- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-09
- Bylos Nr.
- 2K-526/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Josifas Tomaševičius, Tomas Šeškauskas (pran.)
- Nuteistasis
- J. V., ir V
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Skundžiama taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmestas.
Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu nuteistas ir V. P. (V. P.), tačiau ši nuosprendžio dalis ir dėl šio nuteistojo apeliacinio skundo priimta apeliacinio teismo nutarties dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su V. P., organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos neteisėtą gabenimą, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, bei pasikėsino šią medžiagą kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos, neturėdami leidimo ir išvengdami muitinės kontrolės, tačiau narkotinių medžiagų neišgabeno ne dėl nuo jų valios priklausančių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. V. ir V. P. 2006 m., laikotarpiu tarp kovo mėnesio pabaigos ir balandžio 12 d., suplanavo, parengė ir organizavo labai didelio kiekio neteisėtą narkotinės medžiagos – 3641,85 g kanapių dervos - disponavimą bei jos gabenimą kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, turėdami tikslą tą narkotinę medžiagą parduoti ar kitaip platinti. J. V. su V. P. nusprendus šią narkotinę medžiagą paslėpti krepšyje ir gabenti ją autobusu, V. P. 2006 m. kovo 29 d., 20.16 val., telefoninio pokalbio metu D. M., nieko nežinančio apie organizuojamą neteisėtą minėtos narkotinės medžiagos gabenimą, paprašė surasti asmenį, kuris sutiktų važiuoti autobusu iš Klaipėdos į Didžiosios Britanijos Karalystę ir praneštų apie teisėsaugos pareigūnų atliktus autobuso bei juo vežamo bagažo patikrinimus. D. M. tokį asmenį – A. L., taip pat nieko nežinojusį apie organizuojamą neteisėtą narkotinės medžiagos gabenimą, surado. V. P. 2006 m. balandžio 12 d., apie 13.37 val., telefoninio pokalbio metu paprašė D. M. susisiekti su J. V. ir pranešti jam apie A. L. bei organizuoti A. L. ir J. V. susitikimą. J. V., vykdydamas bendrą susitarimą ir veikdamas su V. P. organizuota grupe, 2006 m. balandžio 12 d. A. L. nupirko mobiliojo ryšio telefono abonento kortelę bei liepė paskambinti iš Anglijos ir pranešti apie autobuso ir jame vežamo bagažo patikrinimus. A. L. nepasakė, kad mikroautobusu gabenamame krepšyje yra minėta narkotinė medžiaga, perdavė jam kelionės išlaidoms 700 Lt bei paaiškino, kad kitą dieną, apie 11.00 val., prie A. L. namų, esančių Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), atvyks mikroautobuso vairuotojas, kuris jį nuveš į Angliją. Nenustatytas asmuo, vykdydamas J. V. prašymą, krepšį „Adidas“ su jame buvusiu labai dideliu minėtų narkotinių medžiagų kiekiu perdavė nieko nežinančiam apie ruošiamą gabenti narkotinę medžiagą A. G., kuris šį krepšį minėtoje vietoje ir minėtu laiku perdavė taip pat nieko apie krepšio turinį nežinančiam autobuso vairuotojui R. A., kad šis jį nuvežtų autobusu „Renault Trafic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtinia0) į Angliją, Woverhamtono miestą, kur šią medžiagą, turėdamas tikslą platinti, turėjo pasiimti V. P.. 2006 m. balandžio 13 d., apie 21.20 val., šiam autobusui atvažiavus į Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, esantį Lazdijų rinktinės Kalvarijos pasienio kontrolės punktą, valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai krepšį patikrino ir surado minėtą narkotinę medžiagą.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. V. kasaciniu skundu prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš dalies pagrįstas telefoninių pokalbių analize, tačiau patys telefoninių pokalbių įrašai teisme tiesiogiai nebuvo ištirti, neištirtos ir šių pokalbių suvestinės bei nepatikrinta, ar pokalbių suvestinių turinys atitinka įrašų turinį. Taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies bei 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus, suvaržė J. V. teises, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, 329 straipsnį bei nesivadovaudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkto išaiškinimu, nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma J. V. apeliaciniame skunde, nenustatė padarytų esminių BPK pažeidimų ir jų neištaisė bei tinkamai nemotyvavo sprendimo atmesti apeliacinį skundą. Kasatorius pažymi, kad nutartis klausytis D. M. telefoninių pokalbių, kurių stenogramų analize buvo pagrįstos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo išvados, buvo priimta ir informacija apie privatų asmens gyvenimą surinkta taikant procesines prievartos priemones kitoje baudžiamojoje byloje. Iš bylos duomenų matyti, kad pagrindas prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl minėtos nutarties priėmimo bei pagrindas tą nutartį priimti buvo siekimas nustatyti įtariamojo D. S. faktinę buvimo vietą bei jį sulaikyti. Toks pagrindas nėra numatytas BPK 154 straipsnyje, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, leidžianti klausytis D. M. pokalbių, yra neteisėta, o duomenys, gauti tos nutarties pagrindu, negali būti pripažinti įrodymais, nes gauti neteisėtais būdais. Šios aplinkybės nebuvo patikrintos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. V. kasacinis skundas atmetamas.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies, 154 ir 162 straipsnių taikymo
Baudžiamojoje byloje ne visi su įrodinėtomis byloje aplinkybėmis susiję duomenys gali būti laikomi įrodymais. BPK 20 straipsnio 4 dalis numato, kad įrodymais gali būti laikomi tik leistinumo reikalavimą atitinkanti informacija: t. y. tik įstatymo numatytais atvejais, taikant teisėtus būdus gauti duomenys, kurių patikimumą galima patikrinti remiantis BPK priemonėmis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad prieš nuteistąjį J. V. apkaltinamajame nuosprendyje panaudota liudytojo D. M. telefoniniuose pokalbiuose esanti informacija, buvo surinkta neteisėtai taikant procesines prievartos priemones kitoje baudžiamojoje byloje. Išties informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant BPK numatytą procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 162 straipsnis). Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame baudžiamajame procese nagrinėjimo dalyką sudaro nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-120/2008).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (T 1, b. l. 89-187) matyti, kad J. V. byloje ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras BPK 162 straipsnio tvarka 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją ir šis leido susipažinti su atitinkama informacija, esančia baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-007-05, ir panaudoti ją. Šioje baudžiamoje byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl labai sunkaus ir apysunkio nusikaltimų, kuriais buvo įtariamas pasislėpęs nuo tyrimo D. S., turintis ryšių su liudytoju D. M.. Tiek veika, už kurią nuteistas J. V., tiek byloje Nr. 30-9-007-05 tiriamos veikos yra nurodytos asmenų pokalbių pasiklausymą reglamentuojančio BPK 154 straipsnio 1 dalyje kaip tokios, kurios sudaro pagrindą klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. kovo 27 d. priimtos nutarties pagrindu, kurios teisėtumas abejonių nekelia, BPK 154 straipsnio tvarka gauta informacija, užfiksuota D. M. telefoniniuose pokalbiuose su kitais asmenimis, atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus.
Dėl BPK 242 straipsnio 1 dalies ir 290 straipsnio reikalavimų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš dalies grindė telefoninių pokalbių analize, tačiau, pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą, tiesiogiai neištyrė pokalbių suvestinių ir nepatikrino, ar pokalbių suvestinių turinys atitinka įrašų turinį, ir tai lėmė, kad dalis įrodymų, t. y. telefoninių pokalbių įrašai, nebuvo išsamiai ištirti.
Iš tikrųjų BPK 242 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė, kuri taip pat yra teismo savarankiškumo garantija, numatanti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus.
Kai reikšminga procesui informacija - garso įrašas yra įrašytas į laikmeną (pvz., kompaktinę plokštelę) ir ši laikmena neturi BPK 91 straipsnyje nurodytų daikto požymių, įrodinėjimo procese nepanaudojama vien kaip daiktas, toks įrašas laikytinas dokumentu (BPK 96 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis). Kartu atsižvelgtina, kad pagal BPK 154 straipsnio 7 dalį, užfiksuodamas reikšmingus bylai telefoninius pokalbius, ikiteisminio tyrimo pareigūnas rašo protokolą, kuriame išdėsto tyrimui reikšmingus duomenis bei garso įrašų turinį. Tokiam protokolui taikomi bendrieji tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo reikalavimai, nustatyti BPK 179 straipsnyje. Inter alia šio straipsnio 5 dalis numato, kad garso įrašai ir kiti techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedai. Taigi pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai su priedais taip pat priskirti prie dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tokie protokolai baudžiamojoje byloje taip pat gali būti panaudojami kaip atskiri įrodymai (kasacinė nutartis Nr. 2K-589/2006).
BPK 290 straipsnio 1 ir 2 dalyse išdėstytos BPK 96 straipsnyje numatytų dokumentų patikrinimo teisme taisyklės, kurios būtent detalizuoja BPK 241 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiose taisyklėse nenustatyta jokio imperatyvo teisme būtinai atlikti garso įrašų perklausą. Tai paprastai priklauso nuo proceso dalyvių motyvuoto prašymo ir konkrečių bylos aplinkybių: pvz., kai kelia pagrįstų abejonių pats įrašyto pokalbio buvimo faktas, garso įrašo autentiškumas, yra objektyvios prielaidos manyti, jog kitame dokumente – tyrimo veiksmų protokole ar jo priede - suvestinėje (stenogramoje) yra iškraipytas ar netiksliai užrašytas konkretaus pokalbio turinys ir pan. Tokio pobūdžio aplinkybių J. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatyta ir prašymų perklausyti byloje esančius visus 236 telefoninių pokalbių garso įrašus, ar atskirus įrašus, nebuvo gauta. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo (T. 4, b. l. 11-25), telefoninių pokalbių tarp liudytojų D. M., A. L. bei nuteistojo V. P. tarp jų ir pokalbio tarp J. V. ir A. L. suvestinės, priešingai negu tvirtinama kasaciniame skunde, buvo perskaitytos, po to nei kaltinamasis J. V., nei kiti proceso dalyviai neišsakė pastabų dėl BPK 154 straipsnio tvarka atlikto tyrimo veiksmų protokolo priedo - telefoninių pokalbių suvestinių turinio, nepareiškė prašymo perklausyti jokių įrašų, nors posėdžio pirmininkas ir specialiai klausė nuomonių dėl tokio prašymo.
Todėl, vertinant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, konstatuotina, kad teismas neabejotinai vadovavosi BPK 20, 242 ir 290 straipsnių nuostatomis, bylos dokumentuose užfiksuotas aplinkybes ištyrė nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pagrindė nuosprendį tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme.
Pirmosios instancijos teismu nepažeidus pirmiau minimų ir kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso normų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismui nekilo jokio reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą ir pareigos šalinti kokių nors pažeidimų teisinius padarinius. Apeliacinės instancijos teismo metu nuteistasis J. V. ir jo gynėjas pareiškė prašymus atlikti įrodymų tyrimą ir perklausyti byloje esančių telefoninių pokalbių garso įrašus, motyvuodami tuo, kad pokalbiai neišsamūs, juose nėra duomenų, jog nuteistasis darė nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo supažindintas su pokalbių turiniu ir garso įrašais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tokį prašymą apsvarstė ir motyvuota nutartimi atmetė (T. 4, b. l. 118-119). Atmesdamas prašymus šis teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad su visa bylos medžiaga nuteistasis buvo supažindintas BPK numatyta tvarka, apygardos teisme balsu perskaičius pokalbių suvestines, jų turinys buvo atskleistas, pokalbių autentiškumas nuteistojo ir kitų asmenų nebuvo ginčijamas, o apeliaciniame skunde buvo išdėstyti motyvai tik dėl pokalbių neišsamumo. Pokalbių išsamumo ir informatyvumo nustatymas, t. y. svarstymas, ar bylos duomenys susiję ir reikšmingi įrodinėtinų aplinkybių nustatymui, yra įrodymų vertinimo dalykas. Dėl įrodymų vertinimo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyviai savo nuomones pasako baigiamosiose kalbose. Taigi vien tuo faktu, kad BPK 154 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo metu įrašyti telefoniniai pokalbiai nebuvo perklausyti teismuose, negalima daryti išvados, kad bylos įrodymai ištirti neišsamiai ir buvo iš esmės suvaržytos nuteistojo J. V. teisės.
Apeliacinį procesą reglamentuojančios BPK normos neįpareigoja apeliacinio teismo visais atvejais atlikti įrodymų tyrimą, jei proceso dalyviai paprašo. Įrodymų tyrimas atliekamas jei padaroma išvada, kad tokio tyrimo metu gali būti nustatytos naujos reikšmingos teisingam bylos išsprendimui aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar kurias šis teismas nustatė neteisingai, arba reikia pakartotinai ištirti turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Prašymas atlikti įrodymų tyrimą apeliacinio teismo gali būti tiek tenkinamas, tiek atmetamas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad J. V. ir jo gynėjo prašymai atlikti įrodymų tyrimą buvo atmesti nurodant pakankamai išsamius tokio prašymo netenkinimo motyvus. Todėl darytina bendra išvada, kad šiuo atveju apeliacinis teismas, nepažeisdamas BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme, neperžengdamas J. V. apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir į nuteistojo esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė. Kasacinis teismas iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme. Tačiau šiuo atveju tokių pažeidimų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, kolegija nenustatė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo J. V. kasacinį skundą atmesti.