Kauno apygardos teismo nuosprendis

2017-10-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-478/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-10-27
Bylos Nr.
1A-263-478/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-00865-2017-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Arūnas Paštuolis
Nuteistasis
A. V. S.
Advokatai
Rasa Kalkauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-478/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00865-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Daivai Aliulienei, Audronei Stankevičiūtei, Evelinai Dzenytei,

dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui,nuteistajam A. V. S., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir nubaustas 30 (trisdešimties) MGL, t. y. 1129,80 Eur (vieno tūkstančio šimto dvidešimt devynių eurų 80 ct) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir sumažinta bausmė nustatyta 20 (dvidešimties) MGL, t. y. 753,20 Eur (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 20 ct) bauda.

A. V. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš A. V. S. nepriteistos.

Automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perduotą E. K., nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti automobilio savininkės nuosavybėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. V. S. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. sausio 5 d., apie 18 val. 33 min., degalinės „Orlen Lietuva“, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 2,14 promilių etilo alkoholio kraujyje).Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras Osvaldas Stadalius prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti: paskirti A. V. S. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams; automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje yra virš 1,5 promilės etilo alkoholio, įstatymų leidėjas kaip nusikalstamą veiką kriminalizavo tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Kadangi dažniausiai veikų kriminalizavimo procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais, šiuo atveju tai nėra išimtis. Už transporto priemonių vairavimą, kai kraujyje yra mažiau nei 1,5 promilės etilo alkoholio, taikoma švelnesnė - administracinė atsakomybė. Jeigu šią situaciją, kurią yra sukūręs A. V. S., teoriškai sumažindami etilo alkoholio kiekį jo kraujyje iki mažesnės nei 1,5 promilės ribos, priartinsime prie administracinio nusižengimo, jo veiksmus vertinsime pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 422 straipsnio 5 dalį ir matysime, kad tokio nusižengimo atlikimas užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimties eurų bei yra privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių. Be to, už šį administracinį nusižengimą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas. Tuo tarpu BK 68 straipsnis numato, palyginus su ANK, švelnią baudžiamojo poveikio priemonę - teisės vairuoti atėmimą nuo vienerių iki trejų metų. Taigi, ši nusikalstama veika yra kriminalizuota neseniai, todėl nėra galimybės vadovautis stare decisis principu, kuris grindžiamas teismo sprendimo autoritetu. Tačiau teismų sistema, kurdama precedentą, privalo siekti tiek BK, tiek ANK įtvirtinto teisinio reguliavimo suderinamumo su konstituciniu proporcingumo principu. Skunde pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nusikaltimais laikomi tik tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Administraciniais teisės pažeidimais taip pat daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams, tačiau jie yra mažiau pavojingi nei nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Vadinasi, BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumas turėtų būti įvertintas ne tik griežtesne, nei už panašius nusižengimus ANK atitinkamame straipsnyje numatyta sankcija, bet ir griežtesnėmis ar bent jau maksimaliai griežčiausiomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje net nepasisakė (nemotyvavo) dėl konkretaus termino, uždraudžiančio naudotis specialia teise - vairuoti kelių transporto priemones. Tokiu būdu yra pažeidžiamas konstitucinio proporcingumo principas ir baudžiamojo poveikio priemonė tampa iškreiptai švelnesnė nei ta, kuri būtų paskirta už administracinį nusižengimą. Dėl to būtina skirti maksimalų BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą - trejus metus. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką, paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį turi būti konfiskuojamas turtas, kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, kaip įrankis, priemonė ar rezultatas. Apylinkės teismo argumentai dėl kelių transporto priemonės - automobilio, jo nepriskiriant nusikaltimo padarymo priemonei, yra klaidingi, nukrypstantys nuo suformuotos teismų praktikos. Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad A. V. S. ir J. S. yra sugyventiniai, t. y. šeimos nariai BK 248 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi gyvena kartu bendrame būste ir veda bendrą ūkį. Todėl nepaisant to, kad automobilis „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso J. S., tačiau įvertinus tai, kad automobilis buvo perleistas kaltininkui kaip šeimos nariui, bei tai, kad automobilio faktinis valdytojas yra A. V. S., o J. S. nesuteikta teisė vairuoti transporto priemonių, laikytina, jog automobilis patenka į konfiskuotino turto apibrėžimą. Kai kelių transporto priemonė naudojama BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytam nusikaltimui daryti, konstatuotina, jog ji tiesiogiai buvo panaudota nusikalstamai veikai - eismo saugumo pavojui sukelti iki nusikalstamo lygio. Todėl pats nusikaltimas be šios priemonės būtų neįmanomas. Teismas neteisingai transporto priemonę šiuo atveju traktavo kaip padidinto pavojaus šaltinį, nes šio tyčinio nusikaltimo padarymo atveju be automobilio nebūtų ir nusikalstamos veikos. Todėl neblaivaus A. V. S. vairuotas automobilis „Citroen C8“ buvo BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nes be šio automobilio nuteistasis nebūtų galėjęs sukelti realaus pavojaus eismo saugumui. Vien šių aplinkybių pakanka šį automobilį pripažinti nusikaltimo padarymo priemone nepaisant to, kad jis nebuvo specialiai pritaikytas kam nors nelegalaus gabenti. Todėl minėtas automobilis turi būti konfiskuojamas, o jo registracijos liudijimas, techninės apžiūros rezultatų kortelė, mokėjimo kvitai – perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš prokuroro skundo turinio, jame neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei padarytos išvados dėl A. V. S. kaltės, prokuroras taip pat sutinka su nuteistajam paskirta bausmės rūšimi – 20 MGL dydžio bauda, tačiau nesutinka su parinktų baudžiamojo poveikio priemonių apimtimi, t. y. nurodo, kad specialiosios teisės atėmimo terminas turėjo būti nustatytas ne dvejų, bet trejų metų laikotarpiui, taip pat turėjo būti skirtas turto – transporto priemonės „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas turto konfiskavimo, savo sprendimą motyvavo tuo, kad šiuo atveju transporto priemonė – automobilis – yra ne nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis, kurio vairavimas asmenims, esantiems blaiviems ir turintiems specialią teisę ja naudotis, nėra įstatymo uždraustas. Transporto priemonė yra kaip vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas nusikaltimas negali būti padaromas nesinaudojant transporto priemone, todėl ji nėra priemonė, pritaikyta nusikalstamai veikai padaryti ar jos panaudojimas labai palengvino nusikalstamos veikos padarymą. Su šiais argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas netinkamai aiškino nusikaltimo padarymo priemonės sampratą, taip pat turto konfiskavimo taikymo aplinkybes, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, kuri padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus.Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 straipsnis, kurio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, 2K-237/2011; Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-643-150/2016, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-398/2017 ir kt.). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką. Taigi, nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai pastarųjų neveikia, nekeičia, nežaloja, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą.Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514-942/2015). Todėl, nustačius, kad transporto priemonė buvo inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos konfiskavimas yra privalomas. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami.Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelės žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Asmuo, vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Atsižvelgiant į didesnio pavojaus šaltinio sąvokos išaiškinimą, transporto priemonė iš tiesų priskiriama didesnio pavojaus šaltiniui, tačiau tai nereiškia, jog ji nėra nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir negalima spręsti jos konfiskavimo klausimą.Daroma išvada, kad tuo atveju, jei įvykio metu vairuota transporto priemonė būtų nuosavybės teise priklausiusi nuteistajam, ją privalomai reikėtų konfiskuoti. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju susidariusi situacija yra sudėtingesnė, nes automobilio „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tikroji savininkė yra buvusi A. V. S. sugyventinė J. S. (b. l. 22). Ikiteisminio tyrimo metu J. S. buvo įpareigota neparduoti ar kitaip neperleisti kitiems asmenims iki teismo nuosprendžio pradėjimo vykdyti minėtos transporto priemonės bei buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 246 straipsnio 1 dalį (b. l. 24). Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), palikti savininkės nuosavybėje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, gavęs Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro skundą dėl 2017 m. sausio 16 d. nuosprendžio pakeitimo, išsiuntė lydraštį „Dėl baudžiamosios bylos siuntimo nagrinėti apeliacine tvarka“ proceso dalyviams pagal adresatų sąrašą (b. l. 103), į kurį nebuvo įtraukta J. S., taigi, jai apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme nebuvo žinoma. Teisėjų kolegija, pastebėjusi šį procesinį pažeidimą, t. y. jog į bylos nagrinėjimą yra neįtrauktas suinteresuotas asmuo, kuriam nuosavybės teise priklausančio turto likimas yra sprendžiamas, atnaujino įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį iškvietė J. S., taip pat jai pasirašytinai įteiktas prokuroro apeliacinis skundas (b. l. 118). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme J. S. parodė, kad A. V. S. yra jos buvęs sugyventinis, jos šeima – tai jos vaikai ir anūkai, o nuteistasis jai svetimas žmogus. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jie kartu gyveno, bet A. V. S. daugiau buvo kaip jos vairuotojas, nes ji neturėjo vairuotojo teisių. Automobilis pirktas už jos pinigus. J. S. pažymėjo, kad byloje kaltinimą palaikantis prokuroras darė jai spaudimą, kad ji aiškintų, jog su kaltinamuoju yra šeima, klausė, ar mokės už jį baudą. Ji savo buvusių santykių su nuteistuoju nelaiko šeimos sukūrimu, jie tai gyveno kartu, tai negyveno, šiuo metu yra visiškai nutraukusi bendrus ryšius. Automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji pardavė po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, nes galvojo, jog procesas yra baigtas, apie apeliacinį skundą nieko nežinojo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad J. S., būdama ne teisininkė ir neturėdama jokių teisinių žinių, galėjo sąžiningai suklysti dėl nuosprendžio įsiteisėjimo momento. Todėl disponavo (pardavė) jai priklausančia transporto priemone ne siekdama trukdyti procesui, bet sąžiningai manydama, jog gali taip elgtis, nes visi apribojimai po skundžiamo nuosprendžio priėmimo yra panaikinti.BK 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Bylos duomenys patvirtina, kad J. S. apie tai, kad A. V. S. naudosis automobiliu būdamas neblaivus, nežinojo. Nuteistąjį automobilio savininkė laikė patikimu vairuotoju, kiek ją vežiodavo, jis niekada nebūdavo išgėręs, tai pirmas toks kartas. Vis dėlto, pirmosios instancijos teisme J. S. aiškino kitokias aplinkybes nei apeliacinės instancijos teisme, t. y. pripažino, kad su A. V. S. faktinėje santuokoje (tik neįregistruotoje) gyvena apie 20 metų, automobilis buvo pirktas iš bendrų pinigų, tai šeimos automobilis, tačiau sugyventinis jį daugiau naudoja savo reikmėms. Ji žinojo, kad 2017 m. sausio 5 d. jos sugyventinis važiuos pas žentą, t. y. laisva valia leido jam naudotis automobiliu, kas toliau vyko, nežino. Spręstina, jog J. S. buvo nuteistojo sugyventinė, ji daug metų kartu praleido su nuteistuoju, vedė bendrą šeimos ūkį, taigi, nors ir nežinojo, tačiau turėjo ir galėjo žinoti, kad jos turtas bus naudojamas baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai daryti. Vis dėlto, jau minėta, šiuo metu automobilis „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra parduotas, nes jo savininkė sąžiningai klysdama sprendė, jog gali disponuoti minėta transporto priemone. Susidarius tokiai situacijai, galima vertinti tik konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą. Pateiktame apeliaciniame skunde šis klausimas nėra keliamas, prašoma konfiskuoti pačią transporto priemonę „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu priklauso sąžiningam trečiajam įgijėjui. Teisėjų kolegija peržengti apeliacinio skundo ribų ir tokiu būdu bloginti nuteistojo teisinės padėties negali, tačiau šiuo atveju nelaikytina, jog apeliacinio skundo ribos yra realiai praplečiamos. Pažymėtina, jog apeliacinį skundą surašiusiam prokurorui apie tai, kad J. S. nepranešta apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nebuvo žinoma. Prokuroras elgėsi sąžiningai ir apdairiai, jau minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu J. S. pasirašytinai buvo įpareigota neparduoti ginčijamos transporto priemonės. Tai, jog automobilis „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra parduotas, paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Išaiškėjus šiai naujai faktinei aplinkybei, teismo posėdžio metu prokuroras iš karto prašė daryti pertrauką, nes reikalinga gauti pažymą apie vidutinę automobilio rinkos vertę, t. y. prokuroras ėmėsi priemonių tam, kad būtų galima išieškoti konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pateiktoji VšĮ „E.“ pažyma „Dėl vidutinės automobilio rinkos vertės nustatymo“ patvirtina, kad veikos padarymo metu automobilio „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirma registracija 2003 m., vidutinė kaina Lietuvoje be PVM buvo 1892 Eur, todėl ši suma išieškotina iš nuteistojo A. V. S..Apeliaciniame skunde taip pat prašoma specialiosios teisės atėmimo terminą nuteistajam taikyti maksimaliam galimam laikotarpiui, t. y. trejiems metams, o ne dvejiems metams, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Tačiau šio prašymo tenkinimui aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo. BK 41 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatyta, kad bausmės paskirtis yra atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis taip, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau įstatymų leidėjas nenumato imperatyvo visais atvejais taikyti vieną ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę. Tai paliekama teismo diskrecijai.Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles arba BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2013, 2K-599/2012 ir kt.). Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Šiuo aspektu A. V. S. atėmimas teisės vairuoti transporto priemones trejiems metams neatitiktų bylos duomenų, apibūdinančių jo asmenybę, taip pat nusikaltimo padarymo aplinkybių, kitų nustatytų faktinių duomenų.A. V. S. savo kaltę dėl vairavimo esant neblaiviam pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nuoširdžiai gailėjosi, paaiškino susidariusios situacijos aplinkybes. Iš administracinių nusižengimų registro duomenų (b. l. 42-46) matyti, kad nuteistasis nėra sistemingai Kelių eismo taisykles pažeidžiantis vairuotojas. Paskutinį kartą jis baustas 2011 m. vasarą, jam skirtos baudos yra sumokėtos, padaryti pažeidimai nėra itin šiurkštūs. A. V. S. anksčiau nėra teistas (b. l. 47), vadinasi, šis teistumas yra daugiau atsitiktinis nei nulemtas sistemingos nepagarbos įstatymų reikalavimams. Neabejotinai visa tai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, todėl skyrė specialiosios teisės atėmimo termino vidurkį. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 68 straipsnio 2 dalis numato draudimą naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų, tuo tarpu ANK 422 straipsnio 5 dalis, įtvirtinanti administracinę atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas girtumo laipsnis neviršija 1,5 promilės, numato teisės vairuoti transporto priemones praradimą nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių. Todėl nesutiktina su prokuroro skundo argumentais, kad reikėtų skirti dar ilgesnį specialiosios teisės atėmimo terminą, nes baudžiamoji atsakomybė turėtų būti gerokai griežtesnė nei administracinė atsakomybė. Iš aukščiau paminėtų sankcijų palyginimo matyti, kad ANK numato trumpesnį specialiosios teisės atėmimo laikotarpį, vadinasi, A. V. S. uždraudus dvejus metus vairuoti transporto priemones, jis nėra nubaudžiamas švelniau nei tuo atveju, jei jam būtų nustatytas mažesnis nei 1,5 promilės neblaivumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad proporcingumo principas nėra pažeistas.Nuteistajam paskyrus piniginę baudą bei specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą dvejų metų laikotarpiui, įgyvendinamas jo nubaudimas bei prevencinis auklėjimas nekartoti tų pačių klaidų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Šios bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės derinys yra pakankamai griežtas, kad A. V. S. atgrasytų nuo baudžiamojo įstatymo imperatyvų pažeidinėjimo. Pernelyg griežtas nubaudimas žlugdytų nuteistojo asmenybę, formuotų nepagarbą teisėsaugos institucijų darbui. Nuteistasis pripažino, jog dėl įvykdyto nusikaltimo neteko darbo, išsiskyrė su sugyventine, kas jam sukėlė skaudžius išgyvenimus. Vien tai, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, negali būti pagrindas taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis specialia teise maksimaliam laikotarpiui, ignoruojant nuteistąjį pakankamai teigiamai charakterizuojančius duomenis. Humaniškumo bei teisėtumo principai šiuo atveju neleidžia ilginti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino.Remiantis tuo, kas išdėstyta, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, išieškant konfiskuotinos nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuteistojo A. V. S., gim. (duomenys neskelbtini), išieškoti konfiskuotinos nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 1892 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt du eurus).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Jūratė JakubonienėArūnas PaštuolisAlgirdas Remeika