Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, išnagrinėjęs pareiškėjos A. O. M. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos A. O. M. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus prokuroro Benedikto Leišio 2016 m. kovo 24 d. rašto Nr. 2.S-(2084)-14202 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. kovo 14 d. A. O. M. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą. Prašyme nurodyta, kad pareiškėja nukentėjo dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnyje ir 228 straipsnyje uždraustų nusikalstamų veikų, jai padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Tai pagrindžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, kurioje pripažinta, kad pareiškėja, piktnaudžiaudama teise ir pažeisdama įstatymą, siekdama dar kartą pasibylinėti dėl to paties pagrindo, iš naujo inicijuoja teismuose bylas, taip pat įteisintas pareiškėjos tėvo žemės užgrobimas. Tuo teisėjų kolegija, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, eidami tarnybines pareigas valstybės vardu paskelbė tikrovės neatitinkančius ir pareiškėjos garbę ir orumą žeminančius duomenis.

2016 m. kovo 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro raštu Nr. 2.S-(2084)-14202 pareiškėjos prašymas atmestas, argumentuojant tuo, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 18 d. pateikė analogiško pobūdžio prašymą. 2015 m. gegužės 27 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal minėtą prašymą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuris po apskundimo instancine tvarka, paliktas galioti.

2016 m. balandžio 4 d. pareiškėja apskundė prokuroro raštą Vilniaus miesto apylinkės teismui, motyvuodama tuo, kad prokuroras nepriėmė tinkamos formos procesinio sprendimo – motyvuoto nutarimo, kaip tai numatyta BPK 168 straipsnyje, be to, nenurodė, kodėl pareiškėjos nurodomi faktai apie nusikalstamų veikų padarymą yra akivaizdžiai neteisingi.

2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas netenkino pareiškėjos skundo. Teismas nurodė, kad prokuroras priėmė netinkamos formos procesinį sprendimą, tačiau prokuroro rašto turinys reiškia atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taigi teismas dokumentą vertino kaip nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, skundžiamą BPK 168 straipsnio 4 dalies tvarka. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodyta, kad 2016 m. kovo 14 d. prašyme pareiškėja nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi 2015 m. gegužės 14 d. skunde. Prašyme nurodyti Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmai jau yra įvertinti nagrinėjant pareiškėjos 2015 m. gegužės 14 d. skundą galutine ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartimi. Dėl šios priežasties prokuroras pagrįstai atmetė pareiškėjos 2016 m. kovo 14 d. prašymą. Teismas konstatavo, kad nors ir nepriėmęs tinkamos formos procesinio dokumento – nutarimo, prokuroras motyvuotai atsakė į pareiškėjos prašymą, taigi prokuroro raštas neturi būti naikinamas vien formaliu pagrindu. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teiginiai dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų neteisėtų veiksmų yra nepagrįsti, civilinė byla, kurioje priimtas tariamai neteisėtas teismo sprendimas, iškelta dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl nuosavybės teisės į pareiškėjos tėvo žemę atkūrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje taip pat išaiškinta, kad pareiškėja 2016 m. kovo 14 d. prašyme nenurodė aplinkybių, patvirtinančių Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi atsisakant priimti pareiškėjos ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo bei atmetant pareiškėjos atskirąjį skundą, taigi prokuroras pagrįstai nenagrinėjo šių aplinkybių, kurios jam nebuvo pateiktos, dėl ko jų nevertino ir ikiteisminio tyrimo teisėjas skundžiamoje nutartyje.

Pareiškėja apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį Vilniaus apygardos teismui. Skunde nurodoma, kad teisėjai padarė nusikaltimus, numatytus BK 154 straipsnyje ir BK 228 straipsnyje, kuriais jai padaryta didelė žala, tačiau ikiteisminis tyrimas neatliekamas, civiline tvarka atsisakoma net priimti pareiškėjos ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo, Teisėjų taryba bei Teisėjų etikos ir drausmės komisija atsisako svarstyti teisėjų elgesį, nors akivaizdu, kad teisėjai ne tik apšmeižė pareiškėją, tačiau ir galutinai įteisino valstybės pareigūnų įvykdytą jos tėvo žemės užgrobimą bei atliko kitus neteisėtus veiksmus. Skunde pareiškėja teigia, kad nepagrįstai preziumuojama, kad jeigu teismo sprendimas arba nutartis yra įsiteisėjusi, tai neatsižvelgiant į nurodomus faktus, jog šie teismo procesiniai dokumentai yra akivaizdžiai neteisingi ir neteisėti bei pagrįsti melu, juos priėmę teisėjai nekaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir dėl teisėjų neteisėtų bei nusikalstamų veiksmų atsisakoma atlikti ikiteisminį tyrimą. Tokiu elgesiu šiurkščiai pažeidžiama valstybės Konstitucijoje įtvirtintas lygybės principas bei Konstitucijos 118 straipsnyje numatytas prokuroro nepriklausomumas.

Skunde teigiama, kad nei prokuroras, nei teisėjas nenurodė, kodėl pareiškėjos nurodomi faktai apie teisėjų įvykdytus piktnaudžiavimus tarnybine padėtimi yra „akivaizdžiai neteisingi“. Pagal BPK 168 straipsnį, šiuo atveju turi būti nustatyta:

1) kodėl akivaizdžiai neteisingas faktas, jog teisėjai apšmeižė pareiškėją ir įvykdė piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, paskelbdami, kad ji, pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise, inicijuoja bylas, siekdama dėl to paties dar kartą pasibylinėti iš naujo. Pareiškėja akcentuoja, kad teisėjai konkrečiai nenurodė, kaip ji piktnaudžiauja teise, inicijuodama bylas, nes bylos inicijuotos siekiant teisingumo įgyvendinimo griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, ką patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015;

2) kodėl akivaizdžiai neteisingas faktas, jog teisėjai įvykdė piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, kai jie atsisakė priimti pareiškėjos skundą privataus kaltinimo tvarka pagal BK 154 straipsnį;

3) kodėl akivaizdžiai neteisingas faktas, kad teisėjai įžūliai melavo teismo sprendimuose ir nutartyse, tvirtindami, kad į pareiškėjos tėvo žemę yra visa apimtimi atkurtos nuosavybės teisės, kai teisėjai žino, jog sprendimas atkurti nuosavybės teises iki šiol yra neįvykdytas ir žemė nėra grąžinta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus ir pateikta tyrimo medžiagą, sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad prokuroras, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo 2016 m. kovo 14 d. prašymą, priėmė netinkamos formos procesinį sprendimą – raštą, nors turėjo priimti motyvuotą nutarimą, pagal BPK 168 straipsnį, tačiau šis formos trūkumas nesuteikia pagrindo naikinti procesinį sprendimą, kurio turinys atitinka BPK 168 straipsnio reikalavimus.

Apygardos teismas taip pat konstatuoja, kad tiek prokuroro procesinis sprendimas, jo turinio prasme, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra teisėti ir pagrįsti. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjos 2016 m. kovo 24 d. prašyme nurodytų aplinkybių nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas, remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, o tik esant objektyvioms aplinkybėms, rodančioms, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika (BPK 166 str. 1 d.). Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, preliminarus duomenų atitikimas BK išdėstytų nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas. Akcentuotina ir tai, kad baudžiamasis procesas yra išimtinio pobūdžio priemonė, todėl turi būti pradedamas, tik esant rimtam pagrindui bei nusikalstamos veikos sudėčiai. Priešingu atveju, inicijuojant ikiteisminį tyrimą nesant pakankamo teisinio pagrindo, būtų grubiai pažeidžiamos nepagrįstai persekiojamų asmenų teises ir interesai. Todėl kiekvienu atveju, net ir tuomet, kai suinteresuotas asmuo įžvelgia jo interesų pažeidimus, būtina atsakingai įvertinti ar veiksmai, kurie galbūt pažeidė suinteresuoto asmens interesus, yra draudžiami baudžiamojo įstatymo prasme, ar baudžiamasis persekiojimas, kuris turi būti kraštutine priemone, atsižvelgiant į galimai pažeistų interesų svarbą būtų proporcingas ir pagrįstas.

Apygardos teismas pabrėžia, kad prokuroras ir teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjos prašymas paduotas tuo pačiu pagrindu, dėl kurio jau yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas. 2015 m. gegužės 14 d. pareiškėja kreipėsi į generalinę prokuratūrą analogiško pagrindo prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. 2015 m. liepos 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi procesas pagal šį pareiškimą užbaigtas galutine ir neskundžiama teismo nutartimi, palikusia galioti prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo procesinius sprendimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam pagrindui. Taigi procesinis sprendimas dėl baudžiamojo proceso inicijavimo tuo pačiu faktiniu pagrindu gali būti priimamas tik vieną kartą. Pareiškėja savo skunde iš esmės nenurodė skirtingų aplinkybių nei nurodytos ankstesniojo proceso metu pateiktame prašyme ir skunduose, taigi jos skundas negali būti tenkinamas.

Pareiškėja skunde dėl 2016 m. balandžio 12 d. nutarties akcentuoja, kad procesiniuose sprendimuose nėra pagrįsta, kodėl jos prašyme bei skunduose nurodyti argumentai yra akivaizdžiai neteisingi. Šių skundo argumentų kontekste teismas pripažįsta, kad pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, taigi ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti pagrįstai. Apygardos teismas akcentuoja, kad skunde nurodomos aplinkybės nei kiekviena atskirai, nei visumoje nesudaro pagrindo konstatuoti jose esant nusikalstamos veikos požymių. Tiek prokuroro rašte, tiek skundžiamoje nutartyje išdėstyti motyvai, dėl ko pareiškėjos pateikta informacija nesudaro pagrindo išvadai dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, dėl ko buvo priimtas atitinkamas sprendimas ir jų argumentacija. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu ji iš esmės yra pakankama, todėl nėra pagrindo abejoti dėl šių procesinių sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu. Tai, kad pareiškėja nesutinka su priimtais sprendimais, nereiškia, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjos nurodyti argumentai yra pasikartojantys, į juos atsakė ir ankstesnius skundus nagrinėję pareigūnai bei Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje. Aukštesniajam teismui pateikti skundo argumentai nesuteikia pagrindo padaryti kitokią išvadą nei padaryta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi, tad keisti ar naikinti šį sprendimo nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškėjos A. O. M. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.