- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-818-354-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00041-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- A. K., ir A
- Advokatai
- Modestas Švažas
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirtas laisvės atėmimas 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir A. Š., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 17 d., apie 18.00 val., Klevų – L. Giros gatvių sankryžoje, ties namu (duomenys neskelbtini), Kuršėnų m., Šiaulių r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų, tyčia vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam M. V. į dešinę koją, taip sukeldamas nukentėjusiajam M. V. fizinį skausmą.
Be to, A. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 17 d., apie 22.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su A. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl savanaudiškų paskatų, A. K. saugant prie namo, A. Š. per neužrakintas duris įsibrovus į B. V. M. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kuršėnų m., Šiaulių r., iš virtuvės pagrobė svetimą, nukentėjusiajai V. V. priklausantį turtą – nešiojamąjį kompiuterį „Dell vostro 1015“, 2000 Lt vertės, motorinį pjūklą „STIHL M 5 211“, 1000 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson Cyber shot“, 50 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 200i“, 50 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „LG-GD510“, 200 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“, 200 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7100s-2“, 50 Lt vertės, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajai V. V. 3550 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį ir, pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti.
Skunde apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis pirmas jam ranka sudavė į veidą ir tik kaip gynybą jis pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį – spyrė jam į koją. Apelianto įsitikinimu, fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam buvo išprovokuotas jo paties, todėl ši aplinkybė turėtų būti pripažinta lengvinančia aplinkybe. Be to, skunde apeliantas atkreipia dėmesį į savo vaidmenį vagystės padaryme ir pažymi, kad jis nebuvo vagystės vykdytojas, tik padėjo panešti pavogtus daiktus. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė.
Taip pat skunde apeliantas pažymi, kad jo žmona laukiasi dvynukų, žmona yra neįgali, jis turi nuolatinį darbą, todėl gali išlaikyti šeimą, nukentėjusiojo atsiprašė ir pastarasis prašė neskirti jam su laisvės atėmimu susijusios bausmės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras pritarė A. K. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, A. K. pripažino kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 str. 1 d. ir kvalifikuotos vagystės pagal BK 178 str. 2 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimų aplinkybių, inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, paskirtų bausmių rūšies ir dydžio, tačiau mano, kad yra pagrindas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 320 str. 3 d.).
Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, tačiau tai negali būti suvokiama atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojama kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Be nubaudimo, BK 41 str. 2 d. yra įvardintos ir kitos bausmės paskirtys – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; atimti ar apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. K. tik realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, pavyks įgyvendinti bausmės tikslus. Konkrečiu atveju kolegija nepritaria tokiai nuomonei.
Apylinkės teismas, spręsdamas nuteistojo A. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, konstatavo, kad jis skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus vieną nesunkų ir kitą apysunkį nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, todėl pagrįstai laikė jį recidyvistu (BK 27 str.), tačiau nusikaltimų recidyvas savaime neužkerta kelio atidėti asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Formaliai apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę, vadovavosi BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus ir paskyrė A. K. BK 140 str. 1 d., 178 str. 2 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurių nekvestionuoja ir nuteistasis. Tačiau kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. K. pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam M. V., tai pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo elgesį, kuris, kaip teigia nuteistasis, išprovokavo smurto panaudojimą savo atžvilgiu. Pats nukentėjusysis dėl savo girtumo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje negalėjo prisiminti ir pakomentuoti tarp jo ir A. K. kilusio konflikto Klevų ir L. Giros gatvių sankryžoje aplinkybių (1 t., 83–85; 3 t., 122 b. l.), todėl negalima kategoriškai atmesti A. K. versijos, kad nukentėjusysis pats išprovokavo konfliktą. Šiame kontekste itin reikšminga ir nukentėjusiojo M. V. pozicija dėl A. K. taikytinos atsakomybės. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje pareiškė, kad kaltinamiesiems atleido, pretenzijų neturi ir prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės (3 t., 122; 133 b. l.)
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis vagystę iš B. V. M. priklausančio namo įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje su kitu nuteistuoju A. Š., tačiau nepakankamai dėmesingai įvertino kiekvieno iš bendrininkų atliktus veiksmus vagystės padaryme. Iš byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų matyti, kad nuteistais A. Š. vienas, savo iniciatyva įsibrovė į patalpą ir iš ten išnešė svetimą turtą, apie išankstinį bendrininkų susitarimą įvykdyti vagystę byloje nėra duomenų, nors pats A. K. apklausiamas teisiamajame posėdyje pripažino supratęs tapęs vagystės bendrininku, kai A. Š. su pagrobtais daiktais sugrįžo prie jo. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad A. K. vaidmuo aptariamos vagystės padaryme buvo kur kas menkesnis nei kito bendrininko, o tai byloja ir apie mažesnį A. K. neteisėtų veiksmų pavojingumą, kas svarbu sprendžiant dėl taikytinos atsakomybės.
Be abejonės, ankstesni apelianto teistumai, vėl, kaip nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, dėl girtumo padaryti šioje byloje inkriminuoti nusikaltimai apibūdina A. K. neigiamai. Tačiau kiekvienu atveju, siekiant teisingumo principo gyvendinimo, būtina įvertinti ir asmens elgesį, jo moralines nuostatas po įvykdytų nusikaltimų, už kuriuos A. K. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad nuteistasis 2013 m. gegužės 18 d. susituokė, 2013 m. rugsėjo 18 d. įsidarbino pagal neterminuotą darbo sutartį, apelianto šeimoje gimė dvynukai, kas leidžia spręsti, jog A. K. pozityvia kryptimi keičia savo nuostatas – kritiškai vertina savo ankstesnį elgesį ir padarė atitinkamas išvadas, todėl kolegija mano, jog bausmės tikslus įmanoma pasiekti ir atidėjus nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą (BK 75 str.), griežtai kontroliuojant jo elgesį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas, nes apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija
nusprendžia:
pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį:
vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. 8 p., 4 d., A. K. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės 1 metams 5 mėnesiams vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant A. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos (Šiaulių miesto) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.