Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-06-30 · Administracinė byla Nr. I1-4738-394/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-30
Bylos Nr.
I1-4738-394/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01442-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė (pirm.)
Pareiškėjas
G. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4738-394/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01442-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 30 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. R. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-4 b. l.) ir patikslintu skundu (76-78 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016-05-03 iki 2016-05-11 nežmoniškomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, sanitariniai įrenginiai neatitverti nuo likusios patalpos, nebuvo net užuolaidų, todėl kiti nuteistieji matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus, taip pat ir prižiūrėtojai per durų akutę. Kameroje nebuvo dirbtinio vėdinimo sistemos, trūko natūralios ir dirbtinės šviesos, kameros buvo perpildytos, trūko vietos, nebuvo kur pasivaikščioti, buvo karšta, tvanku, jautėsi dvokas, ant sienų ir lubų matėsi pelėsis. Langai neatsidarinėdavo, nes iš vidaus buvo grotos. Pasivaikščiojimo kiemeliai purvini, mėtėsi šiukšlės, jautėsi stiprus dvokas, nes kiemelių nuotekų vamzdynas jungėsi su sanitariniu mazgu. Nebuvo jokio užimtumo, sportinių renginių ar kitų užsiėmimų. Kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo signalas, norint iškviesti prižiūrėtoją reikėdavo daužyti į duris.

Patikslintame skunde (76-78 b. l.) pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas su rūkančiais žmonėmis; neatsižvelgus į jo sveikatos būklę buvo paguldytas miegoti į antrą lovos aukštą, buvo sunku užlipti, nebuvo kopetėlių.

Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (4, 118, 129 b. l.).

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (118 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (14-22, 108-112 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-05-03 iki 2016-05-11 kamerose Nr. 41 ir 27 su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,85 iki 7,97 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelių aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, natūralaus apšvietimo koeficientas susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad kameroje Nr. 27 nustatytas pelėsis, o kameroje Nr. 41 per žema dirbtinė apšvieta, galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta, įrenginiai tvarkingi. Atsakovė reaguoja į nustatytus pažeidimus ir nuolat juos šalina. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

Atsakovė pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Jokių prašymų ar skundų, susijusių su pagalbos mygtuko įrengimu, pareiškėjas neteikė. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje buvo nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, o 2017-11-22 ir 2018-04-18 įsakymais – 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems, o nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos norma nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, valomi kasdien Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka.

Atsakovė nurodo, kad Suėmimo vykdymo 42 straipsnis reglamentuoja, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros ir sporto renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukiami į įstaigos metinius bei Socialinės reabilitacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.

Atsiliepime į patikslintą skundą atsakovė papildomai nurodė, kad pareiškėjas, 2016-05-04 pildydamas Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, pažymėjo sutinkantis būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, vėliau prašymų pakeisti šį jo sprendimą nebuvo gauta. Duomenų, kad pareiškėjas būtų negalėjęs išvėdinti patalpų, nėra, to nenurodo ir pats pareiškėjas. Be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Jokie teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI laikomiems asmenims nurodyti, kuriame gulte suimtasis (nuteistasis) turi miegoti bei fiksuoti, kuriame gulto aukšte jis miega, todėl atsakovė negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad pareiškėjas miegojo antrame aukšte. Jokie teisės aktai neįtvirtina ir to, jog dviaukščiai gultai turi būti su kopėtėlėmis. Pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją su skundais ir prašymais, kuriuose būtų nurodyta, kad negali gauti pirmame lovos aukšte esančio gulto bei užlipti į antrą lovos aukštą, nesikreipė.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo G. R. skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016-05-03 iki 2016-05-11, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normos reikalavimų, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nėra iškvietimo mygtukų, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teko miegoti antrame lovos aukšte, o kopėtėlių užlipti nebuvo.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2018-07-05 pažymos Nr. 60/09-24239 (24 b. l.) matyti, kad pareiškėjas G. R. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016-05-03 iki 2016-05-11, viso 9 dienas, kamerose Nr. 41 ir 27 su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,85 iki 7,96 kv. m, taigi visas laikymo dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų Nr. 41 ir 27 dydį – 23,1 ir 15,93 kv. m (24 b. l.), sanitarinių mazgo užimamą plotą – atitinkamai 1,617 ir 1,118 kv. m (28-29 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių – 5-6 kameroje Nr. 41 ir 2-4 kameroje Nr. 27 (24 b. l.) nustatė, kad tuo atveju, kai kameroje Nr. 41 buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto (23,1 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,617 kv. m.), pareiškėjui teko 3,58 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, taip pat kameroje Nr. 27, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pateiktos pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (30-33 b. l.) matosi, kad perteklinių gultų šiose kamerose nėra, taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo dirbtinio vėdinimo sistemos, trūko natūralios ir dirbtinės šviesos, buvo karšta, tvanku, jautėsi dvokas, ant sienų ir lubų matėsi pelėsis, langai neatsidarinėdavo, nes iš vidaus buvo grotos.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (54-72 b. l.), iš kurių matosi, kad kamera Nr. 27 buvo patikrinta 2016 m. balandžio 28 d., nustatytas vizualiai matomas pelėsis (54-56 b. l.). 2016 m. lapkričio 3 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 41 pelėsio nebuvo, mikroklimato parametrų atitiktis higienos normos reikalavimams nevertinta, nes patikrinimo metu kamera buvo vėdinama per langus, pažymėta, kad sąlygos patalpų vėdinimui per langus sudarytos, tačiau dirbtinė apšvieta kameroje sudarė tik 119 lx (57-59 b. l.). Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2016 m. atliktus remonto darbus matosi, kad kameros Nr. 27 ir 41 nebuvo remontuojamos (34-37 b. l.). Pelėsis kameroje Nr. 27 nustatytas 2016 m. balandžio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. gegužės mėn., atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad pelėsis šioje kameroje buvo pašalintas dar iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl laikytina, kad jis buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 41 nustatytas 2016 m. lapkričio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. gegužės mėn., todėl nėra pagrindo laikyti, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Patikrinimo duomenimis paneigtas pareiškėjo teiginys apie pelėsio buvimą kameroje Nr. 41, taip pat nustatyta, kad patalpų vėdinimas per langus kamerose galimas. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 27 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš pateiktų dokumentų matosi, kad galimybė išvėdinti kameras per langus buvo sudaryta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kamerose buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose langai neatsidarinėdavo, nes buvo grotos, tačiau jis nesukonkretina, kurioje kameroje tai buvo, nenurodo, jog dėl to kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, o ši nesiėmė jokių priemonių, todėl tokie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, sanitariniai įrenginiai neatitverti nuo likusios patalpos, nebuvo net užuolaidų, todėl kiti nuteistieji matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus, taip pat ir prižiūrėtojai per durų akutę, kamerose jautėsi dvokas.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojo iki 2017-01-01) tardymo izoliatorių kamerų sanitariniuose mazguose turėjo būti klozetas arba unitazas, praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (28-29 b. l.) matosi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės, sienelės aukštis abejose kamerose - 2,32 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinio mazgo zonas šiose kameroje atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų Nr. 27 ir 41 fotonuotraukos (116 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinius mazgus abejose kamerose atitverti užuolaidomis. Taigi pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, kad sanitariniai mazgai kamerose buvo visai neatitverti, tačiau byloje nėra duomenų, kada darytos į bylą pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos užuolaidos, o pareiškėjas nurodo, kad užuolaidų nebuvo. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.), tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-551-1062 ir kt.). Nors iš pateiktų fotonuotraukų matosi, kad tualetas abejose kamerose įrengtas taip, jog per stebėjimo akutę tualetu besinaudojančio asmens matyti nėra įmanoma, tačiau užuolaidą bet kada gali praskleisti kiti kameroje laikomi asmenys ar į kamerą užėję pareigūnai, be to, pareiškėjo teiginys, kad užuolaidų nebuvo, atsakovės nėra paneigtas, todėl laikytina, kad privatumas, pareiškėjui naudojantis tualetu abejose kamerose nebuvo tinkamai užtikrintas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikomi ir 4-6 asmenys, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo signalas, norint iškviesti prižiūrėtoją reikėdavo daužyti į duris.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Šių taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Iškvietimo mygtuko įrengimas tardymo izoliatorių kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys, susijęs su kalinių saugumo užtikrinimu. Atsakovė nagrinėjamu atveju nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose reikalinga atlikti tokius darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovei neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga šio reikalavimo nesilaikė. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Kita vertus, vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizuoja, kokia žala jam galėjo kilti dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo, todėl jo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad neatsižvelgus į jo sveikatos būklę buvo paguldytas miegoti į antrą lovos aukštą, buvo sunku užlipti, nebuvo kopetėlių.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01), tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turėjo būti sanitarinis mazgas, metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. 1 asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt.), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas).

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad jokie teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI laikomiems asmenims nurodyti, kuriame gulte suimtasis (nuteistasis) turi miegoti bei fiksuoti, kuriame gulto aukšte jis miega, todėl atsakovė negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad pareiškėjas miegojo antrame aukšte, jokie teisės aktai neįtvirtina ir to, jog dviaukščiai gultai turi būti su kopėtėlėmis. Iš byloje esančių pažymų matosi, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI direktoriui nesiskundė (26, 115 b. l.). Pareiškėjas nenurodo, kad dėl sveikatos būklės negalėdamas miegoti antrame lovos aukšte kreipėsi su prašymu į Šiaulių TI administraciją, o ši atsisakė pakeisti jo miegojimo vietą, kopėtėlių įrengimas prie lovų teisės aktuose nėra numatytas, todėl teismas laiko, kad dėl lovų įrengimo kamerose nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, o nesant neteisėtiems veiksmams negalima ir neturtinė žala.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai purvini, mėtėsi šiukšlės, jautėsi stiprus dvokas, nes kiemelių nuotekų vamzdynas jungėsi su sanitariniu mazgu.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (galiojo iki 2020-01-21) 92 punkte buvo nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė (47 b. l.). Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis skirtingas - nuo 17,31 iki 22,44 kv. m., pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). 2016 m. gegužės 24 d. atlikto patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose akivaizdžios netvarkos, t. y. primėtytų šiukšlių nebuvo, kiemeliai valomi, nešamos susidariusios buitinės atliekos, kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės (69-72 b. l.). Taigi patikrinimo akto duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, kitokių įrodymų byloje nėra, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir naudojami nesilaikant higienos normų.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo jokio užimtumo, sportinių renginių ar kitų užsiėmimų. Atsakovė į bylą pateikė 2018-07-05 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-1426 (26 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno terapijas, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, stalo teniso patalpą, krepšinio aikštelę bei užimtumo kambarį - skaityklą pagal kiekvieną savaitę direktoriaus tvirtinamą grafiką; suimtieji ir nuteistieji taip pat gali dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku; Šiaulių TI organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir pareiškia norą jose dalyvauti, informacija apie planuojamus renginius skelbiama kamerose; socialinės reabilitacijos programos vykdomos nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbus; G. R. buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (50-53 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikas laikotarpiu nuo 2016-05-02 iki 2016-05-06 (27 b. l.), iš kurio matosi, kad suimtieji (nuteistieji) buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, užimtumo kambarį), tame tarpe ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas su rūkančiais žmonėmis.

Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pareiškėjas skunde nurodo esąs nerūkantis, iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo, užpildyto 2016-05-04, taip pat matosi, kad pareiškėjas prie žalingų įpročių rūkymo nenurodė (12 b. l.). Tačiau atsakovė į bylą pateikė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurią pareiškėjas užpildė 2016 m. gegužės 4 d., ir kurioje į klausimą „Ar sutinkate būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis?“ atsakė „Taip“ (114 b. l.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Pareiškėjas pats sutiko būti laikomas su rūkančiais asmenimis, vėliau dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą nesikreipė, todėl jo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).

Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir nuolat sklido nemalonus kvapas, nustatyti higienos normos pažeidimai dėl pelėsio, buvo laikomas tik 9 dienas, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė (26 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2019-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1008-261/2019, LVAT 2019-11-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2183-756/2019, LVAT 2019-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4942-968/2019 ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė