Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je iš­nag­ri­nė­jo bau­džia­mą­ją by­lą, ku­rio­je J. K., gimęs 1973 m. kovo 10 d., Plungės r. sav., a/k (duomenys neskelbtini) lie­tu­vis, Lietuvos Respublikos pi­lie­tis, vedęs, profesinio išsilavinimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – direktorius, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Plungės m., neteis­tas, kal­ti­na­mas pa­gal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. rugsėjo 23 d., apie 17⁰⁰ val., (duomenys neskelbtini) mokyklos sporto salėje, esančioje Plungės mieste, (duomenys neskelbtini), vykusių sporto ir rekreacijos centro krepšinio treniruočių metu, kaltinamasis J. K. supykęs ant mažamečio L. K., gimusio 2002-01-03, dėl paimto jo sūnaus J. K. kamuolio, dėl kurio L. K. ir sūnus J. K. apsispardė, priėjęs prie L. K. tyčia suėmė ranka jam už sprando ir suspaudė, po to ranka sudavė vieną kartą per kairę ausį, taip smurtaudamas mažamečiui nukentėjusiajam L. K. sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamasis J. K. teisme pareiškė jog kaltę pripažįsta, tačiau įvykio aplinkybių neprisimena, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nurodydamas nusikaltimo padarymo aplinkybes pirmiausia nurodė, kad griežtai subarė nukentėjusįjį, kuris paėmė sūnaus kamuolį ir jam įspyrė, tačiau jo nemušė. Po to parodė, kad bardamas L. K. laikė savo ranką ant jo peties, o ją keldamas netyčia užkliudė ausį. Po to nurodė, kad buvo suspaudęs nukentėjusiojo kaklą ranka, uždaužė jam per ausį. Norėjo susitaikyti su nukentėjusiojo mama, tačiau ji nesutiko taikytis.

Be dalinio kaltės pripažinimo, kaltinamojo kaltę įrodo kiti surinkti ir teisme ištirti įrodymai:

ikiteisminis tyrimas šioje byloje inicijuotas J. K. pareiškimu policijai, kad 2013-09-23, apie 17⁰⁰ val., mažametis jos sūnus L. K., gimęs 2002 metais, grįžęs iš krepšinio treniruotės pasipasakojo, jog treniruotės metu tarp jo ir bendraamžio J. K. įvyko konfliktas dėl kamuolio. Į konfliktą įsikišo pastarojo tėvas J. K., kuris suėmė jos sūnui L. K. už sprando, trenkė per ausį. (T.1, b.l. 3).

Mažametis nukentėjusysis L. K. teisme parodė, kad vykusių krepšinio treniruočių metu „(duomenys neskelbtini)“ mokyklos salėje, jis paėmė krepšinio kamuolį nuo grindų ir norėjo atlikti pratimą, bet prie jo priėjęs J. K. jaunesnysis paliepė atiduoti kamuolį. Nežinodamas, kad kamuolys yra jo, kamuolio nedavė, tada jis bandė iš jo kamuolį atimti, jis neatidavė ir jie apsispardė. Po to nešinas kamuolį nuėjo į kitą salės pusę, tada prie jo priėjo J. K. vyresnysis, suėmė ranka jam už sprando, suspaudė, klausė kodėl neatidavė kamuolio, po to, pasivedęs į šalį, vieną kartą delnu sudavė smūgį jam į kairę ausį ir pradėjo ant jo šaukti. Viskas baigėsi kai prie jų priėjo treneris L. M.. Apie smurto prieš jį pavartojimą namuose pasipasakojo mamai. Dėl tokio kaltinamojo poelgio išsigando, patyrė skausmą suspaudus kaklą ir uždaužus per ausį.

Teisme apklausta liudytoja mažamečio nukentėjusiojo L. K. įstatyminė atstovė J. K. parodė, kad iš krepšinio treniruotės grįžęs sūnus Lukas pasipasakojo, jog treniruotės metu dėl kamuolio susiginčijo su bendraamžiu J. K., o pastarojo tėvas J. K., tuo metu buvęs salėje, skaudžiai ranka suėmė už sprando bei delnu trenkė per ausį. Kadangi kaltinamasis jos bei sūnaus neatsiprašė, ji kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Civilinio ieškinio nereiškia.

Liudytojas L. M. teisme parodė, kad vienos krepšinio treniruotės „(duomenys neskelbtini)“ mokyklos sporto salėje metu, buvo kilęs konfliktas tarp L. K. ir J. K. dėl kamuolio, kurio jis tiesiogiai nematė ir dėl kieno kaltės kilo nežino, tačiau matė kaip J. K. tėvas - taip pat J. K. - laikė savo ranką uždėjęs ant L. K. sprando, girdėjo barant dėl lindimo prie jo vaiko ir spardymosi, kalbėjo garsiai, buvo įpykęs. Tada jis priėjo ir liepė tėvui J. K. eiti šalin nuo L. K., kuris buvo išsigandęs, ašarojo. Jokio suduoto smūgio nematė, iš vaikų sužinojo, kad L. K. ir J. K. susipyko dėl kamuolio, jie sakė, kad J. tėvas sudavė L. per ausį.

Liudytojas D. B. teisme parodė, kad jis matė kaip treniruotės metu dėl kamuolio apsispardė L. ir J., kaip J. tėvas sudavė L. į ausį, priėjęs jų treneris nutraukė konfliktą.

Liudytoja V. D. teisme parodė, kad ji yra D. B. mama. Kartą nuvykus iš treniruočių pasiimti savo sūnų į „(duomenys neskelbtini)“ mokyklos sporto salę, ten buvęs J. K. pasiūlė pasikalbėti koridoriuje, sakė, kad jos sūnus duoda melagingus prieš jį parodymus ir siūlė pakalbėti su sūnumi bei parodymus pakeisti. Kadangi ji pati apklausoje dalyvavo, jam atsakė, jog sūnus neturi dėl ko meluoti ir parodymų nekeis.

Liudytojas L. N. teisme parodė, kad treniruotės metu jis matė kaip bendraamžio J. tėvas trenkė L. ranka per ausį, jį apramino treneris.

Liudytojas E. K. teisme parodė, kad treniruotės metu susipyko L. su J., nes jie vienas nuo kito bandė atimti kamuolį, matė kaip J. tėvas laikė uždėjęs ranką L. ant peties ir kažką jam aiškino.

Liudytojas V. M. teisme parodė, kad paties konflikto tarp L. ir J. nematė, tik girdėjo kaip J. tėvas barė L. K.. Matė kaip prie jų buvo priėjęs treneris.

Liudytojas G. D. teisme parodė, kad paties konflikto sporto salėje jis nematė, po treniruotės L. pats jam papasakojo, jog bendraamžio J. tėvas jam paėmė už kaklo ir daužė per ausį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 37 str. 2 d., 276 str. 1 d. 1 p., teisme buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto I. M. parodymai, kuriuose užfiksuota, kad jis prisimena, kaip 2013 metų rugsėjo mėnesį, berniuko vardu J. tėvas, priėjęs prie kito berniuko vardu L., trenkė L. ranka per ausį ar žandą. Viskas vyko (duomenys neskelbtini) mokyklos sporto salėje, kur vyko krepšinio treniruotė. Po treniruotės persirengimo kambaryje matė, kad L. viena ausis buvo paraudonavusi. Į tyrėjos klausimą, kodėl jo tėtis sako, kad jis pamelavo apklausos metu, jis atsakė, kad nežino. Jis matė kaip J. tėvas priėjęs prie L. trenkė L. ranka per ausį ar žandą, dabar gerai nebeprisimena, šaukė ant L. (T.1, b.l. 38-39, 43-44).

Šių nuosprendyje aptartų įrodymų visetas visiškai įrodo kaltinamojo J. K. kaltę pagal jam pareikštą kaltinimą, kad tyčia smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui L. K., jo veika atitinka nusikalstamos veikos požymius, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d., todėl skirtina bausmė.

Teismas kritiškai vertina liudytojo R. M. parodymus, kad jo sūnus ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus prieš kaltinamąjį J. K., kadangi du kartus liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas I. M. parodė matęs kaip kaltinamasis trenkė L. ranka per ausį ar žandą. Šie I. M. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys kitiems nuosprendyje aptartiems įrodymams, todėl teismas liudytojo R. M. parodymais nesiremia.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 37, 39, 40 straipsnių taikymo.

Kaltinamojo gynėjas advokatas M. Gricius prašė taikyti BK 40 str. ir J. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas šį prašymą atmetė vadovaujantis tuo, kad nėra BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytos būtinos sąlygos – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nes kaltinamasis tik formaliai pareiškė pripažįstąs kaltę, sąžiningai neatskleisdamas visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jo gailėjimasis deklaratyvus.

BK 37 str. taikymui pagrindų nėra, kadangi aplinkinių akivaizdoje įvykdyta tyčinė nusikalstama veika prieš mažametį negali būti traktuojama mažareikšme veika.

BK 39 str. taikymui pagrindų nėra, kadangi nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Skiriant bausmę kaltinamajam teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str.).

J. K. teisiamas už padarytą nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka, dirbantis. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Pagal BK 55 str. nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nenusijusias bausmes, tačiau atsižvelgtina į tai, kad už kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, todėl bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant įpareigojimą.

Dėl atstovavimo išlaidų.

Advokatas I. Motužis teismui pateikė kvitą dėl J. K. sumokėtų 2.000 Lt už atstovavimą. Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinus kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip atstovas, paslaugoms apmokėti. Advokatas I. Motužis teikė teisinę pagalbą mažamečiui nukentėjusiajam L. K. (T.1, b.l. 162-163), nukentėjusiojo mama J. K. turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl jos išieškotinos iš kaltinamojo.

Va­do­vau­da­ma­sis Lietuvos Respublikos BPK 297-307 str., tei­smas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. K. pri­pa­žin­ti kal­tu pa­gal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d., ir jį nuteisti terminuoto laisvės atėmimo bausme 1 (vienerius) metus, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 4 d. terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir įpareigoti nuteistąjį 3 (tris) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos (pasikeitimo) programoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, baigti taikyti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Priteisti iš J. K. 2.000 (du tūkstančius litų) išlaidų už advokato pagalbą J. K., a/k (duomenys neskelbtini)

Nuo­spren­dis per 20 die­nų nuo jo pa­skel­bi­mo die­nos ape­lia­ci­niu skun­du ga­li bū­ti skun­džia­mas Klai­pė­dos ap­y­gar­dos tei­smui per Plun­gės ra­jo­no ap­y­lin­kės tei­smą.