- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-08
- Bylos Nr.
- A-1982-602/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05748-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- I. G.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. (I. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. G. (I. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 465,46 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K žiauriomis, nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, jog buvo laikomas perpildytose kamerose, dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, kamerose buvo tamsu, nebuvo priverstinės ventiliacijos, pareiškėjas pats turėjo skalbtis rūbus ir juos džiovinti kameroje, gamtinius reikalus reikėjo atlikti visų akivaizdoje, įstaigos darbuotojai elgėsi netinkamai, jis buvo morališkai bei psichologiškai žeminamas. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad dėl psichologinių ir fizinių nepatogumų nuolat kildavo konfliktinės situacijos. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, nuolat jaučia baimę.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 2,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 2,88 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (b. l. 90–93) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 55 dienas, iš kurių 17 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų. Tuo tarpu aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą patalpos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Kita vertus, nors pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildino iš netinkamo apšvietimo jo laikymo kamerose, teismas pabrėžė, kad iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyti apšvietimo neatitikimai teisės aktų reikalavimams. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl netinkamo apšvietimo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, nenurodė, kokiu pagrindu jis padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių jo regos būklės pakitimą dėl netinkamo apšvietimo. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, jog sanitarinio mazgo patalpa gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pasisakęs, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas pažeidžia kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą (rėmėsi LVAT 2016 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1018-624/2016). Atsižvelgęs į tai, teismas šiuo aspektu konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių dėl kamerose buvusios didelės drėgmės bei prastos ventiliacijos, teismas nurodė, kad iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyti kamerų vėdinimo neatitikimai teisės aktų reikalavimams, o atsakovas, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Taigi, teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant didelės drėgmės kamerose. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad, Lukiškių TI-K teigimu, įstaigoje apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsilupusio tinko ar didelės drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Todėl, įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, vertybes, kurioms daromu pažeidimu buvo kilusi grėsmė (sveikata), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei naujausia Lietuvos teismų praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur suma, kuri yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašomą priteisti sumą vertino kaip neadekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 2,88 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 1 ir 2 punktuose nustatyta, jog ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tačiau šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį, kaip tai yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (rėmėsi LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–98), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Taigi, Lukiškių TI-K manymu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tuo tarpu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Lukiškių TI-K kartu akcentuoja, kad, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsniu, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos parengimo patirtas išlaidas.Pareiškėjas I. G. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso 17 dienų buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto kameroje normą, be to, Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti nuo kameros gyvenamojo ploto ir pažeidė kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės neginčija ir nepateikė jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų.Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 17 dienų sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, taip pat pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pažeidžiant kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 200 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas, vadovaudamasis inter alia Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui patirtas išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį (b. l. 7), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.