- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-26
- Bylos Nr.
- I-2710-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00417-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- L. V. K.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. K. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
teismui paduotu skundu (b.l.2-4) pareiškėja L. V. K. (toliau – ir L. V. K., ir pareiškėja) prašė;
Žemesnės instancijos teismas
panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018-09-11 sprendimą Nr.35969 ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją teismo nustatytu terminu išnagrinėti pareiškėjos 2018-08-23 prašymą-paraišką Nr.10692 iš esmės;
panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018-09-11 raštą Nr.Sr.-4987;
panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2018-11-15 sprendimą Nr.3R4-47(AG4-46/21-2018);
priteisti pareiškėjai 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad ji Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau- ir Administracija) Socialinių reikalų skyriui (toliau- ir Administracijos skyrius) 2018-08-23 pateikė Paraišką – prašymą skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas. Jai buvo išduotas siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą vaikų darželyje, tačiau ji 2018-08-24 susirgo, jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Jausdamasi dėl ligos itin blogai, ji apie savo susirgimą negalėjo pranešti nei Administracijai, nei vaikų darželiui, į kurį buvo nukreipta dirbti. Teikiant paraišką, jai buvo paaiškinta, kad svarbią priežastį, dėl kurios ji negali atlikti visuomenei naudingos veiklos, patvirtinančius dokumentus ji turi teisę pateikti per mėnesį. Tačiau Administracija, net nepraėjus mėnesiui ir nesiaiškinusi visų aplinkybių, jai atsiuntė pranešimą, kad socialinė pašalpa jai neskirta. Be to, mano, kad siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą yra priverčiamieji darbai, kurios dirbti draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji yra verčiama be atlygio dirbti darbą vietoje nesančios darželio darbuotojos; darbas vaikų darželyje negali būti laikomas visuomenei naudinga veikla. Nurodė, kad tokiu elgesiu Administracija ją niekino ir žemino. Pareiškėja prarado pasitikėjimą valstybe, užsitęsęs ginčas neigiamai veikia jos sveikatą, jaučia pastovų nerimą ir baimę, bejėgiškumą, sutriko miegas. Tuo pasireiškusią neturtinę žalą įvertino 500 eurų.
Atsiliepimas
Atsakovai su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teismui (b.l.26-29) nurodė ir teismo posėdyje atsakovų atstovė paaiškino, kad pareiškėjai 2018-08-23 pateikus prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, vadovaujantis Panevėžio miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu, jai buvo išduotas 2018-08-23 siuntimas Nr.684 atlikti visuomenei naudingą veiklą lopšelyje-darželyje „Sigutė“ (toliau- ir Siuntimas).Siuntime buvo nurodyta, kad ji privalo nuvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą iki Siuntime nurodytos datos, o tuo atveju, jeigu dėl objektyvių priežasčių iki nurodytos datos ji negali nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, privalo pranešti savivaldybės administracijos padaliniui, išdavusiam siuntimą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti pateikimo dienos pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją. Pareiškėja pasirašė, kad su Siuntimu susipažino. Negavusi informacijos, kad sudaryta visuomenei naudingos veiklos sutartis, Administracijos darbuotoja kreipėsi į lopšelį-darželį ir gavo atsakymą, kad pareiškėja atlikti visuomenei naudingos veiklos neatvyko. Su pareiškėja buvo bandyta susisiekti telefonu, tačiau jos telefonas buvo išjungtas. Apie pareiškėjai išduotas nedarbingumo pažymas atsakovei nebuvo žinoma, tokių duomenų gauti iš kitų šaltinių ji neturėjo teisės. Todėl Administracijos skyrius priėmė sprendimą pareiškėjai neskirti socialinės paramos 2018 metų rugpjūčio mėnesiui. Pareiškėja buvo informuota, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau- ir Socialinės paramos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 25 straipsnio 6 punktu, socialinė pašalpa jai gali būti skirta, pateikus naują prašymą, tačiau pareiškėja naujo prašymo neparašė. Visuomenei naudinga veikla yra apibrėžta Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012-05-24 įsakymu Nr.A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau- ir Telkimo aprašas) 2 punkte, būtent tokia veikla Siuntimu ir buvo siūloma pareiškėjai atlikti. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymėjo, kad Administracija veikė vadovaudamasi teisės aktais, neteisėtų veiksmų neatliko, todėl Panevėžio miesto savivaldybei nekyla pareiga pareiškėjai atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos medžiaga nustatyta, kad L. V. K. 2018-08-23 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriui pateikė Prašymą- paraišką socialinei paramai gauti Nr.10692 (toliau- ir Prašymas), kuria prašė skirti jai socialinę pašalpą 2018 metų rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiams, taip pat būsto šildymo išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją (toliau- ir Kompensacijos) tam pačiam laikotarpiui (b.l.30-31). Administracijos skyrius jai išdavė 2018-08-23 siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr.684 (b.l.32), kuriuo nustatė visuomenei naudingos veiklos trukmę-60 valandų, nurodė iki 2018-08-28 atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą- Kanklių g. 8, Panevėžyje pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių- lopšelį-darželį „Sigutė“. Siuntime taip pat buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu iki nustatytos datos pareiškėja pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių negalės atvykti be svarbių priežasčių, ji privalo apie tai pranešti Administracijos skyriui ir ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo Prašymo pateikimo dienos pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją; neatvykus iki nurodytos datos, bus laikoma, kad pareiškėja atsisako dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, socialinė pašalpa nebus skiriama, o kompensacijos neteikiamos arba jų mokėjimas nutraukiamas iki pareiškėja įvykdys pareigą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėja su Siuntimu susipažino, jį pasirašydama.
Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2018-09-11 sprendimu Nr.35969 (toliau- ir Sprendimas) nuspręsta L. V. K. neskirti socialinės pašalpos nuo 2018-08-01 iki 2018-08-01, remiantis Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu (nedalyvavo visuomenei naudingoje veikloje) (b.l.35), apie tai pareiškėja buvo informuota Administracijos skyriaus 2018-09-11 raštu Nr.Sr.-4987 (toliau- ir Raštas) (b.l.34).
Pažymėtina, kad Sprendimas pareiškėjai išsiųstas nebuvo. Jai buvo išsiųstas tik Raštas, kuriame buvo išdėstyta Sprendimo esmė ir nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, tačiau nebuvo nurodyta nei Sprendimo data, nei jo numeris.
Pareiškėja, Raštą laikydama administraciniu aktu, jai sukeliančiu teisines pasekmes, ir su juo nesutikdama, 2018-10-10 skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyrių (toliau- ir LAGK Panevėžio skyrius), kuriuo prašė panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovę išmokėti jai pašalpos įsiskolinimą už praeitą periodą bei tęsti jos mokėjimą (LAGK Panevėžio skyriaus administracinio ginčo nagrinėjimo bylos medžiaga Nr.AG4-46/21-2018, b.l.1, 9). LAGK Panevėžio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2018-11-15 sprendimu Nr.3R4-47(AG4-46/21-2018 (toliau- ir LAGK Panevėžio skyriaus sprendimas) pareiškėjos skundą atmetė (b.l.16-17).
Nesutikdama su LAGK Panevėžio skyriaus sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą.
Dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018-09-11 rašto Nr.Sr.-4987
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtąją nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-03-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 254–264; 2011-06-20 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr.21, 2011, p. 359–378 ir kt.). Nagrinėdamas skundus dėl materialinių teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011; 2012-05-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teisines pasekmes sukelia Sprendimas, nes būtent šiuo administraciniu aktu nuspręsta dėl pareiškėjos teisių ir pareigų. Raštu pareiškėja tik buvo informuota apie priimtą Sprendimą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, jis pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Raštą nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).
Dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018-09-11 sprendimo Nr.35969
Ginčijamame Sprendime nurodytas socialinės pašalpos neskyrimo pagrindas – Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamojoje visuomenei naudingoje veikloje).
Ginčo teisinius santykius dėl piniginės socialinės paramos teikimo reglamentuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Socialinės paramos įstatyme reglamentuojami piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams (toliau – ir piniginė socialinė parama) teikimo principai, finansavimo šaltiniai, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teisės ir pareigos, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšys, jų dydžiai ir teikimo sąlygos. Aptariamo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte pateikiamas piniginės socialinės paramos sąvokos išaiškinimas, pagal kurį tai – pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio įstatymo nustatyta tvarka. Piniginė socialinė parama yra skirstomas į rūšis: socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina savivaldybės administracijos teisę teikiant piniginę socialinę paramą, darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje, šio straipsnio 3 ir (ar) 4 dalyse (dalyje), ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Šio įstatymo 25 straipsnio, reglamentuojančio piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas, 6 punktas nustato pareigą socialinės paramos gavėjui dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pagal Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktą, savivaldybės administracija turi teisę neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų arba nutraukti jos teikimą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, iki pareigos bus įvykdytos.
Įgyvendinant Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punktą, priimtas Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. A1-255, kuriuo patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas. Telkimo aprašo 2 punkte apibrėžta, kad visuomenei naudinga veikla – tai neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Pagal Telkimo aprašo 3 punktą, visuomenei naudingos veiklos tikslas – skatinti gyventojus aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, jų iniciatyvą ir darbinę motyvaciją. Organizuojant visuomenei naudingą veiklą, atsižvelgiama į asmens, pasitelkiamo visuomenei naudingai veiklai atlikti, profesinį pasirengimą, asmeninius gebėjimus, pomėgius ir kita (Telkimo aprašo 6 punktas). Pagal Telkimo aprašo 7 punktą, visuomenei naudingai veiklai priskiriamas aplinkos (teritorijų, skirtų visuomenės poreikiams) tvarkymas (7.1. punktas); parkų, miškų, medelynų, želdinių, krūmų tvarkymas ir priežiūra (7.2. punktas); <...> kita gyvybei ir sveikatai pavojaus nekelianti ir specialaus pasirengimo bei kvalifikacijos nereikalaujanti veikla bendruomenės labui (7.7. punktas). Visuomenei naudinga veikla organizuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Telkimo aprašu ir kitais teisės aktais (8 punktas). Telkimo aprašo 10 punkte nustatyta, jog visuomenei naudingos veiklos organizatorius yra savivaldybės administracija ar jos įgaliota įstaiga bei organizacija, kuri organizuoja visuomenei naudingą veiklą ir pasitelkia savivaldybės teritorijos bendruomenės narius visuomenei naudingai veiklai atlikti. Visuomenei naudingai veiklai pasitelkiami asmenys, nurodyti Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte (12 punktas), o Telkimo aprašo 13 punkte nurodytas asmenų, kurie visuomenei naudingai veiklai nėra pasitelkiami, sąrašas, tarp jų-asmenys, kuriems išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai ar medicininės pažymos (jų galiojimo laikotarpiu) (13.7 punktas) Pagal Telkimo aprašo 14 punktą, Telkimo aprašo 12 punkte nurodyti asmenys, pateikę prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti ir reikiamus dokumentus, supažindinami su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir gauna siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą. Su asmenimis, kurie pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos (15 punktas). Visuomenei naudingos veiklos organizatorius, prieš pradedant atlikti visuomenei naudingą veiklą, privalo informuoti asmenis apie visuomenei naudingos veiklos turinį (pobūdį), eigą ir saugą, nurodydamas apsisaugojimo nuo galimų rizikos veiksnių būdus ir priemones (17 punktas). Apie atliktą visuomenei naudingą veiklą ir laiką visuomenei naudingos veiklos organizatorius pažymi visuomenei naudingos veiklos sutartyje (19 punktas). Visuomenei naudingos veiklos trukmę ir atlikimo laiką nustato visuomenei naudingos veiklos organizatorius (20 punktas).
Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 1-88 patvirtintas Panevėžio miesto gyventojų, kuriems Administracijos sprendimu skiriama socialinė pašalpa, telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas (toliau- ir Aprašas). Aprašo 8.7 punkte įtvirtinta, visuomenei naudingai veiklai nepasitelkiami asmenys, kuriems išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai ar medicininės pažymos (jų galiojimo laikotarpiu). Pagal Aprašo 17 punktą tuo atveju, jei asmuo per nustatytą 3 darbo dienų terminą nenuvyko pas veiklos organizatorių arba nuvyko, bet nesudarė sutarties dėl objektyvių priežasčių (liga, įsidarbinimas, lankomi kursai, mokslai), jis turi Administracijos Socialinių reikalų skyriui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas pateikti priežastį pateisinančius dokumentus.
Nagrinėjamu atveju L. V. K. pagal 2018-08-23 jai išduotą Siuntimą nustatytu terminu pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių nenuvyko. Iš pareiškėjos pateiktų pranešimų apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą matyti, kad jai buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai nuo 2018-08-24 iki 2018-09-14 (b.l.12-14), kas laikytina svarbia nenuvykimo pas veiklos organizatorių priežastimi ir buvo pagrindas nepasitelkti jos visuomenei naudingam darbui pagal Telkimo aprašo 13.7 punktą bei Aprašo 8.7 punktą. Tačiau ginčo atveju konstatuotina, kad pareiškėja neįvykdė jai Aprašo 17 punkte nustatytos pareigos Administracijos Socialinių reikalų skyriui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas pateikti priežastį pateisinančius dokumentus. Pažymėtina tai, kad šis 5 darbo dienų terminas yra įtvirtintas Aprašo 17 punkte, su juo pareiškėja supažindinta, 2018-08-23 jai įteikiant informacinį lapelį (b.l.33), tačiau Siuntime nurodyta, kad svarbią nenuvykimo pas veiklos organizatorių priežastį patvirtinančius dokumentus pareiškėja privalo pateikti ne vėliau kaip per mėnesį nuo Prašymo pateikimo dienos. Nei Apraše, nei Siuntime nėra nurodytas terminas, per kurį asmuo privalo informuoti Administraciją apie atsiradusias svarbias nenuvykimo pas veiklos organizatorių priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingų terminų nurodymas aukščiau paminėtose dokumentuose dėl svarbią priežastį įrodančių dokumentų pateikimo galėjo suklaidinti pareiškėją. Įvertinus tai, kad nedarbingumo pažymėjimų galiojimo laikotarpiu (nuo 2018-08-24 iki 2018-09-14) L. V. K. laikytina asmeniu, kurie visuomenės naudingai veiklai nepasitelkiami pagal Telkimo aprašo 13.7 punktą bei Aprašo 8.7 punktą, ir atsižvelgus į tai, kad Sprendimo priėmimo dieną pareiškėjos nedarbingumo laikotarpis dar nebuvo pasibaigęs, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik nepranešimas apie nedarbingumą nesudarė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja atsisakė atlikti visuomenei naudingą veiklą, tuo pačiu nebuvo pagrindas Sprendimu atsisakyti jai skirti socialinę pašalpą.
Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Administracija yra viešojo administravimo subjektas, jai kaip viešojo administravimo institucijai, yra keliami, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- ir VAĮ) nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra konstatavęs, kad: atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.). Nagrinėjamojoje byloje atsakovė nurodė, jog prieš priimant Sprendimą, buvo bandyta susisiekti su pareiškėja telefonu, pareiškėjos telefonas buvo išjungtas, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę kada ir kiek kartų pareiškėjai buvo skambinta, nepateikė. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Siuntime nėra nurodytas terminas, per kiek laiko ji turi pranešti apie svarbias atsiradusias priežastis, nenurodytas Administracijos atsakingo darbuotojo telefonas, kuriuo asmuo tokią informaciją turėtų pranešti, taip pat Siuntime nurodytas 1 mėnesio terminas, per kurį asmuo privalo pateikti svarbią priežastį patvirtinančius dokumentus. Todėl spręstina, kad Administracija nagrinėjamu atveju pažeidė gero administravimo principą, sprendimą atsisakyti pareiškėjai skirti socialinę pašalpą atsakovė priėmė, neišsiaiškinusi visų sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių.
Ginčijamas Administracijos Sprendimas yra individualus administracinis aktas, todėl toks sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.). VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Pareiškėja Prašymu prašė trijų mėnesių laikotarpiui skirti ne tik socialinę pašalpą, bet ir Kompensacijas. Skundžiamu Sprendimu išspręstas tik socialinės pašalpos jai skyrimo klausimas (atsisakyta tokią pašalpą skirti), tačiau nei šiuo Sprendimu, nei kitais administraciniais aktais nėra išspręstas klausimas dėl Kompensacijų pareiškėjai skyrimo. Pažymėtina ir tai, kad pagal Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą, savivaldybės administracija turi teisę, bet ne pareigą šiame punkte nurodytus asmenis, gaunančius socialinę paramą, teisės aktų nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Iš Aprašo nuostatų galima daryti išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybėje pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti numatyta tik asmenis, kuriems yra skiriama socialinė pašalpa; asmenims, kuriems yra skiriamos Kompensacijos, tokia prievolė nėra nustatyta, todėl Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas negali būti pagrindu atsisakyti pareiškėjai skirti Kompensacijas. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu Sprendimu išspręsti visi pareiškėjos Prašyme nurodyti prašymai. Be to, Sprendime nurodyta, kad juo atsisakoma skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2018-08-01 iki 2018-08-01. Toks nurodytas laikotarpis (juo įvardijant tik vieną dieną) yra neaiškus ir nesuprantamas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašė skirti jai socialinę pašalpą už tris mėnesius.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, atsakovė- Administracija įpareigotina pareiškėjos Prašymą išspręsti iš naujo.
Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2018-11-15 sprendimo Nr.3R4-47(AG4-46/21-2018)
Kaip minėta, LAGK Panevėžio skyriui paduotu skundu pareiškėja prašė panaikinti Raštą. Aukščiau nurodytais motyvais konstatuota, kad Raštas pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (IAGNTĮ) 6 straipsnyje nustatyta, kad į Lietuvos administracinių ginčų komisiją ar jos teritorinį padalinį (toliau – administracinių ginčų komisija) jų kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, manantys, kad jų teisės yra pažeistos. Pagal IAGNTĮ 7 straipsnio 1 dalį, Administracinių ginčų komisijai duodamas skundas (prašymas) turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnyje (išskyrus 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą) nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Pagal IAGNTĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas LAGK komisijos pirmininko pavaduotojas teritoriniame padalinyje ar jo paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, be kita ko, privalo patikrinti, ar skundo (prašymo) nagrinėjimas priskirtinas administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Tai reiškia, kad priėmimo stadijoje privalu patikrinti, ir tai, ar skundžiamas aktas yra pareiškėjui sukeliantis teisines pasemes. Kaip minėta, LAGK Panevėžio skyriui paduotu skundu pareiškėja prašė panaikinti Raštą. Aukščiau nurodytais motyvais konstatuota, kad Raštas pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme, o tuo pačiu ir LAGK dalyku. Pareiškėjos skundas dėl Rašto panaikinimo turėjo būti atsisakytas priimti, o jį priėmus ir jo teisinėms pasekmėms paaiškėjus tik administracinio ginčo nagrinėjimo metu, administracinio ginčo nagrinėjimo byla turėjo būti nutraukta IAGNTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tuo tarpu LAGK Panevėžio skyrius, 2018-11-15 sprendime Nr.3R4-47(AG4-46/21-2018) pagrįstai nustatęs, jog pareiškėjai teisines pasekmes sukelia ne Raštas, o Sprendimas, bei pareiškėjai savo skundo reikalavimų nepatikslinus, be pagrindo sprendė ginčą iš esmės dėl Sprendimu sukeltų teisinių pasekmių ir pareiškėjos skundą atmetė.
Dėl nurodytų argumentų LAGK Panevėžio skyriaus sprendimas naikintinas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėja skundu taip pat prašo iš Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, jai priteisti 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) savivaldybės institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).
Byloje pareiškėja nepateikė įrodymų dėl jos nurodytų patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog Administracija atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjai sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, pareiškėją pažeminti ar paniekinti. Pareiškėja nurodė, kad jai pablogėjo sveikata, patyrė kitus nepatogumus dėl pernelyg užsitęsusio ginčo nagrinėjimo. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad ji dėl sveikatos sutrikimų būtų kreipusis į gydymo įstaigas ar jai būtų skirtas medikamentinis gydymas. Pažymėtina ir tai, kad Administracija Raštu pareiškėjai pasiūlė rašyti naują prašymą socialinei pašalpai ir Kompensacijoms gauti, pagal kurį galėjo būti iš naujo sprendžiamas klausimas dėl Socialinės paramos įstatymu numatytų išmokų mokėjimo, tačiau pareiškėja šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos nurodyti nepatogumai kilo dėl ilgo ginčo nagrinėjimo. Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjos skundo argumentai dėl jos patirtos neturtinės žalos yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepatvirtintais jokiais objektyviais įrodymais, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė jai kilusios neturtinės žalos fakto. Net ir konstatavus, jog pareiškėja galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, teismas aukščiau aptartų argumentų pagrindu nenustatė priežastinio ryšio tarp konstatuotų Administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos galimai patirtų neigiamų išgyvenimų. Nesant visų privalomų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kilti, žalos atlyginimas nėra galimas. Todėl pareiškėjos skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Nutraukti administracinės bylos dalį dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018-09-11 rašto Nr.Sr.-4987 panaikinimo.
Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018-09-11 sprendimą Nr.35969 ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją teismo iš naujo išnagrinėti L. V. K. 2018-08-23 prašymą-paraišką Nr.10692.
Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.