Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d.

Nukentėjusiosios R. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš A. B. R. J. naudai priteista 12 000 Eur;

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir iš kaltinamojo A. B. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 593,47 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl A. B. padarytos nusikalstamos veikos apimties ir kvalifikavimo

Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, dėstydamas A. B. kaltę patvirtinančius įrodymus pagrįstai rėmėsi liudytojų A. M., A. D., ir D. V. parodymais. Nors minėti liudytojai yra R. J. artimos aplinkos žmonės, davė parodymus apie aplinkybes, kurias jiems papasakojo nukentėjusioji ir jų duoti parodymai nėra tiesioginiai A. B. kaltės įrodymai, tačiau jie turi reikšmės vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Nukentėjusioji minėtiems asmenims papasakojo vienodas aplinkybes, t. y. nors iš pradžių bandė įteigti, kad buvo apiplėšta, vėliau vis tiek išsidavė ir papasakojo, kad ją sunkiai sužalojo būtent A. B. (t. 2, b. l. 111-115). Tai rodo, kad pakeitusi savo poziciją dėl A. B. kaltės nukentėjusioji buvo nuosekli ir sudaro pagrindą tikėti jos duotais parodymais. A. B. kaltę patvirtina ir specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės. Nukentėjusioji parodė, kad A. B. kišo jai į lytinius organus geležinį gelžgalį, galimai įrankį, reikalingą židiniui prižiūrėti (t. 1, b. l. 59-62, 66-69, t. 2, b. l. 106). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvadoje Nr. G 2016/15(01) nurodytos aplinkybės, kad makšties plyšimas su riestinės žarnos pažeidimu galėjo būti padarytas kietu buku daiktu, turėjusiu ribotą, kontaktinį paviršių, kuris galėjo būti įvestas per makštį mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 55-56). Apžiūrėję įvykio vietą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai prie židinio aptiko nukentėjusiosios minėtą židinio įrankių komplektą – žarsteklį, žnyples, semtuvėlį (t. 1, b. l. 18-28), kurie atitinka specialisto išvadoje nurodytą aprašymą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialistas patvirtino, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti pagaliu ar strypu.

Tokią tikimybę be jau minėtų vėlesnių nukentėjusiosios parodymų, paneigia ir kiti bylos duomenys.

Pirmosios instancijos teisme A. B. aiškino, kad nuo ryto sodo name laukė atvykstančios nukentėjusiosios, kuri buvo pažadėjusi atvykti, tačiau pastaroji tik apie 15 val. atsirado pas sodo kaimynę I. G. Tačiau tai prieštarauja pirminiams, nuteistajam palankiems nukentėjusiosios parodymams, kad ji apie 13 val. išvedė pasivaikščioti A. B. vokiečių aviganių veislės šunį ir buvo užpulta (t. 17, b. l. 17, 48). Mažai tikėtina ir tai, kad užpuolikai pultų moterį, kuri vedžiojasi tokį šunį. Be to, iš apeliacinės instancijos teisme apklausto teisės medicinos eksperto Antano Klaido Bečelio paaiškinimų seka, kad po tokio sužalojimo, koks nukentėjusiajai buvo padarytas lytiniuose organuose, ji turėjo jausti skausmą, lėčiau eiti, lėtesni turėjo būti ir kiti judesiai. Tačiau tokių nukentėjusiosios elgesio požymių nenurodė nei A. B., nei liudytojai, kurie matė nukentėjusiąją 2015 06 13 popietę, kai ji susitiko su A. B.

Liudytoja I. G. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme parodė, kad A. B. įvykio dieną buvo susijaudinęs, įpykęs, visą laiką nervinosi, jog R. J. pas jį neatvažiuoja. Jis ilgai ieškojo R. J., liudytojai užsiminė, kad kalbėdamas su ja telefonu girdėjo vyriškus balsus. Liudytoja parodė, kad nukentėjusioji parėjo nuo miško pusės, kur buvo neaiškino. Liudytoja nieko neparodė apie tai, kad būtų pastebėjusi sunkaus sužalojimo požymius, apie kuriuos, kaip jau minėta, nurodė ekspertas.

Toliau liudytoja parodė, kad A. B. jos namuose pradėjo šaukti, klausė R. J. kur ji buvo ir sudavė jai į veidą. Po to liudytoja išvijo A. B. ir R. J. iš namų ( t. 2, b. l. 110).

A. B. taip pat parodė, kad įvykio dieną sutikta nukentėjusioji nesiskundė dėl sveikatos, jai tik buvo praskelta kairės akies paakyje, kitų sužalojimų ar požymių, kad tokie galėtų būti padaryti, jis nenurodė (b. l.103, t. 2). A. B. parodė, kad pas I. G. klausinėjo kur ji buvo, bet ji neatsakė. A. B. labai susijaudino ir trenkė R. J. Tai pamačiusi I. G. išvijo juos iš namų ir jie nuėjo pas A. B. Ten A. B. vėl bandė išsiaiškinti kur buvo R. J. ir jai neatsakius, trenkė jai keletą kartų į veidą bei šonkaulių sritį (t. 2, b. l. 103). Kaip matyti, aplinkybių, kad įvykio dieną buvo labai susijaudinęs, nervinosi, nerimavo dėl R. J., prieš ją smurtavo I. G. bei savo namuose, A. B. neneigia. Vis dėlto, tvirtina, kad nepadarė nukentėjusiajai sunkaus sveikatos sutrikdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. B. elgesys, t. y. smurtas prieš nukentėjusiąją I. G. akivaizdoje, o vėliau ir jiems grįžus į A. B. namus, netiesiogiai patvirtina, kad A. B. sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, o jo pozicija, kad jis tik keletą kartų smūgiavo nukentėjusiajai į veido ir šonkaulių sritį, tėra gynybinė versija. Nors apeliantas laikosi pozicijos, kad nukentėjusioji buvo užpulta iki jiems susitinkant, galimai R. J. pirminėje versijoje nurodytomis aplinkybėmis, ši versija nukentėjusiosios parodymais yra paneigta. Apie tai, kad ji buvo užpulta kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, t. y. ne krepšinio aikštelėje vedžiodama šunį, byloje nėra jokių duomenų, o taip pat nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų turėjusi pagrindą slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar nuo paties A. B., su kuriuo tuo metu artimai bendravo. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad A. B., sudavęs keletą smūgių nukentėjusiajai I. G. namuose, vėliau grįžęs į savo namus tęsė nusikalstamą veiką ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Liudytojo A. K. parodymai taip pat nepatvirtina versijos, kad nukentėjusioji įvykio dieną į sodus atvyko jau sumušta. Jis nurodė, kad nukentėjusioji į sodus atėjo iš neįprastos pusės, t. y. iš miško, atrodė neblaivi, galimai paakyje turėjo mėlynę, tačiau ir jis, kaip ir liudytoja I. G., nieko neparodė apie tai, kad nukentėjusioji būtų blogai jautusis, sunkiai vaikščiojusi ar turėjusi kokius nors kitus sunkaus sužalojimo požymius, apie kuriuos nurodė teisės medicinos ekspertas teismo posėdyje. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš arti nukentėjusiąją mačiusi I. G. nebuvo tikra, ar jos veide matė mėlynę arba paraudimą. Teigė, kad į tai nekreipė didelio dėmesio (t. 2, b. l. 110). Taigi, byloje negalima vienareikšmiškai nustatyti ar nukentėjusiosios veide buvo mėlynė, tačiau tokios mėlynes egzistavimas savaime taip pat nepatvirtintų, kad nukentėjusioji buvo sumušta prieš atvykstant į sodus, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ši aplinkybė nesukelia pagrįstų abejonių dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad liudytoja I. G. pastebėjo suteptus R. J. drabužius. Iš tikrųjų liudytoja I. G. parodė, kad ant nukentėjusiosios megztuko matė sutepimą (t. 2, b. l. 111). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad jokie kiti R. J. išorės ar elgesio požymiai liudytojai įtarimų nesukėlė, to sutepimo nėra pagrindo susieti su nukentėjusiajai padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu, sutepimas galėjo būti atsiradęs atsitiktinai ir visai kitu laiku.

Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas D. S. parodė, kad įvykio dieną, apie 12 val. matė nukentėjusiąją buvus (duomenys neskelbtini) soduose su jo broliu. Nukentėjusioji atrodė apgirtusi, liudytojui brolį pakvietus į namus, nukentėjusioji nuėjo į miško pusę. Teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo kaltės sunkiai sužalojus nukentėjusiosios sveikatą. Liudytojas davė parodymus tik apie nukentėjusiosios buvimo vietą įvykio dieną, tačiau nenurodė jokių aplinkybių susijusių su sužalojimo padarymu. Kadangi nukentėjusiosios pirminė versija dėl sužalojimo krepšinio aikštelėje paneigta byloje surinktais įrodymais, vien liudytojo nurodoma aplinkybė, kad ji buvo pastebėta soduose įvykio dieną, kalbėjo su jo broliu, o vėliau nuėjo į mišką, nepatvirtina, kad ją sužalojo kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo apklausta nuteistojo motina liudytoja I. V., kuri parodė, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo įtempti, nuteistasis skundėsi, kad nukentėjusioji piktnaudžiaudavo alkoholiu. Vis dėlto liudytoja teismui teigė, jog nežino kas sužalojo nukentėjusiąją. Apie nagrinėjamą įvykį ji sužinojo iš sūnaus kaimynės I. G., kuri jai pasakė, kad nuteistasis, būdamas jos namuose, kelis kartus nukentėjusiajai sudavė, kas vyko vėliau ji nežino, tačiau žino, kad nukentėjusioji buvo išvežta į ligoninę.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusioji savo parodymus galimai pakeitė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų jai darytos įtakos. Priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu neteigė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų siūlę ar liepę dėl sužalojimų kaltinti A. B., byloje taip pat nėra tokią versiją patvirtinančių duomenų. Iš nukentėjusiosios parodymų teisiamojo posėdžio metu galima spręsti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams įtarus, jog ji meluoja ir taip pat įtarus, kad sužalojimus iš tikrųjų padarė A. B., ji nematė kitos išeities kaip tik prisipažinti ir papasakoti tikras įvykio aplinkybes, t. y., kad sužalojimus padarė A. B. (t. 2, b. l. 108). Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad ikiteisminį tyrimą vykdžiusiems pareigūnams nukentėjusiosios versija iškart kėlė abejonių, ja suabejojo ir skubios pagalbos gydytojai, po iškvietimo atvykę į A. B. namus.

Kaip liudytojas apklaustas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas A. G. parodė, kad jam nepasirodė įtikinama R. J. versija, kad trys krepšinį žaidę vaikinai atėmė telefoną ir sužalojo ją, nes toks įvykis nebūdingas, ten yra sodai, dienos metas, jaunimo nelabai yra. Toliau su ja pabendravus, R. J. pasakė, kad visa tai padarė jos draugas, tačiau ji ilgai neapsisprendė ar duos parodymus, matėsi to draugo (A. B.) įtaka, jis visada stengėsi būti šalia jos (t. 1, b. l. 16, 107-109).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent A. B. sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios R. J. sveikatą. Atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo mechanizmą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai inkriminavo A. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą kankinant ar kitokiu itin žiauriu būdu (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Dėl civilinių ieškinių

Apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajai ir civiliniam ieškovui - Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistais žalų atlyginimo dydžiais. Apeliantas prašo atmesti Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį, mažinti nukentėjusiajai priteistiną sumą atsižvelgiant į provokuojantį nukentėjusiosios elgesį, gyvenimo būdą, taip pat tai, kad jis nepadarė sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo keisti A. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, prašymas atmesti Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį netenkinamas. Civilinio ieškovo reikalauta suma turtinės žalos atlyginimui yra pagrįsta Gydymo paslaugų apskaitos išrašu (t.1, b. l. 101), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkino pilna apimtimi.

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė piniginę kompensaciją už nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes nustato teismas, atsižvelgdamas ir į sukauptą teismų praktiką panašiose bylose.

Nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad A. B. nusikalto tyčia, itin žiauriai, žemindamas nukentėjusiąją, jai sukėlė didelį fizinį skausmą. Teismas taip pat atsižvelgė į nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį bei jų galimą ir tikėtiną įtaką tolimesniam nukentėjusiosios gyvenimui – R. J. padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs makšties kiauryminiu plyšimu su riestinės žarnos pažeidimu. Dėl pastarojo sužalojimo nukentėjusiajai buvo atlikta skubi operacija (t. 1, b. l. 80-81), dėl po užpuolimo pablogėjusios psichinės sveikatos 2015 m. rugsėjo mėnesį nukentėjusioji kreipėsi į UAB „Socialiniai ir sveikatos projektai“ Ąžuolyno kliniką (t. 2, b. l. 127). Teisme apklaustas gydytojas psichiatras D. S. parodė, kad pastebėjo nukentėjusiosios ligos paūmėjimą, jis pasireiškė depresine simptomatika – baime, žmonių baime, baime išeiti iš namų, nerimu, įtampa, miego sutrikimais (t. 2, b. l. 131). Liudytojas A. D. teismui taip pat parodė, kad po patirto užpuolimo nukentėjusioji labai pergyvena, negali ramiai miegoti, yra išsigandusi (t. 2, b. l. 112). Dėl paūmėjusios depresijos buvo kreiptasi dėl nukentėjusiosios darbingumo lygio nustatymo, jai nustatytas 50 proc. darbingumas. Kaip matyti iš liudytojo D. S. parodymų teisme, jis nusprendė kreiptis dėl nedarbingumo nustatymo, nes po užpuolimo nukentėjusiosios depresija paūmėjo, ji buvo gydoma ilgai, prognozė buvo neaiški (t. 2, b. l. 131). Anksčiau nukentėjusiajai darbingumo lygis nebuvo nustatytas. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji vis dar jaučia ir ateityje jaus liekamuosius reiškinius, ji neteko dalies darbingumo, užpuolimas turės įtakos bendraujant su aplinkiniais, užmezgant ir išlaikant santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusioji nuteistojo atžvilgiu neatliko jokių provokuojančių veiksmų, jų nenurodė ir nuteistasis savo apeliaciniame skunde. Nukentėjusiosios gyvenimo būdas, asmeninės būdo savybės negali būti pripažįstami provokuojančiais veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio į šią aplinkybę neatsižvelgė pagrįstai.

Atsižvelgęs į nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir nuteistojo turtinę padėtį teismas sumažino ieškiniu reikalautos neturtinės žalos dydį ir iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai priteisė 12 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos padarymo kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinio skundo argumentai tokios išvados nepaneigia.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismas nekeičia A. B. padarytos veikos kvalifikavimo, todėl nepasisako dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų švelninti nuteistajam paskirtą bausmę atsižvelgus į pakeistą veikos kvalifikavimą ir nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atsižvelgti į A. B. asmenybę ir švelninti jam paskirtą bausmę tuo atveju jei teismas nekeistų A. B. padarytos veikos kvalifikavimo. Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo nuo dvejų iki dvylikos metų bausmę. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apygardos teismas įvertino tai, kad A. B. anksčiau neteistas, dirba, turi galiojančių administracinių nuobaudų, padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą. Teismas taip pat įvertino, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Teismas pagrįstai nustatė šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistasis jos neginčija. Nuteistojo veikoje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Minėtų byloje nustatytų aplinkybių pagrindu nuteistajam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artimesnė minimaliai. Atsižvelgiant į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. B. paskirta bausmė nėra nei per švelni nei per griežta, jos dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.