- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- 2-620/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- A. S.
- Kategorijos
- 126.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarties, kuria individuali įmonė „A. S. firma“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (byla Nr. B2-496-485/2010).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi IĮ „A. S. firma“ iškelta bankroto byla. BIĮ „A. S. firma“ administratoriaus įgaliotas asmuo, vykdydamas 2009 m. gruodžio 2 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimą, kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto. Teismas 2010 m. sausio 4 d. nutartimi pripažino IĮ „A. S. firma“ bankrutavusia, nutarė ją likviduoti dėl bankroto bei patvirtino patikslintus kreditorių finansinius reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi panaikino 2010 m. sausio 4 d. nutartį ir klausimą dėl IĮ „A. S. firma“ pripažinimo bankrutavusia, likvidavimo dėl bankroto bei patikslintų kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teisėjų kolegija nurodė, jog bankrutuojančios individualios įmonės savininkas privalo būti įtrauktas į bankroto bylą, be to, byloje nėra aiški bankrutuojančios įmonės savininko bei kreditorių pozicija dėl taikos sutarties sudarymo. Teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi BIĮ „A. S. firma“ savininką A. S. ir jo sutuoktinę S. S. patraukė bendraatsakoviais bankroto byloje. Jie į administratoriaus prašymą pripažinti IĮ „A. S. firma“ bankrutavusia nurodė, jog yra suinteresuoti sudaryti su kreditoriais taikos sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi pripažino IĮ „A. S. firma“ bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti dėl bankroto, patvirtino patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Teismas nurodė, kad atsakovai A. S. ir S. S. 2010 m. rugsėjo 8 d. posėdyje buvo įpareigoti iki 2010 m. rugsėjo 17 d. pateikti taikos sutarties projektą administratoriaus atstovui, tačiau jis pateiktas nebuvo. Nors atsakovas A. S. ir nurodė, jog susitarė su kreditoriais UAB „Transit Card International“ ir G. D. IĮ „Ratai visiems“ dėl skolos išdėstymo ir jau sumokėjo dalį skolos, tačiau jis turėjo pareigą tartis dėl taikos sutarties sudarymo ne su pavieniais, o su visais kreditoriais. Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. S. teismui nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tarėsi su nurodytais kreditoriais dėl taikos sutarties sudarymo. Teismo įsitikinimu, po bankroto bylos iškėlimo IĮ „A. S. firma“ veikla neatkurta, įmonės kreditoriai taikos sutarties nepasirašė. Kreditoriai, turintys 94,44 procento teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, 2009 m. gruodžio 2 d. įvykusiame kreditorių susirinkime priėmė nutarimą siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nevertino aplinkybės, kad taikos sutarties projektas nebuvo pateiktas ne todėl, kad jo nėra, o todėl, kad jis nėra baigtas derinti su kreditoriais. Projektas nebaigtas derinti, nes kiekvienas kreditorius iškėlė skirtingas, tačiau įvykdomas sąlygas. Taikos sutarties sudarymas nors ir užsitęsė, tačiau yra įmanomas. Tą patvirtina su kreditoriumi UAB „Transit Card International“ pasirašytas 2010 m. rugsėjo 6 d. papildomas susitarimas Nr. 2010-01 prie 2008 m. sausio 9 d. sutarties Nr. PP-834. Vykdant jį buvo atlikti atsiskaitymai už 1 001,74 Lt. Teismas šių aplinkybių nevertino ir patvirtino patikslintą kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, tačiau UAB „Transit Card International“ kreditorinio reikalavimo nesumažino.
2. Byloje yra tik 2009 m. gruodžio 2 d. kreditorių surinkimo nutarimas kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto. Po jo priimta nutartis buvo panaikinta, o atsakovas bei jo sutuoktinė įtraukti į bylą atsakovais, pradėtos derybos dėl taikos sutarties sudarymo. Esant tokioms aplinkybėms kreditorių susirinkimas turėjo iš naujo svarstyti klausimą dėl kreipimosi į teismą su prašymu dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Administratorius nepateikė naujo kreditorių susirinkimo nutarimo, kad kreditoriai pritaria įmonės pripažinimui bankrutavusia ir jos likvidavimui po to, kai atsakovas buvo įtrauktas į bylą ir pradėjo derybas dėl taikos sutarties sudarymo. Teismas, nevertindamas išdėstytų aplinkybių, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo principą.
Atsiliepimas
Kreditorius UAB „Kauno skuba“ atsiliepime į atsakovo A. S. atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime pažymima, kad atsakovo veiksmais kenkiama įmonės bankroto procesui. Atsakovas nesikreipė į UAB „Kauno skuba“, nederino galimų taikos sutarties sąlygų, nors pagal ĮBĮ 28 straipsnio nuostatas yra būtinas visų kreditorių pritarimas. Terminas paruošti taikos sutarties projektą buvo pakankamas. Atsakovas neturi įgaliojimų veikti įmonės vardu, tačiau perveda lėšas vienam iš įmonės kreditorių. Kreditoriai jau išsakė savo nuomonę ir priėmė nutarimą dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės paskelbimo bankrutavusia ir likviduojama.
Atsakovo BIĮ „A. S. firma“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepime į atsakovo A. S. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepime pažymima, kad bankrutuojančios įmonės savininkas nepateikė pasiūlymo dėl taikos sutarties sudarymo iki bankroto administratoriaus nurodyto termino, neprašė šio termino pratęsti, o apskritai nereagavo į tokį nurodymą. Taikos sutartis bankroto byloje sudaroma su visais kreditoriais. A. S. pateiktas papildomas susitarimas Nr. 2010-01 prie 2008 m. sausio 9 d. sutarties Nr. PP-834, sudarytas su kreditoriumi UAB „Transit Card International“, yra niekinis ir negalioja, o pagal jį atlikti mokėjimai pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus. Teisę veikti bankrutuojančios įmonės vardu turi tik bankroto administratorius. Kadangi susitarimas su UAB „Transit Card International“ laikytinas negaliojančiu, nėra pagrindo spręsti dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo šiam kreditoriui. Naujas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto nebuvo reikalingas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
ĮBĮ 30 straipsnio nuostatos numato, kad teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus. Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-326/2007, 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007).
Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, kad yra ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto. Iš bylos medžiagos matyti, kad IĮ „A. S. firma“ bankroto byla iškelta 2009 m. birželio 29 d. nutartimi (t. 1, b. l. 64-65). Vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tvirtinami jos kreditorių finansiniai reikalavimai (žr. t. 2, b. l. 161, 166, t. 3, b. l. 34). BIĮ „A. S. firma“ bankroto administratorius pateikė prašymą priimti nutartį BIĮ „A. S. firma“ paskelbti likviduojama dėl bankroto bei patvirtinti nurodytus kreditorinius reikalavimus (t. 3, b. l. 75). Prie šio prašymo buvo pridėtas 2009 m. gruodžio 2 d. kreditorių susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad kreditorių susirinkimas nutarė kreiptis į teismą dėl likvidavimo procedūros taikymo BIĮ „A. S. firma“ (darbotvarkės 7 klausimas). Už tokį sprendimą balsavo kreditoriai, turintys 94,44 procento teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (t. 3, b. l. 76-81). Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartimi buvo nutarta pripažinti IĮ „A. S. firma“ bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto (t. 3, b. l. 83-84), tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi paminėta teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis panaikinta ir klausimas dėl IĮ „A. S. firma“ pripažinimo bankrutavusia, likvidavimo dėl bankroto bei patikslintų kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (t. 3, b. l. 108-111). Teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi į bylą atsakovais įtraukė IĮ „A. S. firma“ savininką A. S. ir jo sutuoktinę S. S. (t. 3, b. l. 146). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. S. firmos savininkui A. S. buvo paskirta bauda už teismo nustatytų įpareigojimų nevykdymą (t. 3, b. l. 35).
Teisėjų kolegija bylos medžiagos pagrindu pažymi, kad šiuo atveju yra praėjęs įstatymo nustatytas terminas, per kurį byloje galėjo būti sudaryta ir pateikta teismui tvirtinti bankrutuojančios įmonės ir kreditorių taikos sutartis. Kreditorių susirinkimas nesikreipė į teismą dėl šio termino pratęsimo, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė nutartį, kuria pripažino IĮ „A. S. firma“ bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti dėl bankroto. Pažymėtina ir tai, kad pratęsti ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartį byloje Nr. 2-563/2005). Taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, raštišką sutikimą (ĮBĮ 28 str. 2 d.). Nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo priima kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 12 p.). Kadangi taikos sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai, todėl ir kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo priimamas vienbalsiai, t. y. būtina visų kreditorių valia dėl taikos sutarties sudarymo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartį byloje Nr. 2-44/2010). Į byla nepateikta duomenų, kurie leistų daryti objektyvią išvadą apie tai, kad yra galimybė sudaryti taikos sutartį su visais kreditoriais. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad BIĮ „A. S. firma“ bankroto administratorius ėmėsi priemonių, kad byloje būtų sudaryta taikos sutartis, tačiau realaus taikaus susitarimo bankroto byloje nebuvo pasiekta (t. 4, b. l. 25-30), o tolesnis klausimo dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir sprendimo ją likviduoti priėmimo nukėlimas neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies nuostatas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu (2 p.); draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (3 p.). Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, kad įmonei iškėlus bankroto bylą atsakovas A. S. neturėjo įgaliojimų pasirašyti jokių susitarimų, kuriais atliekami atsiskaitymai su atskirais bankrutuojančios įmonės kreditoriais, jie laikytini niekiniais, tokių sandorių sudarymas nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamoje nutartyje nurodytas neteisingas UAB „Transit Card International“ kreditorinio reikalavimo dydis.
BIĮ „A. S. firma“ kreditorių susirinkimas savo valią dėl kreipimosi į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto išreiškė 2009 m. gruodžio 2 d. kreditorių surinkimo metu (t. 3, b. l. 76). Ankstesnė teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis, kuria IĮ „A. S. firma“ buvo pripažinta bankrutavusia ir ją nutarta likviduoti dėl bankroto (t. 3, b. l. 83-84), buvo panaikinta tik dėl to, kad į bankroto bylą nebuvo įtraukti įmonės savininkas A. S. ir jo sutuoktinė S. S. (t. 3, b. l. 108-111). ĮBĮ 22 straipsnio 6 dalis numato, kad kreditorių susirinkimuose turi teisę dalyvauti bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės savininkas (savininkai) arba jo (jų) įgaliotas atstovas, administratorius, savivaldybės, kurios teritorijoje yra bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas, įgaliotas atstovas. Teisę balsuoti turi tik kreditoriai. A. S. įtraukimas į bylą bendraatsakoviu nesuteikia jam teisės balsuoti kreditorių susirinkime, taip pat nėra duomenų apie tai, kad būtų pasikeitusi kreditorių susirinkime išreikšta valia dėl tolesnės bankroto bylos eigos, todėl teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiais, jog apeliacinės instancijos teismui panaikinus minėtą 2010 m. sausio 4 d. nutartį ir vėliau į bylą atsakovais įtraukus A. S. ir jo sutuoktinę, kreditorių susirinkimas turėjo iš naujo svarstyti klausimą dėl kreipimosi į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir pradėti likvidavimo dėl bankroto procedūras. Kreditoriai išreiškė savo valią dėl IĮ „A. S. firma“ pripažinimo bankrutavusia, likvidavimo dėl bankroto, o vien aplinkybė, jog į bylą bendraatsakoviais buvo įtraukti A. S. ir S. S. šiuo atveju nelemia to, jog buvo būtina iš naujo šaukti kreditorių susirinkimą ir jame dar kartą svarstyti ir balsuoti dėl IĮ „A. S. firma“ pripažinimo bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto.
Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino teisės normas. Apelianto skundas atmestinas, nes jo argumentai nesudaro objektyvaus pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo nutartį. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.