- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-14
- Bylos Nr.
- 2-2522/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00109-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2376-221/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Tradicija“ dėl prievolės pripažinimo įvykdyta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje dėl prievolės pripažinimo įvykdyta sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese.
Ieškovas UAB „Serneta“ ieškiniu prašė pripažinti jo prievolę grąžinti atsakovui BUAB „Tradicija“ 400 000 Lt sumą, priteistą Kauno apygardos teismo 2005-12-28 sprendimo pagrindu, tinkamai įvykdyta.
Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartimi ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti visus ir bet kokius vykdymo veiksmus pagal Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-893-153, įskaitant, bet neapsiribojant vykdymo veiksmais vykdomojoje byloje pagal turto arešto aktą Nr. 1010003817. Prašymą grindė tuo, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, nes atsakovas yra bankrutavusi įmonė, kurios iniciatyva išieškojus teismo sprendimu priteistą skolą, nebebūtų galimybės susigrąžinti išieškotų lėšų. Tokiu būdu ieškovas antrą kartą įvykdytų prievolę atsakovui ir patirtų didelius nuostolius. Be to, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus pažeisti teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo sustabdyti išieškojimą vykdymo procese atsižvelgiant į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, faktines aplinkybes, jog ieškovas išnaudojo procesines galimybes patikrinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka, taip pat išnaudotas procesines galimybes patikrinti įsiteisėjusį teismo sprendimą pasinaudojus proceso atnaujinimo institutu, nes priešingu atveju išieškojimo sustabdymas prieštarautų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principui, pažeistų civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus ir būtų nesuderinamas su teismo nutarties privalomumo principu, taip pat bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo argumentas, jog atsakovo nemokumas lems sprendimo neįvykdymą, nesudaro pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Serneta“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nevertino grėsmės, kad galimai palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, netinkamai taikė ir aiškino Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 145 straipsnio, 625-628 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos. Teismas nepagrįstai sprendė, kad stabdyti vykdymo veiksmus yra antstolio, bet ne teismo kompetencija. CPK 625-628 straipsniuose įtvirtintos teisės normos, numatančios tiek privalomus, tiek fakultatyvius vykdomosios bylos sustabdymo pagrindus, neapima faktinės situacijos pagal ieškovo pareikštą ieškinį, todėl tai laikytina teisine spraga.
Skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė yra susijusi su pareikštu reikalavimu nagrinėjamoje byloje, todėl jos negali pažeisti byloje dalyvaujančių asmenų teisių.
Patenkinus ieškinį, išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą negalėtų būti tęsiamas, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2011-09-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1764/2011 bei 2010-05-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-723/2010 konstatuodamas, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas nagrinėjamais atvejais yra tikslingas, nes priešingu atveju gali būti nepagrįstai įvykdytas išieškojimas iš atsakovo turto. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui kyla grėsmė dėl nepagrįsto išieškojimo iš turimo turto pakartotinai bankrutuojančios bendrovės – atsakovo – naudai, kurio atžvilgiu neegzistuoja reali galimybė taikyti atgręžtinį sprendimo įvykdymą dėl jo teisinio statuso. Ieškovas, net ir patenkinus ieškinį, netektų galimybės susigrąžinti lėšas, kadangi Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka jis kaip kreditorius turėtų reikšti atsakovui reikalavimą ir įstoti į kreditorių eilę, o tai gali sukelti ieškovui itin didelių nuostolių – jam grėstų nemokumas.
Pažymi, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjama panaši civilinė byla, kurioje pareikštų reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, todėl tos pačios aplinkybės civilinėse bylose to paties teismo negali būti aiškinamos skirtingai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Tradicija“ prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas, o ieškovas elgiasi nesąžiningai, vengdamas geranoriškai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, teisėta ir pagrįsta.
Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, kad ieškovas UAB „Serneta“ siekia pripažinti, kad jo prievolė grąžinti atsakovui BUAB „Tradicija“ 400 000 Lt sumą Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo pagrindu tinkamai įvykdyta, ir pareikšto reikalavimo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti visus ir bet kokius vykdymo veiksmus pagal Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu 2010 m. lapkričio 3 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-893-153, įskaitant, bet neapsiribojant vykdymo veiksmais vykdomojoje byloje pagal turto arešto aktą Nr. 1010003817. Kauno apygardos teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Tradicija“ ieškinį atsakovams UAB „Serneta“ ir V. P. ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiu 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimą, priteisė ieškovui BUAB „Tradicija“ iš atsakovo UAB „Serneta“ 400 000 Lt. Šio sprendimo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šios sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Taigi, jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-929/2012). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį, tai yra išnagrinėjo ir įvertino iš esmės ieškovo pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, padarydamas išvadą, jog ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Nors minėtas teismo sprendimas atskirojo skundo nagrinėjimo dieną nėra įsiteisėjęs, tačiau jis patvirtina, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, kaip tai nustato CPK 144 straipsnio 1 dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-929/2012), taip pat, kad yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Dėl nustatyto atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama teismo nutartis priimta pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo motyvams, kuriais vadovaujantis buvo atmestas prašymas dėl CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos laikinosios apsaugos priemonės taikymo, t. y. kad tokios priemonės taikymas nagrinėjamu atveju prieštarautų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principui, pažeistų civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, būtų nesuderinamas su pagrindiniais civilinio proceso principais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo nurodytos ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės taikymo galimybę konkrečiu atveju, turi vadovautis teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu (CPK 18 str.), taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taigi išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismo teisė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese nėra absoliuti. Nagrinėjamu atveju teismas įvertino prašymo tinkamam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad ieškovas išnaudojo procesines galimybes patikrinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka, pasinaudojus proceso atnaujinimo institutu, todėl nesutikti su teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad atsižvelgiant į ieškovo suformuotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kaip visų vykdymo veiksmų sustabdymas pažeistų vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė susijusi su išieškojimo vykdymo procese stabdymu. Sutiktina su teismo motyvais, kad išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas CPK 510 straipsnio 3 dalies, 363 straipsnio 2 dalies, 372 straipsnio 2 dalies pagrindais, o visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, kuriomis šie veiksmai priskirti antstolio veiklos kompetencijai ir tokio atvejo, koks yra nagrinėjamoje byloje, nenumatymas nėra teisinė spraga, kaip nurodo apeliantas, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiamas ne tik vadovaujantis procesinės teisės normomis, bet ir pagrindiniais civilinio proceso principais tokiais kaip teisingumo, protingumo ir sąžiningumo.
Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kiti atskirojo skundo argumentai, susiję su galimu ieškinio patenkinimu ir galimybe įvykdyti teismo sprendimą, neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.