- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-231-64-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-2-00258-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- T. T.
- Advokatai
- Stasys Zabita
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2006-08-28 nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-30 nuosprendžiu, paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu, prie neatliktos 3 metų 7 mėnesių 16 dienų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė T. T. paskirta laisvės atėmimas 4 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. T. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010-08-12 nuo 13.22 val. iki 13.45 val. apklausiamas liudytoju savo namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str., melagingai parodė, jog vaikišką dviratį „Panther“, rastą kratos metu pas jį namuose, įgijo iš pažįstamo asmens pravarde „G.“, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog dviratuką jis įgijo iš T. K., bei 2010-11-15, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu Šiaulių apskrities VPK tarnybinėse patalpose (duomenys neskelbtini), nuo 13.30 val. iki 14.00 val., būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str., melagingai parodė, jog asmens, iš kurio įgijo vaikišką dviratuką „Panther“, pateiktoje atpažinti fotolentelėje nėra, nors T. K. nuotrauka buvo pateikta atpažinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. T. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-03-16 nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant jo veiką. Nurodo, kad teismas buvo šališkas jo atžvilgiu – nuosprendyje niekuo nemotyvuota, kodėl yra atmetami jo parodymai, o jo kaltumas grindžiamas tik vidiniu įsitikinu, kuris visiškai nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas visiškai nesiaiškino jo procesinio statuso ikiteisminiame tyrime dėl vaikiško dviratuko „Panther“ vagystės teisėtumo ir pagrįstumo – jis negalėjo būti apklausiamas kaip liudytojas ir todėl negalėjo būti įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kadangi jo paties veikoje galėjo būti požymiai nusikalstamos veikos - tiek vagystės, tiek ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo (BK 178 str., 189 str.), kaip ir negalėjo būti dėl tokios pačios priežasties įspėjamas ir parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu. Net gi, jei tyrėjai manė, kad jis turi būti byloje apklausiamas ne kaip įtariamasis, tai jam turėjo ir privalėjo būti sudarytos specialiojo liudytojo sąlygos (suteiktos teisės ir pareigos pagal BPK 80 str. 1 p., 82 str. 3 d.), ko padaryta ikiteisminiame tyrime nebuvo, o pirmosios instancijos teismas į esmines žmogaus teises duoti parodymus dėl grėsmės būti pačiam patrauktam baudžiamojon atsakomybėn, visiškai nereagavo. Tuo teismas iš esmės pažeidė prigimtinę asmens teisę – neduoti parodymų savo paties byloje.
Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai, neteisėtai šioje byloje panaudojo operatyvinių veiksmų atlikimo kopijas bei suvestines, tuo grubiai pažeidžiant BPK 162 str., be to, nebuvo jokių BPK 154 str. numatytų sąlygų dėl minėtų duomenų panaudojimo jo atžvilgiu tiriamoje byloje. Teigia, kad neįmanoma situacija, kuomet nėra konstatuotos įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu tokios aplinkybės - kad, šiuo atveju T. K. pagrobė dviratuką, o jis (apeliantas) sąmoningai, siekdamas, kad T. K. išvengtų baudžiamosios atsakomybės, davė aiškiai melagingus parodymus. Iki šiol nėra jokio įsiteisėjusio ir galiojančio nuosprendžio, kad vagystę padarė T. K. ir, kad T. K. jam šį dviratuką perdavė. Todėl daro išvadą, kad teismas buvo šališkas, nes patvirtindamas kaltinimą jam, iš esmės jau nuteisė ir T. K.. Tvirtina, kad teisminis bylos nagrinėjimas buvo neobjektyvus ir neišsamus, todėl šališkas dėl išankstinio teismo nusistatymo jo atžvilgiu – nebuvo iškviestas ir apklaustas T. K., ar T. K. jam, jo artimiesiems perdavė dviratuką, ar policijos pareigūnų užfiksuoti telefoniniai pokalbiai vyko tarp judviejų ir apie kokį dviratuką vyko kalba ir pan. Visuma nurodytų aplinkybių duoda pakankamą pagrindą manyti, kad apylinkės teismas turėjo išankstinį ir šališką nusistatymą dėl jo kaltės, todėl priėmė niekuo nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras pašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendis panaikintinas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 369 str. 3 d.).
Lietuvos Respublikos BPK 369 str. 3 d. nurodyta, jog esminiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką, bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-120/2008, 2K-225/2009).
Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio, T. T. kaltė buvo grindžiama protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuotais duomenimis, tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra duomenų apie tai, kaip tikrintas teisinis ir faktinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas.
Pagal Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 10 str. techninių priemonių naudojimas specialia tvarka sankcionuojamas apygardos teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardos vyriausiojo prokuroro ar jo įgalioto vyriausiojo prokuroro pavaduotojo motyvuotą teikimą, parengtą pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 17 str. 1 d. jeigu įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka išslaptinta ir baudžiamojoje byloje panaudojama kaip įrodymai, byloje turi būti dokumentas, patvirtinantis, jog operatyviai veiksmai yra atlikti Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka.
Byloje yra pateikta tik protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo kopija, tačiau nėra pateikta duomenų, patvirtinančių techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka sankcionavimą įstatymų nustatyta tvarka, kas patvirtintų, jog operatyviniai veiksmai yra atlikti Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka.
Kaip matyti iš bylos duomenų, buvo kontroliuojama telekomunikacijų tinklais perduodama informacija telefono abonentui Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi T. K.. Faktiniai operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindai išvardyti Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 punkte nenumatyta, kad operatyviniai veiksmai galėtų būti atliekami tiriant BK 235 str. numatytas nusikalstamas veikas. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad operatyviniai veiksmai buvo atliekami renkant byloje Nr. 40-1-222-10 dėl automobilio vagystės, svetimo turto sugadinimo, neteisėto disponavimo juridinio asmens dokumentais pagal BK 178 str. 2 d., 187 str. 1 d., 302 str. 1 d. naudotiną informaciją. Minėtoje byloje (Nr. 40-1-222-10) rinkti duomenys naudoti ir nagrinėjamoje byloje, tačiau joje nėra jokių procesinių dokumentų apie tai, kaip buvo sprendžiamas vienoje byloje surinktos informacijos panaudojimo kitoje byloje klausimas. Lietuvos Respublikos BPK 162 str. reglamentuoja informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje klausimą ir nurodo, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant Baudžiamojo proceso kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Paprastai toks leidimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-120/2008, 2K-526/2008) gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjamo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas būtų išreiškęs sutikimą naudotis kitoje byloje esančiais pokalbių įrašais. Iš paminėto seka, jog naudojant informaciją iš baudžiamosios bylos Nr. 40-1-222-10 šioje nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti tiek BPK numatyti veiksmai, tiek ir Operatyvinės veiklos įstatymas.
Lietuvos Respublikos BPK 4 str. numatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą, tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka.
BPK 20 str. 4 d. nustato, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad T. K. ir T. T. pokalbių įrašai pripažintini neatitinkančiais BPK 20 str. 4 d. reikalavimų, gauti neteisėtai, t. y. neleistinai ir todėl neturintys įrodomosios reikšmės.
Taipogi, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nebuvo patikrintas principas dėl draudimo versti duoti parodymus prieš save. Principas, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d., BPK 80 str. 1 p. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvienam asmeniui teisės į teisingą procesą garantija. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, kad kaip liudytoju apklaustam asmeniui vėliau nepareiškiami įtarimai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma.
Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas buvo apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-222-10, pradėtoje dėl BK 178 str. 2 d., 187 str. 1 d., 302 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Be to, 2010-08-12 T. T. (ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-08-12 nutartyje nurodytas „T. T. (26 b. l.)) gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose buvo atlikta krata, kurios metu buvo rastas vaikiškas dviratis „Panther“, Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo 2010-06-28 pagrobtame automobilyje „Honda Accord“. Dėl šios kratos metu rasto vaikiško dviračio įsigijimo aplinkybių T. T. buvo apklausiamas liudytoju 2010-08-12. Taip pat 2010-11-15 T. T. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu parodė, jog asmens, iš kurio įgijo vaikišką dviratuką „Panther“, pateiktoje atpažinti fotolentelėje nėra, bei nurodė, jog T. K., esantį nuotraukoje Nr. 2, pažįsta. Skundžiamu nuosprendžiu melagingais parodymais yra pripažinti nuteistojo T. T. teiginiai, kad jis vaikišką dviratį „Panther“, rastą kratos metu pas jį namuose, įgijo iš pažįstamo asmens pravarde „G.“, kad 2010-11-15 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu melagingai parodė, jog asmens, iš kurio įgijo vaikišką dviratuką „Panther“, pateiktoje atpažinti fotolentelėje nėra, nors T. K. nuotrauka buvo pateikta atpažinti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ištyrus įrodymus buvo nustatyta, jog dviratuką jis įgijo iš T. K.. Pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, paneigiančių apelianto teiginį, jog iš T. K. gautą vaikišką dviratį jis atidavė savo sesers vaikui. Taigi, nors ir tikėtina, jog apelianto parodymai melagingi, kyla klausimas, ar apeliantui apklausos metu nebuvo kilęs vertimas duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę jam (pvz. nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas). Liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi.
Pažymėtina tai, kad formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai paneigti tikimybės, kad faktiškai apeliantas galėjo būti įtariamas padaręs nusikalstamas veikas ir, kad jis pats apklausos metu turėjo pagrindą manyti, jog jo klausiama apie, tikėtina, nusikalstamus veiksmus. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas, nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes; parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui. Kaip matyti iš byloje esančio T. T. apklausos protokolo turinio, iš jo atsakymų, jam buvo užduotini klausimai, iš kurių išplaukia, jog T. T. buvo klausiama ne apie kitų asmenų veiksmus, o apie jo paties dėl vaikiško dviračio įsigijimo aplinkybių, dėl ko T. T. galėjo manyti, jog jis yra įtariamasis. Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, jog apeliantas galėjo manyti, kad jo statusas nebėra neutralus. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog vien tik ta aplinkybė, jog liudytoju apklaustam T. T. nepareikšti įtarimai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma, o darytina priešinga išvada, kad jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save.
Dėl visų nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad informacija garso įrašų pavidalu šioje baudžiamojoje byloje surinkta nesilaikant nei BPK, nei Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. Taipogi, darytina išvada, kad buvo pažeistas BPK 80 str. 1 p., kuriame įtvirtintas principas, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save. Taip padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, nes kaltė gali būti nustatoma tik teisėtu būdu surinktais įrodymais.
Pastebėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis T. K. atžvilgiu dėl automobilio, su jame buvusiais daiktais, vagystės buvo paskelbtas 2011-06-09 ir šiame nuosprendyje nurodyta, kad T. K. kaltė grindžiama ne tik minėtu protokolu dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, bet ir 2010-11-15 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, kuriame užfiksuota, kad T. T. atpažino T. K. kaip pažįstamą asmenį, tačiau asmens, pravarde „G.“, pardavusio jam dviratuką, pateiktose nuotraukose nėra. Taip pat T. T. buvo apklaustas nagrinėjant bylą T. K. atžvilgiu ir jo duoti parodymai buvo tokie patys kaip ir duoti šioje baudžiamojoje byloje. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad T. T. duoti parodymai ir paaiškinimai apie vaikiško dviračio įsigijimą turėjo įtakos priimant T. K. atžvilgiu nuosprendį ir teismas nuosprendyje nepasisakė dėl T. T. duotų parodymų melagingumo, ar kad juos vertina kritiškai.
Atsižvelgiant į tai, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
T. T. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. išteisinti.