelgiant į padaryto sužalojimo pobūdį. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės išrašas iš medicininių dokumentų liudija, kad A. J. 2011-01-01 01.01 val. greitosios medicinos pagalbos buvo pristatytas į ligoninę dėl žaizdos kairiame skruoste (1 t. 75 b. l.). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad A. J. konfliktavo tik su E. M. ir nė vienas iš byloje apklaustų asmenų, tarp jų ir E. M., neparodė, kad smūgį A. J. sudavė kitas asmuo. Įvertinus visas šias aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusysis A. J. buvo sužalotas būtent įvykio metu ir sužalojimą jam padarė nuteistasis E. M..

Įvertinus tai, kad E. M. veikė nesant būtinosios ginties sąlygų, daroma išvada, kad nuteistasis neteisėtus veiksmus visų nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko veikdamas tyčia.

Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo veikoje nėra BK 138 str. 1 ir BK 284 str. 1 d. sudėties požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis E. M. atliko (duomenys neskelbtini), šalia bendruomenės namų, kur tuo metu prie naujametinės eglutės buvo žmonių.

BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Baudžiamosios teisės teorijoje įžūliais veiksmais laikomas neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką, ir tokie veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ir kitais įžūliais veiksmais.

Iš bylos matyti, kad viešoje vietoje E. M. ne tik panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, purškė dujas, bet ir buvo nutrauktas bendruomenės namuose vykęs naujametinis vakaras, nes į konfliktą turėjo įsikišti bendruomenės namuose šventęs jaunimas, nukentėjusysis A. J. greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę. Fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje pagal susiformavusią teismų praktiką laikomas įžūliu, šiurkščiu elgesiu. E. M., viešoje vietoje vartodamas fizinį smurtą prieš kitus asmenis, purkšdamas į veidus dujas, neabejotinai suprato, kad tokiais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, nors ir nekonkretizuodamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numatė, kad tuo sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką, todėl jo veika, nors ir padaryta kilusio konflikto metu, kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 str. 1 d.

BK 138 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Kaip jau buvo minėta, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. J. dėl padarytų sužalojimų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. 26 b. l.). Kadangi byloje nustatyta, kad, kilus konfliktui, nukentėjusįjį A. J. nesunkiai sužalojo E. M., tokia E. M. veika kvalifikuojama pagal BK 138 str. 1 d.

Kai nesunkaus sveikatos sutrikdymo metu pažeidžiama ir viešoji tvarka, veika kvalifikuojama kaip BK 138 str. ir BK 284 str. numatytų nusikaltimų sutaptis. Taigi, pagrįstai E. M. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus, pažeidė BPK 112 str. nuostatas bei civilinės teisės normas.

Remiantis BPK 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo.

Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiais ir civiliniais ieškovais buvo pripažinti A. J., pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos bendrai 10 568,53 Lt sumai (1 t. 28, 29, 30 b. l.), D. J., pareiškęs 250 Lt civilinį ieškinį dėl įvykio metu sugadinto megztinio ir suplėšytos striukės (1 t. 32, 33, 34 b. l.). S. A. pripažintas nukentėjusiuoju dėl jam padarytos moralinės, turtinės žalos (1 t. 37 b. l.).

Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu pateikė dokumentus, patvirtinančius turėtas išlaidas dėl jam padaryto sužalojimo (kvitai už atliktą teismo medicinos specialisto apžiūrą, kurą, vaistus (1 t. 69–74 b. l.)). Teismo metu ieškinį dėl neturtinės žalos A. J. sumažino, prašė priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes kentė skausmą, turėjo nepatogumų, valgyti buvo sunku. Iš byloje pateiktų kvitų matyti, kad A. J. turėjo 568,53 Lt išlaidų, kas atitinka nukentėjusiojo pirminiame civiliniame ieškinyje nurodytą patirtą turtinę žalą. Teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė, kad dėl nedarbingumo 4 mėnesius jis neteko 4000 Lt pajamų. Kadangi nukentėjusysis savo ieškiniui pagrįsti nepateikė pakankamų įrodymų, teismas negalėjo tiksliai apskaičiuoti A. J. padarytos turtinės žalos dydžio. Dėl to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas BPK 115 str. 2 d. nuostatos, pagrįstai pripažino nukentėjusiajam A. J. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Be to, nuosprendžiu nukentėjusiajam A. J. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 str. nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d. nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Nekyla abejonių, kad nukentėjusysis A. J. dėl patirtų kūno sužalojimų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dėl patirto žandikaulio lūžimo ilgą laiką negalėjo normaliai valgyti, dirbti. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismas atsižvelgė ir į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sukeltas nukentėjusiajam A. J. pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, į tai, kad buvo padaryta turtinės žalos, bei į kitas reikšmingas aplinkybes. Aplinkybės, kad nuteistasis neturi turto, pajamų, kad niekur nedirba, negali būti laikomos svarbesnėmis nei padarytos nusikalstamų veikų pobūdis, sukeltos pasekmės, padaryta turtinė ar neturtinė žala nukentėjusiajam. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam A. J. skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, atitinka sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus. Pažymėtina tai, kad nukentėjusiajam priteista neturtinė žala pilnai atitinka susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daroma išvada, jog ir nenustačius nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos tikslaus dydžio, mažinti skundžiamu nuosprendžiu neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam priteistą sumą nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie A. J. gydymosi laikotarpį, atsiradusias komplikacijas neturi lemiamos įtakos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kadangi šios aplinkybės yra labiau susijusios su nukentėjusiajam A. J. padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimu. Kadangi klausimas dėl turtinės žalos dydžio nustatymo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, teisėjų kolegija šių apeliaciniame skunde nurodytų E. M. teiginių neanalizuoja.

Nors nukentėjusysis D. J. ir nepateikė jam padarytos turtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, tačiau iš byloje pateiktų ir apžiūrėtų D. J. rūbų matyti, kad jie buvo sugadinti: rastos gelsvos dėmės ant megztinio nugaros, striukė buvo suplėšyta, o vėliau susiūta per šonines siūles (1 t. 16–20 b. l.). Taigi, byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam D. J. buvo padaryta žala – sugadinti jo rūbai. Kadangi rūbai jau buvo dėvėti, visiškai logiška, kad nėra jų vertę patvirtinančių dokumentų, o be to, už rūbų sugadinimą prašoma suma nėra aiškiai per didelė, todėl daroma išvada, kad skundžiamą nuosprendį dalyje dėl D. J. priteisto civilinio ieškinio keisti nėra pagrindo.

Pagrįstas nuteistojo skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam S. A. 50 Lt turtinės žalos atlyginimui, pažeidė BPK 112 str. reikalavimus, nes nukentėjusysis S. A. ieškinio dėl turtinės žalos byloje nebuvo pareiškęs bei nepateikė dokumentų, patvirtinančių turėtas išlaidas. Taigi, apylinkės teismas, nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam S. A. priteisė 50 Lt turtinės žalos atlyginimui. Dėl to ši nuosprendžio dalis naikinama (BPK 328 str. 4 p.).

Be to, keičiama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo, nes paskirtos bausmės nepagrįstai subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu. Nuteistajam E. M. bausmės paskirtos nepažeidžiant bendrųjų bausmių skyrimo nuostatų, jos savo dydžiais yra mažesnės nei sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, todėl nėra aiškiai per griežtos. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad E. M. nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., padarė tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje bei tais pačiais veiksmais, laikoma, kad nusikaltimus apeliantas padarė esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., t. y. taikant bausmių apėmimą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Byloje už eksperto A. Jokšo turėtas kelionės išlaidas iš teismo sąskaitos buvo sumokėta 62,24 Lt. Šios teismo išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš nuteistojo E. M. (BPK 103 str., 105 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistajam E. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 7 punktu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant E. M. per pirmus 2 bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius atlyginti D. J. 250 Lt turtinę žalą.

Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria S. A. civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir priteista iš E. M. S. A. 50 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Išieškoti iš nuteistojo E. M. į valstybės biudžetą 62,24 Lt proceso išlaidų apmokant eksperto A. Jokšo kelionės išlaidas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.