Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Rimo Švirino ir Gyčio Večersko, sekre­to­riau­jant Rolandai Buč­mie­nei, dalyvaujant prokurorei Kris­ti­nai Mockienei, iš­tei­sintajam K. M., jo gynėjui advo­ka­tui Egidijui Jonui Gri­garavičiui, viešame teismo po­sė­dyje ape­lia­cine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apy­gar­dos prokuratūros Kauno apylinkės pro­ku­ratūros pro­ku­rorės Kris­ti­nos Mockienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuos­pren­džio, kuriuo K. M. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

D. V. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. buvo kaltinamas pagal BK 284 str. 1 d., t. y. tuo, kad 2014 m. spalio 31 d., apie 13 val., viešoje vie­to­je, (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Kaune, įžūliais veiksmais, pasi­nau­do­da­mas ma­ža­reikšme dingstimi, išplūdo D. V. necenzūriniais žodžiais bei sudavė du smūgius kumš­čiu į galvos sritį, o pastarajam nukritus ant grindinio, spyrė koja ne mažiau dviejų kartų jam į įvai­rias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. V. nežymų sveikatos su­trik­dy­mą, pasi­reiš­ku­sį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, kaktoje, pogleivio kraujosruva apa­tinėje lūpoje, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuo­me­nės rimtį bei tvarką.

Prokurorė apeliaciniame skunde prašo pa­nai­kinti Kauno apylinkės teis­mo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendį ir priimti naują apkal­ti­na­mąjį nuosprendį: pripažinti K. M. kaltu ir nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. 15 MGL bauda. Taip pat prašo nukentėjusiojo D. V. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos (102 eurų) tenkinti pilnai, dėl neturtinės žalos ieškinį mažinti, priteisti iš K. M. 1000 eurų. Skunde tei­gia­ma, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis D. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė vi­siš­kai kitokias aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu. D. V. patvirtino, kad liudytojas K. M. labai signalizavo. Vien tai, kad D. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad liudytojas K. M. dar ir mirksėjo šviesomis, pro­ku­rorės teigimu, nedaro jo parodymų skirtingų. Prokurorė taip pat teigia, jog nors teismas nurodė, kad D. V. nėra teisėtvarkos atstovas ir neturi teisės mokyti kitus eismo da­ly­vius elgesio tai­syklių, tačiau D. V. yra dvigubai vyresnis už liudytoją K. M., todėl jo sie­kis jaunuoliui pa­aiš­kinti, kaip reikia elgtis eismo metu, nedaro jo veiksmų chu­li­ganiškais. Pagal KET 88 p. Nelei­džiama naudoti garso signalų, išskyrus tuos atvejus, kai jie būtini, kad būtų išvengta eismo įvykio. Šiuo atveju, prokurorės teigimu, chu­li­ganiškais laikytini ne D. V., o liudytojo K. M. veiksmai. Aplinkybę, kad buvo suduoti smūgiai, patvirtina specialisto išvada ir liu­dy­to­jos A. D. pa­rodymai, kaip ji matė, kad vyriškis stipriai mušė vaikiną. A. D. buvo šo­kiruota K. M. agresyviu elgesiu, kadangi iš BPC garso įrašo girdėti, jog jai pasiūlius arčiau prieiti prie automobilio, atsakė, kad bijanti dėl ag­re­syvaus vyriškio elgesio. K. M., spar­dy­damas gulintį ant grindinio D. V., peržengė bū­ti­no­sios ginties ribas, nes gulintis D. V. nekėlė pavojaus nei K. M., nei jo sūnaus sveikatai. By­loje surinkti įrodymai patvirtina, kad kal­ti­na­ma­sis K. M. buvo smurto ini­cia­to­rius. Pro­kurorei nekyla abe­jonių, kad kaltinamasis K. M. nusikalstamus veiksmus padarė viešoje vietoje dėl aiškios moty­va­ci­jos nebuvimo, tokiu elgesiu pažemino nukentėjusįjį, šokiravo liudytoją A. D.

Skunde taip pat pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad K. M. ištei­sin­tas, nes nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. Tačiau aprašomojoje dalyje nurodė, kad K. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl išteisintas. Todėl neaišku, ar kal­ti­na­mojo K. M. veika formaliai atitinka BK 284 str. 1 d. požymius, tačiau ji padaryta esant bū­ti­najai ginčiai (BPK 3 str. 1 d. 9 p., BK 28 str. 2 d.), ar K. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, nu­matyto BK 284 str. 1 d. požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Patvirtino skunde išdės­ty­tus motyvus.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Moc­kie­nės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, savo išvadas pagrindė iš­sa­mia įro­dy­mų vi­su­mos ana­lize bei išdėstė motyvus, kuriais va­do­vau­damasis at­me­tė kitus įrody­mus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsi­aiš­ki­nant faktines bylos aplin­ky­bes, visumą. Iš nuosprendžio turinio ma­ty­ti, kad jame yra išdėstyti bei analizuoti K. M. pa­rodymai, nukentėjusiojo D. V., liudy­to­jų ir ekspertų parodymai, specialisto išvada. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teis­mas padarė pagrįstą išvadą, jog K. M., kaltintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymu, konflikto metu gynėsi ir veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiks­mai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuo­menės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti išvadas apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimąsi ir gynybą.

Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad 2014 m. spalio 31 d., apie 13 val. tarp K. M. ir D. V. kilo konfliktas, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvių san­kirtoje D. V. sustojus prie sankryžos ir laukus, kol galės kirsti (duomenys neskelbtini) gatvę, už jo sustojo liudytojo K. M. vairuojamas automobilis ir pradėjo D. V. signalizuoti. Pas­ta­rasis išlipo iš automobilio, priėjo prie liudytojo K. M. vairuojamo automobilio, pradėjo tran­kyti jo dureles, kaip pats nurodo, norėjo paklausti, kodėl jam signalizuoja. Šalia sustojo kal­ti­na­mojo K. M. vairuojamas automobilis, pastarasis iš jo išlipo, priėjo prie D. V. abu susistumdė, plūdosi necenzūriniais žodžiais, kaltinamasis K. M. sudavė smūgius D. V. į galvos sritį padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors D. V. teigia, kad kaltinamasis jį agresyviai puolė smūgiais, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teis­mas, įvykį inicijavo ir jį pradėjo D. V. Jis pats pripažino, o tai patvirtino ir liudytojas K. M., kad (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Kaune, jis vairuodamas automobilį sustojo prieš sankryžą ir ketino automobiliu atlikti manevrą. Tuo metu už jo sustojusio automobilio vairuotojas (liudytojas K. M.) pradėjo signalizuoti garsiniu signalu. D. V. teigimu jis, norėdamas paaiškinti vairuotojui, išlipo iš savo automobilio ir nuėjo prie liudytojo K. M. au­tomobilio. Ir nors prokurorė skunde teigia, kad D. V. siekis paaiškinti jaunuoliui, kaip jis turi elgtis eismo metu, nedaro jo veiksmų neteisėtais, tačiau aukštesniosios instancijos teismas su­tin­ka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, jog D. V. nėra nei teisėtvarkos atstovas, nei buvo puolamas, niekam negrėsė pavojus. Nors, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, liudytojas K. M. signalizavo D. V., tačiau matydamas tokį liudytojo elgesį, su­si­da­riusią situa­ci­ją turėjo spręsti kitaip, t. y. pranešti pareigūnams, o ne išlipus iš automobilio laikyti liudytojo K. M. automobilio dureles, pastarajam neleisti išlipti iš automobilio.

Prokurorė skunde taip pat pažymi, kad teismas nevertino liudytojos A. D. pa­ro­dy­mų, kuri teigė, kad D. V. stipriai mušė. Liudytojai įstrigo nuolatinis nuoseklus lupimas, daužymas, nukentėjusiajam spardė į pilvą, toliau daužė. Aukštesniosios instancijos teismas atmes­da­mas šiuos skundo argumentus pažymi, kad tokių liudytojos parodymų nepatvirtina nei liudytojo K. M., nei paties nukentėjusiojo parodymai, nei specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad krau­josrūvos D. V. padarytos akies vokuose, kaktoje, apatinėje lūpoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiajam būtų padaryti sužalojimai spardant į pilvo sritį, kaip nurodė liu­dy­to­ja A. D. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtos liudytojos parodymus vertino kri­tiš­kai ir teisingai pažymėjo, kad liudytoja įvykio pradžios nematė, jos parodymai yra nenuo­sek­lūs, prieštaraujantys kitų asmenų parodymams, yra emocionalūs, o ne objektyvūs.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus teisingai nustatė pavojingo kėsinimosi ir gynimosi pradžią bei pagrįstai konstatavo ginties atsiradimą.

Pagal BK 28 str. būtinosios ginties situacija susidaro tuomet, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (šiuo atveju – nukentėjusiosios sveikatai) žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, teises ar visuomenės, valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kė­si­nimosi. Pavojingas kėsinimasis pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti akivaizdus bei realus. Aki­vaiz­dus kėsinimasis pripažįstamas toks, kai žala jau daroma arba yra aiški jos grėsmė asmens tei­sėms ar interesams. Realiu laikomas objektyviai egzistuojantis kėsinimasis. Pagal nustatytas aplin­kybes teismas pagrįstai nurodė, kad D. V. veiksmai: išlipimas iš automobilio ir priėjimas prie svetimo (kaltinamojo sūnaus) automobilio, jo durelių laikymas bei galimas automobilio stum­dy­mas, žen­gi­mas link asmens, D. V. išvaizda, jo rankų mosikavimas prieš kaltinamąjį, lei­džia manyti, kad savo sūnaus ginti ėjusiam kaltinamajam K. M. buvo pagrindas susidaryti įspū­dį, kad au­tomobilyje sėdėjusiam jo sūnui liudytojui K. M. kilo reali ir akivaizdi galimo smurto grėsmė, kaip ir prie D. V. priėjusiam kaltinamajam. Nors D. V. teigia, kad jis nesikėsino fiziškai kontaktuoti su kaltinamuoju, bet jo veiksmai liudytojo K. M. atžvil­giu (durelių tran­ky­mas ir stumdymas) leidžia pripažinti, kad D. V. žengdamas link kaltinamojo aki­vaiz­džiai kėsinosi ir į jį. Šiomis aplinkybėmis kaltinamojo veiksmai ir jais padaryta žala D. V. svei­katai, nežymus sveikatos sutrikdymas, nelaikytini būtinosios ginties ribų peržengimu. Todėl pri­tar­ti­na apylinkės teismo išvadai, kad K. M. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. negalima, nes nustatyta BK 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Tačiau teisingai konstatavęs, kad kaltinamasis K. M. veikė esant būtinosios ginties si­tu­acijai, teismas be pagrindo pastarąjį dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Šiuo atveju teismas, nustatęs, jog K. M. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, t. y. nustatęs aplinkybę, numatytą BK penktame sky­riuje, kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, išteisindamas K. M., priėmė netinkamą procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju, esant nustatytai K. M. bau­džia­mąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 str. 2 d., jam pagal BK 284 str. 1 d. iš­kel­ta baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). Priimdamas sprendimą K. M. išteisinti pagal BK 284 str. 1 d., jam neperžengus būtinosios ginties ribų, pirmosios instancijos teismas netinkamai pri­tai­kė baudžiamąjį įstatymą. Tokiu būdu, Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendis naikinamas BPK 327 str. 1 p. numatytu pagrindu (t. y. esant šio Kodekso 3 str. 1 d. 2-9 punktuose numatytoms aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas nega­li­mas), baudžiamoji byla K. M. atžvilgiu nutrauktina. Nutraukus baudžiamąją bylą, nuken­tėjusiojo civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Teismas, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Moc­kie­nės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendį panaikinti.

Baudžiamąją bylą K. M. pagal BK 284 str. 1 d. nutraukti, esant K. M. bau­džiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 str. 1 d. 9 p.).

Nukentėjusiojo D. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.