Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-20 · Administracinė byla Nr. I-9175-473/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-20
Bylos Nr.
I-9175-473/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03720-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9175-473/2016Proceso Nr. 3-61-3-03720-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui A. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–19), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 315 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, ir teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas nuo 6,43 m² iki 8,1 m² buvo kalinamas nuo 2014-06-14 iki 2016-06-13. Kamerose buvo laikoma po 2–4 asmenis. Sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą būtina atsižvelgti, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Nurodė, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose nuolat būdavo šiukšlių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio. Kiemeliai nebuvo valomi, kiemelių stogai šiferiniai, turintys asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų sveikatai. Kamerose neveikia ventiliacija, netinkamai užtikrinamas apšvietimas, temperatūra, kamerų būklė buvo prasta, čiužiniai nedezinfekuojami, nebuvo plaunami drabužiai. Pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluoščiai. Dvejoms savaitėms buvo išduodama tik pusė rulonėlio tualetinio popieriaus. Sanitarinis mazgas nuo kameros ploto atskirtas 1,35 m sienele, kuri neužtikrino privatumo, jį galėjo matyti kiti asmenys. Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto vandens, taigi nebūna užtikrinta galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos nešvarios, praustuvai sulaužyti. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, o administracija savalaikiai nevykdė deratizacijos ar dezinsekcijos. Maistas buvo nekoloringas, neskanus ir šaltas. Pervežant iš Lukiškių TI-K į teismą nebuvo duodama maisto. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, buvo ypatingai sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Dėl to tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo orumas, reputacija. Patyrė didelių dvasinių sukrėtimų, dėl kurių patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš pareiškėjo 7,20 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 26–37). Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtinamos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės. Visose kamerose yra įrengtos taburetes (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų tvarkos taisyklių 35.4 punktas, kuriame buvo nurodyta, kad kameroje turi būti signalinis mygtukas prižiūrėtojui iškviesti, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu jau buvo netekęs galios. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namuose, buitinio aprūpinimo normas. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą, jei suimtasis neturi pinigų asmeninėje sąskaitoje, gali kreiptis į administraciją dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, esant būtinumui barstomi. Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikoje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą, raštu kreiptis į būrio viršininką. Valgiaraščiai Lukiškių TI-K subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas dalyje.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2014-06-18 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2014-10-30 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 374, kurios plotas 7,23 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2014-10-31 iki 2014-11-02 kameroje Nr. 374 buvo 3 asmenys; nuo 2014-11-03 iki 2014-11-04 kameroje Nr. 374 buvo 2 asmenys; 2014-11-05 kameroje Nr. 374 buvo 1 asmuo; nuo 2014-11-06 iki 2014-11-10 kameroje Nr. 374 buvo 2 asmenys; 2014-11-11 perkeltas į kamerą Nr. 273, kurios plotas 7,79 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2014-11-12 kameroje Nr. 273 buvo 2 asmenys; 2015-03-19 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 4 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 271, kurios plotas 7,76 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2015-03-20 iki 2015-03-23 kameroje Nr. 271 buvo 3 asmenys; nuo 2015-03-24 iki 2015-03-26 kameroje Nr. 271 buvo 2 asmenys; nuo 2015-03-27 iki 2015-03-30 kameroje Nr. 271 buvo 3 asmenys; nuo 2015-03-31 iki 2015-04-01 kameroje Nr. 271 buvo 2 asmenys; 2015-04-09 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 272, kurios plotas 7,75 m², kurioje buvo 3 asmenys; nuo 2015-04-10 iki 2015-04-15 kameroje Nr. 272 buvo 3 asmenys; 2015-06-25 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 113, kurios plotas 6,43 m², kurioje buvo 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 272, kurios plotas 7,75 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2015-06-26 iki 2015-06-29 kameroje Nr. 272 buvo 3 asmenys; 2015-06-30 kameroje Nr. 272 buvo 2 asmenys; 2015-07-01 kameroje Nr. 272 buvo 3 asmenys; 2015-10-29 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2015-10-30 iki 2015-11-02 kameroje Nr. 118 buvo 1 asmuo; 2015-11-03 perkeltas į kamerą Nr. 319, kurios plotas 7,78 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2015-11-04 kameroje Nr. 319 buvo 2 asmenys; nuo 2015-11-05 iki 2015-11-06 kameroje Nr. 319 buvo 1 asmuo; nuo 2015-11-07 iki 2015-11-09 kameroje Nr. 319 buvo 2 asmenys; 2015-11-10 kameroje Nr. 319 buvo 1 asmuo; nuo 2015-11-11 iki 2015-11-16 kameroje Nr. 319 buvo 2 asmenys; 2015-11-17 perkeltas į kamerą Nr. 387, kurios plotas 29,44 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2015-11-18 kameroje Nr. 387 buvo 4 asmenys; 2016-01-21 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m², kurioje buvo 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 316, kurios plotas 7,18 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2016-01-22 kameroje Nr. 316 buvo 2 asmenys; 2016-01-23 kameroje Nr. 316 buvo 3 asmenys; nuo 2016-01-24 iki 2016-01-25 kameroje Nr. 316 buvo 2 asmenys; 2016-01-26 perkeltas į kamerą Nr. 312, kurios plotas 7,67 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2016-01-27 kameroje Nr. 312 buvo 3 asmenys; 2016-02-11 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 264, kurios plotas 7,80 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2016-02-12 kameroje Nr. 264 buvo 2 asmenys; nuo 2016-02-13 iki 2016-02-14 kameroje Nr. 264 buvo 3 asmenys; nuo 2016-02-15 iki 2016-02-17 kameroje Nr. 264 buvo 2 asmenys; 2016-06-08 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas 7,31 m² , kurioje buvo 1 asmuo; 2016-06-09 perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas 7,18 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2016-06-09 iki 2016-06-12 kameroje Nr. 371 buvo 1 asmuo.

Taigi pareiškėjas nuo 2014-06-18 iki 2016-06-12 Lukiškių TI-K buvo kalinamas 83 dienas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 54,5 dienos. Pareiškėjas 28,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, buvo ypatingai sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Dėl to tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo orumas, reputacija. Patyrė didelių dvasinių sukrėtimų, dėl kurių patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vadinasi, valstybė pagal Lietuvos teisės nuostatas 28,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą būtina atsižvelgti, kad kameroje lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo kameros ploto atskirtas 1,35 m sienele, kuri neužtikrino privatumo, jį galėjo matyti kiti asmenys. Atsakovės atstovas nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2012-05-10 sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Taigi, teismas pažymi, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 metro aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas aukščiau aptartoje dalyje įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Analogiška tiesyklė įtvirtinta iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 11 punkte. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose nuolat būdavo šiukšlių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio. Kiemeliai nebuvo valomi, kiemelių stogai šiferiniai, turintys asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų sveikatai.

Atsakovės atstovas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, esant būtinumui barstomi. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos 76:2010 18.4 punktą teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-1752 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Taigi, paminėti teisės aktai nenustato Lukiškių TI-K pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suoliukus, šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustato pareigą patiems suimtiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turi prisiimti patys suimtieji. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta pasivaikščiojimo kiemelių sienų būklė nepatvirtinta byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K pareiškėjo minimų pažeidimų nenustatė (b. l. 4–62, 72–75, 78–87, 89, 90, 99–103). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 3.1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose; gaminti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio (3.2 punktas); nuo 2004-01-01 gaminti asbestcemenčio vamzdžius, vamzdelius, jų jungiamąsias detales (fitingus) ir kitus dirbinius iš asbestcemenčio (3.3 punktas); nuo 2003-01-01 naudoti šio nutarimo 1.3 punkte nurodytus asbesto turinčius gaminius (3.4 punktas); gaminti šio nutarimo 1.3 punkte nurodytus asbesto turinčius gaminius (3.5 punktas); nuo 2005-01-01 naudoti asbestą (kodas pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą – 2524.00) ir visus kitus jo turinčius gaminius. Pažymėtina, kad byloje objektyvių duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K stogo danga turi asbesto nėra, pareiškėjas nepaaiškina kaip jis nustatė, kad stogo dangoje naudojamas asbestas. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai taip pat nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluoščiai. Dvejoms savaitėms buvo išduodama tik pusė rulonėlio tualetinio popieriaus. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo norma). Materialinio buitinio aprūpinimo norma nustato, kad vyrui, laikomam tardymo izoliatoriuje, išduodamos 4 paklodės metams, arba, vietoje dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas. Iš atsakovės atstovo pateiktos Asmeniniam naudojimui išduotų daiktų kortelės matyti, kad pareiškėjui 2016-02-11 atvykus į Lukiškių TI-K jam, be kita ko, buvo išduotos paklodės ir tualetinio popieriaus 1 vnt. (b. l. 45), o atvykus 2016-06-08 pareiškėjas paklodžių ir tualetinio popieriaus atsisakė (b. l. 47). Be to, abiem atvejais pateikė prašymus leisti naudotis nuosavu užvalkalu ir rankšluosčiu (b. l. 46, 48). Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K aprūpino pareiškėją paklodėmis ir tualetiniu popieriumi, vadovaudamasi Materialinio buitinio aprūpinimo norma, pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, o dvejoms savaitėms buvo išduodama tik pusė rulonėlio tualetinio popieriaus atmestini, kaip nepagrįsti. Be to, kaip matyti, pareiškėjas išreiškė pageidavimą naudoti savo užvalkalą ir rankšluostį.

Pareiškėjas reiškia nusiskundimus dėl signalizacijos mygtuko ir nurodo, kad pirmo ir trečio korpuso gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, o antro korpuso gyvenamosiose kamerose signalizacijos mygtukai yra, bet neveikia. Taip pat, reiškia nusiskundimus dėl kamerose neužtikrinto vėdinimo, tinkamo apšvietimo, temperatūros, kamerų būklės, nedezinfekuotų čiužinių, neplaunamų drabužių, tai, kad kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų lentynėlės, ne visuomet užtikrinta teise nusiprausti po šiltu dušu, dušų patalpų būkle, kamerose buvusiais parazitais, ir nesavalaikiu jų naikinimu, neskaniu, nekoloringu ir atšalusiu maistu, taip pat tuo, kad pervežant jį iš Lukiškių TI-K į teismą nebuvo išduodamas maistas. Įvertinus pareiškėjo nurodytus argumentus, matyti, kad pareiškėjas jų nedetalizuoja ir neindividualizuoja, dėsto kaip bendro pobūdžio nusiskundimus. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Tai, kad pareiškėjas nekonkretizuoja nurodytų aplinkybių, teismas daro išvadą, kad jam jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu įstaigos trūkumai nesukėlė tokių padarinių, dėl kurių jam gali būti atlyginta žalą. Paprastai asmuo, patyręs tam tikrus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, gali pakankami konkrečiai ir tiksliai nurodyti, kada ir kokiais konkrečiais veiksmais jam ta žala buvo padaryta. Todėl šiuo atveju konstatuojama, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jam nekilo pasekmės, nurodytos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, t. y. neturtinė žala.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 28,5 dienos pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, kad jam teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir LVAT formuojama praktika, kurioje 9 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 256,5 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 256,5 Eur (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 5 dalis).

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 7,20 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 7,20 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 7,20 Eur už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 256,5 Eur (du šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir penkiasdešimt centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė