- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-1390-343/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-06839-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Evaldas Burzdikas, Albinas Čeplinskas
- Atsakovas
- P. K., A. K., D. K.
- Ieškovas
- Kauno apskrities priešgaisrinės
- Advokatai
- Inga Blaževičiūtė
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Albino Čeplinsko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-112-713/2011 pagal ieškovės Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ieškinį atsakovams P. K., A. K., D. K. dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimamų gyvenamųjų patalpų ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų suteikiant analogišką kitą gyvenamąją patalpą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškiniu (b.l. 3-6, t. 1) ieškovė prašė iškeldinti atsakovus iš ieškovės patikėjimo teise valdomų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovė nurodė, kad atsakovas P. K. nuo 1971 m. gegužės 3 d. dirbo priešgaisrinėje apsaugoje. 1977 m. gruodžio 14 d. atsakovui aptariamas butas suteiktas kaip tarnybinis gyvenamasis plotas. 1993 m. birželio 16 d. atsakovas jo paties prašymu atleistas iš darbo. Pasibaigus darbo santykiams atsakovas ir jo šeimos nariai patalpų neatlaisvino. Nurodytos aplinkybės yra pakankamos atsakovams iškeldinti, nesuteikiant kitos patalpos.
Priešieškiniu (b.l. 96-98, t. 1) atsakovai prašė iškeldinti juos iš ginčo patalpų, suteikiant analogiškas patalpas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovai nurodė, kad pasibaigus atsakovo P. K. darbo santykiams galiojo Butų kodeksas, kurio 105 str. 1 d. 6 p. numatė, jog asmenys, išdirbę organizacijoje 10 metų, iš tarnybinių patalpų neiškeldinami. Vėlesnis teisės normų pasikeitimas negalėjo įtakoti atsakovų teisių. Gyvendami tarnybinėje patalpoje atsakovai neįgijo teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą, nepasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, todėl iškeldinimas, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, vertintinas kaip jų interesų pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į priešieškinį (b.l. 106-110, t. 1) ieškovė prašė priešieškinį atmesti ir nurodė, kad aptariama tarnybinė patalpa buvo neprivatizuojama, sprendimo, kuriuo atsakovų prašymas privatizuoti butą buvo atmestas, atsakovai neskundė, atsakovei A. K. pagal jos darbovietę buvo skirtas kooperatinis butas, kuriame ir dabar gyvena atsakovų P. K. ir A. K. pilnametė dukra, t.y. atsakovai įgyvendino savo teisę apsirūpinti gyvenamuoju plotu. Pagal teismų praktiką tarnybinių patalpų naudojimo santykiams taikytinos teisės normos, galiojusios patalpų suteikimo metu. 1997 d. galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, todėl atsakovų argumentas, jog turi būti taikomas Butų kodeksas, yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu (b.l. 170-173, t. 1) ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino, iškeldino atsakovus iš užimamų patalpų, suteikiant analogiškas gyvenamąsias patalpas, priteisė iš ieškovės valstybei 32 Lt pašto išlaidų. 2011 m. kovo 31 d. papildomu sprendimu teismas priteisė iš ieškovės atsakovui P. K. 133 Lt už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad ginčo santykiui taikytini teisės aktai, galioję atsakovų apsigyvenimo ginčo patalpoje metu. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 105 str. 6 p., 22 metus išdirbęs atsakovas įgijo teisę jį iškeldinant iš tarnybinių patalpų gauti kitą patalpą. Šios teisės apimtis priklauso nuo to, ar atsakovai įgyvendino galimybę apsirūpinti kita gyvenamąja patalpa. Aplinkybė, jog atsakovė A. K. buvo įrašyta į eilę kooperatiniam butui gauti, nelaikytina įrodymu, kad šia teise buvo pasinaudota. Byloje nėra duomenų, jog atsakovai nuosavybės teise valdytų kitą nekilnojamojo turto objektą, todėl jie negali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 186-189, t. 1) ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Ieškovė nurodo, kad byloje nurodytos tarnybinės patalpos nebuvo įtrauktos į privatizuojamų sąrašą, todėl atsakovų prašymai leisti jas privatizuoti buvo atmesti pagrįstai. Ginčijamame sprendime teismas, konstatuodamas, kad atsakovai neįgyvendino teisės apsirūpinti gyvenamąja patalpa lengvatinėmis sąlygomis, nesiaiškino, dėl ko taip atsitiko. Įrašyto į eilę kooperatiniam butui gauti asmens nepasinaudojimas jam suteikta teise vertintinas kaip šios teisės atsisakymas, dėl kurio pasibaigia darbdavio pareiga suteikti kitą patalpą iškeldinant iš tarnybinių patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2004, 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2009). Atsakovai neįgijo teisėtų lūkesčių, susijusių su ginčo butu, kadangi jiems buvo išaiškinta apsirūpinimo gyvenamąja patalpa tvarka, atsakovei A. K. buvo sudarytos sąlygos apsigyventi kooperatiniame bute, atsakovai patvirtino, kad po kooperatinio buto suteikimo jie atlaisvins tarnybines patalpas. Ginčo teisiniam santykiui teismas be pagrindo taikė 1998 m. įsigaliojusį Butų kodeksą, kadangi, šalims sutartyje nereglamentavus iškeldinimo tvarkos, šiam santykiui turi būti taikomos iškeldinimo metu galiojančios teisės normos (CK ĮĮ 41 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2010), o pagal galiojančio CK 6.616 str., kita patalpa atsakovams nepriklauso. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovė neturi ir negali turėti jokių kitų patalpų, tik tarnybines, todėl negali suteikti atsakovams kitų patalpų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 195-200A, t. 1) atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo visiškai sutinkantys su ginčijamo sprendimo motyvais. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas tarnybinių patalpų suteikimo metu galiojusius teisės aktus, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001 suformuota praktika.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas keistinas, naikintina sprendimo dalis, kuria patenkintas atsakovų priešieškinys, klausimas dėl priešieškinio pagrįstumo spręstinas iš esmės, priešieškinys atmestinas, likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje keliamas klausimas dėl ginčo santykiams taikytinų teisės normų. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog klausimas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu tuo metu, kai nutrūko darbo santykiai, sieję ieškovę ir atsakovą P. K., t.y. 1993 m. birželio 16 d. Tuo metu galiojusiame Butų kodekso 105 str. 6 p. buvo numatyta tarnybinę gyvenamąją patalpą suteikusios organizacijos pareiga iškeldinant daugiau nei 10 metų organizacijoje dirbusį asmenį suteikti jam kitą patalpą. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 patvirtintų Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisyklių 13.9 punkte. Nesutikdama su tokia teismo pozicija ieškovė nurodo, jog ginčo santykiui turi būti taikomi gyvenamosios patalpos suteikimo ar iškeldinimo metu galioję teisės aktai, tuo tarpu Butų kodeksas nei 1977 m., kai patalpa buvo suteikta, nei ieškinio pareiškimo metu negaliojo. Su tokia ieškovės pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, įskaitant ir cituojamą ieškovės (2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2010; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-492/2007), patalpos suteikimo metu galiojusios teisės normos taikytinos sprendžiant klausimus dėl patalpų statuso, jų suteikimo pagrindų ir tvarkos. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, ar patalpos priskirtinos tarnybinėms, nėra. Ši aplinkybė tiesiogiai įvardinta ir 1977 m. gruodžio 14 d. orderyje (b.l. 26, t. 1). Išvadą, jog ginčui dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų spręsti taikytinos būtent su iškeldinimu susijusių aplinkybių atsiradimo metu galiojusios teisės normos, patvirtina pačios ieškovės cituojamos jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2010 turinys. Iš kitos pusės, dėmesys atkreiptinas į tai, jog minėtoje byloje susiklostę aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos faktų, kadangi minėtoje byloje tiek darbo santykiai nutrūko, tiek ir ieškinys dėl iškeldinimo buvo paduotas jau galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Nagrinėjamoje byloje susiklostė visiškai kitokia situacija - darbo santykiai nutrūko 1993 m., t.y. dar galiojant 1964m. Civiliniam kodeksui bei Butų kodeksui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje (2002 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-782/2002 m., 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-492/2007 ir kt.) aiškiai nurodė, jog vėlesnis teisinio reglamentavimo pakeitimas negali įtakoti asmens įgytų teisių, jeigu priešingai nenurodyta teisinio reglamentavimo pakeitimą lemiančiame akte. Dėl nurodytos aplinkybės ginčui dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų spręsti taikytinas Butų kodeksas, galiojęs darbo santykių nutraukimo metu, nepriklausomai nuo to, jog ieškinys teismui buvo paduotas šiam teisės aktui nebegaliojant. Priešinga išvada ne tik prieštarautų suformuotai teismų praktikai, bet ir sukurtų bendriesiems teisės principams prieštaraujančią tarnybinėje patalpoje gyvenančių asmenų teisių apimties priklausomybę nuo kitos prievolinių santykių šalies valios inicijuoti iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos pareiškimo momento. Kadangi darbo santykiai su atsakovu P. K. nutraukti 1993 m., jo pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą įgytos teisės privalo būti ginamos. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad laikotarpiu nuo 1983 m. iki 1998 m. galiojęs Butų kodeksas ginčo santykiui spręsti pritaikytas pagrįstai.
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CPK 12 str. įtvirtintas rungimosi principas, taikant jį kartu su CPK 178 str. apibrėžta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp proceso dalyvių tvarka, lemia būtent teisminį reikalavimą pareiškusios šalies pareigą įrodyti tokio reikalavimo pagrįstumą. Butų kodekse įtvirtintas teisinis reglamentavimas sukūrė asmenų apsirūpinimo gyvenamąja patalpa prielaidas. Remiantis Butų kodekso 100 str., tarnybinės patalpos, atsižvelgiant į susiklosčiusių darbo santykių specifiką, buvo suteikiamos specialia tvarka, be eilės, netaikant reikalavimų, kurie buvo taikomi suteikiant valstybinio ir visuomeninio butų fondo patalpas. Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų paskirties ypatumų darbuotojas, nutraukęs darbo santykius su organizacija, suteikusia patalpas, buvo iškeldinamas iš tarnybinės gyvenamosios patalpos su visais kartu su juo gyvenančiais asmenimis nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, nes naujai priimtą darbuotoją taip pat reikėdavo skubiai apgyvendinti tarnybinėse patalpose (Butų kodekso 104 str.). Šios normos atžvilgiu speciali norma buvo Butų kodekso 105 straipsnis, numatęs, kad jame išvardyti asmenys, kuriems įstatymų leidėjas suteikė didesnes socialines garantijas, iš tarnybinių patalpų gali būti iškeldinami tik užtikrinant jiems kitas, minimalius reikalavimus atitinkančias gyvenamąsias patalpas (Butų kodekso 96 str.). Taigi Butų kodekso 105 str. nesuteikė teisės nuolat gyventi tarnybinėje patalpoje pasibaigus darbo santykiams, bet įgyvendinant šio kodekso 1 ir 2 straipsniuose numatytą visų piliečių teisę į gyvenamąjį plotą, užtikrino minimalias garantijas gyvenamojo ploto neturintiems asmenims, iškeldinant juos iš tarnybinių patalpų. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovas P. K. atitiko Butų kodekso 105 str. 6 p. kriterijus - organizacijoje, suteikusioje tarnybines patalpas, išdirbo daugiau nei 10 metų. Kadangi, remiantis Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., tarnybinės patalpos nebuvo priskiriamos prie privatizuojamų, šiose patalpose gyvenančių asmenų teisės į gyvenamąją patalpą taip pat buvo užtikrinamos suteikiant jiems lengvatines paskolas butui įsigyti. Pastarosios įstatyminės garantijos įgyvendinimas, atsižvelgiant į nustatyto teisinio reglamentavimo tikslus, vertintinas kaip alternatyva Butų kodekso 105 str. įtvirtintai tarnybinių patalpų nuomininkų teisei, todėl viena iš būtinųjų sąlygų Butų kodekso 105 str. įvardintų kategorijų asmenims pasinaudoti teise į kitą gyvenamąją patalpą iškeldinimo atveju buvo teisės gauti lengvatinę paskolą neįgyvendinimas. Nurodytas tiek materialinis, tiek procesinis teisinis reglamentavimas lemia reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo iš tarnybinių patalpų nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos pareiškusios ieškovės pareigą įrodyti, jog atsakovai įgyvendino ar turėjo galimybę, bet dėl savo kaltės neįgyvendino, teisės apsirūpinti gyvenamąja patalpa lengvatinėmis sąlygomis. Kaip teisingai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, šios pareigos ieškovė neįvykdė. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė A. K. lengvatinėmis sąlygomis gavo kooperatinį butą. Ieškovės argumentas, jog (duomenys neskelbtini) esančiame bute gyvena atsakovų P. K. ir A. K. duktė, nepagrįstas jokiais įrodymais, pats savaime vertintinas kaip nepatvirtinantis jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Byloje esantys prieštaringi duomenys apie paskolos suteikimą (b.l. 127, 129, t. 1) neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, ar namui buvo suteikta lengvatinė paskola, ir, juolab, nepagrindžia ieškovės argumento, jog atsakovai savo veiksmais ar neveikimu atsisakė lengvatinės paskolos, o kartu ir galimybės lengvatinėmis sąlygomis apsirūpinti gyvenamąja patalpa. Nesant faktinio pagrindo spręsti, jog atsakovai įgyvendino teisę apsirūpinti gyvenamąja patalpa lengvatinėmis sąlygomis ar šios teisės atsisakė, nėra teisinio pagrindo ieškinio reikalavimui, paneigiančiam atsakovų teisę būti iškeldintiems suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, patenkinti. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai.
Įvertinusi priešieškinio reikalavimą dėl iškeldinimo suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teisminio reikalavimo dėl nuomininko iškeldinimo pareiškimas vertintinas kaip nuomotojo teisių teisminio gynimo būdas. Nuomininkas gali ginčyti reikalavimo iškeldinti jį iš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos pagrįstumą, tačiau neturi subjektinės teisės pats inicijuoti teisminio proceso dėl iškeldinimo (CPK 5 str.). Nuomininko pareikštas savarankiškas reikalavimas dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos suteikiant kitą gyvenamąją patalpą pats savaime negali būti tenkinamas, nes, iš vienos pusės, tokio reikalavimo pareiškimo metu nėra nuomininko interesų pažeidimą sąlygojančios aplinkybės - kol nuomininkui nesuteikta kita gyvenamoji patalpa jis neturi pareigos išsikelti, iš kitos pusės, tokio reikalavimo patenkinimo atveju sukuriama pareiga nuomotojui suteikti nuomininkui kitą gyvenamąją patalpą neatsižvelgiant į objektyvias nuomotojo galimybes tokią pareigą įvykdyti, pažeidžiant nuomotojo subjektinę teisę rinktis - leisti nuomininkui toliau gyventi tarnybinėje patalpoje ar jį iškeldinti suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Akcentuotina ir tai, jog nuomininko reikalavimo dėl iškeldinimo suteikiant kitą gyvenamąją patalpą patenkinimas nenurodant konkrečios patalpos, į kurią nuomininkas turi būti perkeliamas, nevertinant atitinkamų patalpų adekvatumo, tėra perteklinis, jokių papildomų teisių ar pareigų nesukuriantis įstatyme įtvirtintos teisės patvirtinimas. Dėl nurodytų aplinkybių priešieškinio reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo suteikiant kitą gyvenamąją patalpą atmestinas kaip pareikštas netinkamo subjekto. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsakovų priešieškinį nepagrįstai patenkino, ginčijamas sprendimas keistinas, sprendimo dalis dėl priešieškinio patenkinimo naikintina, klausimas spręstinas iš esmės, priešieškinys atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas. Priešieškinio reikalavimo atmetimas vertintinas kaip pakankamas pagrindas panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. papildomą sprendimą, kuriuo iš ieškovės atsakovui P. K. priteistas už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio atlyginimas, ieškinį ir priešieškinį atmetus už reikštus reikalavimus sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo nepriteisti, pirmosios instancijos teismo patirtų pašto išlaidų atlyginimą iš šalių priteisti valstybei lygiomis dalimis - iš ieškovės – 16 Lt, iš atsakovų - po 5,33 Lt. Kadangi apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, skundo dalis dėl ieškinio patenkinimo atmesta, tuo tarpu reikalavimas dėl priešieškinio atmetimo patenkintas, išlaidos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paskirstytinos lygiomis dalimis: ieškovei iš atsakovų priteistina pusė už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio - po 22,50 Lt, iš ieškovės valstybei priteistina 8,62 Lt, iš atsakovų - po 2,87 Lt apeliacinės instancijos teismo patirtoms išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Bendra iš ieškovės valstybei priteistina išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo suma - 24,62 Lt, iš atsakovų - po 8,20 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovų priešieškinys, klausimą dėl priešieškinio pagrįstumo išspęsti iš esmės, priešieškinį atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, palikti nepakeistą.
Iš naujo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. papildomą sprendimą.
Priteisti iš atsakovų P. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 22,50 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo ieškovei Kauno apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai (juridinio asmens kodas 191012084).
Priteisti iš atsakovų P. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 8,20 Lt teismų patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis - „bylinėjimosi išlaidos“).
Priteisti iš ieškovės Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (juridinio asmens kodas 191012084) 24,62 Lt teismų patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „bylinėjimosi išlaidos“).
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.