Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėja Rima Razumienė, sekretoriaujant Janinai Juozaitienei, dalyvaujant prokurorei V. L. , mažametės nukentėjusiosios E. B. atstovei pagal įstatymą I. B. ,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

N. K., gimusi (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), nedirbanti, neregistruota darbo biržoje, išsituokusi, vidurinio išsilavinimo, neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamoji N. K. 2013 m. kovo 4 d., apie 7 val. 30 min., Pakruojo rajone, Ž. miestelyje, S. D. ir S. G. gatvės daugiabučio namo Nr. 10 laiptinėje – viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, panaudodama fizinį smurtą, o būtent, sugriebusi laiptais žemyn lipančiai mažametei E. B. , gimusiai (duomenys neskelbtini), už striukės kaklo srityje, vieną kartą trenkė jos galvą į buto duris, bei su šiaudine šluota ne mažiau trijų kartų sudavė mažametei per nugarą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir sukėlė nukentėjusiajai mažametei E. B. fizinį skausmą.

Kaltinamoji N. K. kalta dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų neprisipažino ir parodė, kad mažametės ji į duris netrenkė ir su šluota per nugarą nemušė, o tik pamačiusi einančią, sustabdė ją suėmusi už „kalnieriaus“ ir paklausė, kodėl spjaudo ant jos durų, nes tą rytą jos durys buvo apspjaudytos, ant durų buvo bėgančios seilės. Jeigu vaikas spjaudosi ant durų, taip išeina, kad nebegalima vaiko sustabdyti ir paklausti, dėl ko taip daro, kuo kaltos jos durys. Tą rytą ji išėjo šluoti laiptinės, pamatė durimis bėgančias seiles, o laiptinėje daugiau nieko nebuvo, tik E. bėgo, todėl ji sustabdė E. ir paklausė, kodėl spjaudo ant durų, o mergaitė pradėjo rėkti ir bėgdama laiptais šaukė „mama, mane muša“ ir išbėgo. Atėjo mergaitės mama su savo sūnumi ir pradėjo šaukti ant jos, ką ji daro, o ji pasakė, dėl ko spjaudo ant durų. Tos durys ir dabar tebestovi apspjaudytos. Ji prašė įgaliotinio nuimti mėginius, bet įgaliotinis atsakė, kad tai sunkus reikalas. Jos buto durys yra šarvo ir jeigu ji būtų tokio vaiko kaktą trenkusi į duris, tai turėjo būti mėlynė. Jeigu vaikas taip primuštas, tai turi būti ekspertizė (abdukcija), o ne kaltinti nekaltą žmogų, kaip jai apsiginti nieko nedariusiai, jeigu nėra ekspertizės. Konflikto metu su mergaite laiptinėje jos buvo dviese. Anksčiau nei su B., nei su mergaite jokių konfliktų neturėjo, tik pasisveikindavo. Ji nežino, kodėl mergaitė sako, kad ji sutrenkė jos galvą. Ji mergaitės neprilietė. Jai nėra jokio tikslo kažką sukurti ar išsigalvoti, ji tokių dalykų nedaro ir mergaitei nieko nedarė. Dėl durų apspjaudymo į B. mamą nesikreipė. Jeigu tuo metu nebūtų šlavusi laiptinės, nebūtų mačiusi B., nebūtų sustabdžiusi ir paklaususi, gal būtų ėję, praėję ir toliau būtų tas pats daroma. Jeigu ji pasakė žodį, tai nereiškia, kad kažkas bloga, negi nebegalima nė paklausti, kodėl apspjaudė duris. Ji nemato čia nieko blogo, jeigu galima daryti ką nori suaugusiam žmogui, bet vaiko paklausti negalima, nemato nieko blogo, kad paklausė.

Mažametė nukentėjusioji E. B. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad tą kartą ji apie 7 val. išėjo iš namų į mokyklą ir leidosi laiptais žemyn, nes jų butas yra ketvirtame aukšte. Antrame aukšte pamatė iš buto išeinančią su šluota tetą K., kurios nei vardo, nei pavardės ji nežinojo. Pamačiusi tetą su šluota, pagalvojo, jog teta šluosis, tačiau jai praeinant pro tą tetą, teta, nieko nesakiusi, sugriebė jai už pakarpos, tai yra už striukės, ir pastūmė į savo buto šarvuotas duris. Ji kairiu galvos šonu atsitrenkė į tas duris ir jai labai skaudėjo. Ji pradėjo verkti ir šaukti mamą. Tada ta teta dar kokius tris kartus sudavė jai su šluota į nugarą. Nuo smūgių su šluota jai neskaudėjo, kadangi ta šluota buvo šiaudinė. Tada ji nulipo žemyn į pirmą aukštą ir girdėjo, kaip atbėgo jos mama su broliu E. ir kad mama ir brolis „koliojo“ tetą. Po to kaimynė D. ją palydėjo į mokyklą. Apie tą įvykį ji papasakojo tik kaimynei D., o daugiau niekam nepasakojo. Iki to įvykio su teta K. jokių konfliktų nebuvo. Kai teta ją stūmė į duris ir mušė su šluota, kalbėjo kažką apie spjaudymą ant durų, bet ji tiksliai nesuprato, ką teta norėjo pasakyti. Ji niekada nėra spjaudžiusi ant tetos durų ir nematė, kad kas kitas spjaudytų. Ji nežino, ar jos mama ir broliai pykstasi su ta teta.

Mažametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą I. B. parodė, kad tą dieną jai buvo išeiginė, apie 7 val. 30 min. išleido dukrą į mokyklą, ir netrukus išgirdo laiptinėje riksmus, jos dukra laiptinėje klykė ir šaukė „mama“. Tuojau su sūnumi E. nubėgo laiptais žemyn, bet E. jau nebebuvo, tik išgirdo laiptinės durų trinktelėjimą. Bandė dukrą šaukti, bet ji jau negrįžo. Laiptinėje buvo kaimynė, kuri „koliojosi“, kad apspjaudytos jos buto durys, kad viskas blogai, jog kažkas prineša gėlių prie buto durų, o kas tai padaro neįvardijo. Ji kaimynės paklausė, ką padarė dukrai, ši pasakė, kad nieko nedarė. Ji klausė, kaip nieko nedarė, jeigu taip klykė vaikas. Kaimynė pasakė, kad jei ji nemoka auklėti, tai ji išauklės. Ji niekada nėra mačiusi, kad būtų apspjaudytos kaimynės buto durys. Tą kartą buvo net priėjusi prie durų, tačiau, kad jos būtų apspjaudytos, nesimatė, buvo švarios ir gražios durys. K. rankose turėjo šiaudinę šluotą, be koto. K. kaimynystėje gyvena gal kokį pusmetį. Anksčiau su K. jokių konfliktų neturėjo, jokių skundų dėl jos vaikų negirdėjo, nebuvo susipykę, vaikai irgi nėra sakę, kad būtų susipykę su kaimyne. Po to įvykio, dukra, grįžusi iš mokyklos po pamokų, pasakė, kad kaimynė griebė ją už „pakarpos“, trenkė į duris ir laiptais nubėgančiai su šluota trenkė per nugarą, sakė, kad „apspjaudei duris“. Ji nesupranta, kada dukra galėjo spėti apspjauti duris, nes buvo ką tik išėjusi į mokyklą ir iš karto išgirdo ją šaukiant. Dukra sakė, kad mokykloje per pirmas dvi pamokas jai skaudėjo galvą. Galvoje guzo nebuvo, tik matėsi toksai paraudimas, bet paskui greitai praėjo. Dukrai buvo sukeltas skausmas ir išgąsdinta. Po to įvykio K. jos dukrą vieną kartą dar buvo užkabinusi bibliotekoje, užkabino tik žodžiais, tai girdėjo jos vyresnioji dukra, kad K. sakė „dėl teismo, kad mane įskundei policijai, kad parašei į laikraštį“. Ji neprašo kaltinamajai jokių bausmių, neprašo pinigų, tik prašo, kad nebelįstų prie mažametės dukros.

Liudytojas E. B. parodė, kad tos dienos rytą jis buvo savo kambaryje, o mama savo, E. išėjo į mokyklą ir jie su mama išgirdo, jog E. rėkia „mama padėk“ ir jie su mama išbėgo į laiptinę ir nubėgo laiptais žemyn, tačiau E. laiptinėje nebebuvo, buvo tik kaimynė, kuri pasakė, kad „va apspjaudė duris“, tačiau tos durys nebuvo apspjaudytos. Mama kaimynės paklausė, kas įvyko ir kaimynė pasakė, kad „va, apspardė, apspjaudė duris“. Jis matė, kad kaimynė savo rankose turėjo šiaudinę šluotą be koto. E. grįžusi iš mokyklos jam sakė, kad kaimynė trenkė ją į duris ir kad į duris ji susitrenkė galvą. Jis nežiūrėjo, ar sesers galvoje buvo guzas. Kaimynų jie neerzina, nespjaudo ant durų, nesipyksta su kaimynais. Tą rytą mama su kaimyne kalbėjosi piktuoju, mama šaukė ant kaimynės, o kaimynė šaukė ant mamos.

Liudytoja D. M. parodė, kad įvykio dieną, be dvidešimties minučių aštuntą valandą ėjo į darželį nuvesti anūkės. Išėjusi iš savo laiptinės, pamatė, kaip iš kitos laiptinės išbėgo šaukdama B. mergaitė, 10 metų amžiaus. Ji priėjusi prie mergaitės, išgirdo laiptinėje triukšmą, girdėjosi B. ir K. balsai, tačiau ji nesiklausė, ką jos sakė. Mergaitė buvo labai išsigandusi, šaukė, rėkė, visa drebėjo. Ji paklausė, kas atsitiko, ir mergaitė jai pasakė, kad ją užpuolė teta, kuri gyvena antrame aukšte, kad sudavė su šluota. Mergaitės paklausus, ką ji padarė, atsakė, kad nieko, kad ta teta sakė, jog apspjovė duris. Ji pasakė mergaitei, kad nebeverktų, apramino ir liepė eiti į mokyklą. Ji palydėjo mergaitę iki namo kampo, ir mergaitė šluostydamasi ašarytes, kūkčiodama, nuėjo į mokyklą. Ji mergaitės smulkiau nieko neklausinėjo, kaip ji buvo užpulta, nes mergaitė buvo labai išsigandusi, visa drebėjo. Ji gyvena pirmoje laiptinėje, o B. ir K. antroje. Ji su K. jokių konfliktų nėra turėjusi. Mergaitė tą rytą buvo apsirengusi su striuke, ant nugaros buvo kuprinė, ant galvos buvo uždėta kepurytė, nes lauke buvo šalta.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo su foto lentelėmis (4-6 b. l.) matyti, kad įvykio vieta yra Pakruojo rajone, Ž. miestelyje, S. D. ir S. G. gatvės 10 numeriu pažymėtame daugiabučiame name.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas i r veikos kvalifikavimas

Teismas, įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, konstatuoja, kad kaltinamosios N. K. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir fizinio skausmo mažametei sukėlimo yra įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį, kadangi ji daugiabučio namo laiptinėje, sutrenkdama mažametės nukentėjusiosios E. B. galvą į buto duris ir suduodama per nugarą su šluota, sukėlė mažametei nukentėjusiajai fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šių nusikalstamų veikų objektas yra viešoji tvarka ir žmogaus sveikata. Viešąja tvarka yra laikoma padėtis ar veikimo būdas, atitinkantys visuomenės reikalavimus, atsirandantys įvairių socialinių normų įtakoje, turintys tikslą užtikrinti žmonių suderintus ir jiems naudingus tarpusavio santykius. Viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje, nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Be jokios abejonės, kad daugiabučio gyvenamojo namo laiptinė yra viešoji vieta. Kaltinamosios N. K. fizinis smurtas mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje, sukėlęs mažametei nukentėjusiajai fizinį skausmą, yra susijęs su akivaizdžiu demonstravimu nepagarbos aplinkiniams ir dorovės nepaisymu bei laikomas įžūliais veiksmais, sutrikdžiusiais visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltinamoji, sutrenkdama mažametės nukentėjusiosios galvą į savo buto duris, sukėlė mažametei fizinį skausmą. Toks kaltinamosios elgesys vertintinas kaip neleistinas ir moralės požiūriu nepriimtinas. Savo elgesiu kaltinamoji pamynė žmonių tarpusavio bendravimo normas, demonstravo jėgą ir panaudojo beprasmį smurtą prieš mažametę, bei sukūrė žmonių tarpusavio bendravimo normų nesilaikymo atmosferą, sugriovė žmonių saugumo jausmą. Kaltinamoji, veikdama be aiškios motyvacijos, anot jos, paklausdama ir norėdama išsiaiškinti, kas tą kartą apspjovė jos buto duris, sutrenkdama mažametės nukentėjusiosios galvą į savo buto duris bei suduodama jai su šluota per nugarą, veikė tiesiogine tyčia.

Kaltinamoji N. K. nepripažino sutrenkusi mažametės nukentėjusiosios E. B. galvą į savo buto duris bei sudavusi jai per nugarą su šluota, nurodydama, jog tik sulaikė bėgančią mažametę už „kalnieriaus“ ir paklausė, kodėl ji apspjovė jos buto duris.

Tokie kaltinamosios parodymai yra nepagrįsti, nes jie yra paneigti kitų byloje ištirtų įrodymų. Nukentėjusioji E. B. , duodama parodymus apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (13-14 b. l.), nuosekliai papasakojo, kad teta (kaltinamoji N. K. ), nieko nesakiusi, sugriebė jai už pakarpos, tai yra už striukės, ir pastūmė į savo buto šarvuotas duris, į kurias ji atsitrenkė kairiu galvos šonu ir jai labai skaudėjo, po ko ji pradėjo verkti ir šaukti mamą, tada teta dar kokius tris kartus sudavė jai šluota į nugarą, tačiau nuo smūgių su šluota jai neskaudėjo, kadangi ta šluota buvo šiaudinė. Be to, mažametė nukentėjusioji parodė, kad kai teta ją stūmė į duris ir mušė su šluota, kalbėjo kažką apie spjaudymą ant durų, bet ji tiksliai nesuprato, ką teta norėjo pasakyti, nes ji niekada nėra spjaudžiusi ant tetos durų ir nematė, kad kas kitas spjaudytų. Šioje mažametės nukentėjusiosios apklausoje dalyvavusi kaltinamoji N. K. (tuo metu įtariamoji) jokių klausimų nukentėjusiajai neuždavė. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą I. B. patvirtino, jog išleidusi dukrą E. iš ryto į mokyklą, netrukus išgirdo jos riksmą ir nubėgusi laiptais žemyn, E. jau neberado, tik sutiko kaimynę K., kuri su šiaudine šluota stovėjo laiptinėje ir „koliojosi“, kad apspjaudytos jos buto durys, kad viskas blogai, jog kažkas prineša gėlių prie buto durų, o kas tai padaro neįvardijo, bei patvirtino, kad dukrai grįžus iš mokyklos, galvoje buvo paraudimas, kuris greitai išnyko, kad dukra papasakojo, kad kaimynė griebė ją už „pakarpos“, trenkė į duris ir laiptais nubėgančiai su šluota trenkė per nugarą. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir liudytojas E. B. . Liudytoja D. M. savo nuosekliais parodymais patvirtino, kad pamatė, kaip iš kitos laiptinės išbėgo šaukdama B. mergaitė, 10 metų amžiaus, kuri buvo labai išsigandusi, šaukė, rėkė, visa drebėjo, kad ji priėjusi prie laiptinės, girdėjo triukšmą, girdėjo B. ir K. balsus, kad mergaitė jai sakė, jog ją užpuolė teta, gyvenanti antrame aukšte, kad sudavė su šluota, kad ta teta sakė, jog ji apspjovė duris, tačiau ji nieko nedarė. Netikėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių jie galėtų apkalbėti kaltinamąją, be to, nukentėjusiosios atstovė I. B. ir liudytoja D. M. parodymus davė, įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei prisiekę.

Kaltinamajai N. K. kaltinime tikslintinos aplinkybės, nurodant, kad ji buvo sugriebusi mažametei E. B. ne už kaklo, o už striukės kaklo srityje, kad jos galvą į buto duris trenkė ne du kartus, o vieną kartą, bei kad sudavė jai per nugarą ne su šluotos kotu, o su šiaudine šluota, ne keturis kartus, o ne mažiau trijų kartų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu kaltinamoji N. K. , sudavusi smūgius nukentėjusiajai, visiškai nepripažino, tačiau patvirtino, jog buvo pačiupusi nukentėjusiąją už „kalnieriaus“. Nukentėjusioji E. B. , apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog ją sugriebė už pakarpos, tai yra, už striukės ir kad ji galvos kairiu šonu atsitrenkė į duris, bei kad kokius tris kartus jai kaltinamoji sudavė su šiaudine šluota per nugarą. Liudytoja D. M. patvirtino, jog mergaitė buvo apsirengusi striukę, o paties įvykio ir smūgių sudavimo aplinkybių nematė. Nukentėjusiosios atstovė I. B. ir liudytojas E. B. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad kaltinamoji N. K. rankose turėjo šiaudinę šluotą be koto, o smūgių sudavimo jie nematė. Kitokių įrodymų kaltinime nurodytoms aplinkybėms pagrįsti byloje surinkta nėra, todėl kaltinimo aplinkybės patikslintos.

Bausmės skyrimas

Kaltinamosios N. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra (BK 59 str., 60 str.).

Skirdamas bausmę kaltinamajai, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 ir 55 straipsniuose.

Kaltinamoji N. K. neteista (27 b. l.), bausta administracine tvarka už tyčinius pažeidimus ir turi galiojančių nuobaudų (28-29 b. l.), padarė du nesunkius nusikaltimus (BK 11 str. 3 d.), gyvena viena, gyvenamosios vietos seniūnija dėl jos elgesio nusiskundimų neturi (31,32 b. l.), į psichiatro ir priklausomybės įskaitas neįrašyta (34 b. l.), nedirba (35 b. l.), neregistruota darbo biržoje (36 b. l.), nėra jos atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kad pasiekti bausmės tikslus, ji yra baustina terminuoto laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą (BK 41, 50, 55 straipsniai).

Kaltinamajai paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina galioti nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) 299, 301-310 straipsniais, teismas

nusprendžia:

N. K. pripažinti kalta, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, ir ją nubausti:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto taisyklėmis, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąją per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiosios ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti N. K. palikti galioti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.