Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-11-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-803-719-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-22
Bylos Nr.
1A-803-719-2012
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00812-2011-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Ridikas (pirm.), Algirdas Gaputis, Ričardas Gylys
Nuteistasis
R. S.
Nukentėjusysis
V. M.
Advokatai
Vitalija Kopūstienė
Kategorijos

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-803-719/2012

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00812-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.2.; 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gylio,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant: prokurorei Jūratei Mociškienei,gynėjai advokatei Vitalijai Kopūstienei,nuteistajai R. S.,nukentėjusiajai V. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. paskiriant 30 parų arešto bausmę. Be to, šiuo teismo nuosprendžiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. 2 c punktu, 4 d., 9 d., 65 str., paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-19 nutartimi paskirta subendrinta 1 metų 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme taikant bausmių keitimo taisykles ir iš dalies bausmes sudedant, ir R. S. paskiriant galutinę 50 parų arešto bausmę, į bausmės laiką įskaitant laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2011-12-30 iki 2011-12-31 (1 parą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteista už tai, kad 2012 m. gruodžio 30 d., apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini), prie V. M. priklausančių namų panaudojo fizinį smurtą prieš V. M., t.y. abiem rankomis suėmusi nukentėjusiajai už kaklo, ją smaugė, o po to abiem rankomis griebė V. M. už veido, padarydama jai poodinę kraujosrūvą kaktoje, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą.

Šalies argumentai

Nuteistoji R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-16 nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės: neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nes pati nukentėjusioji pareiškime nenurodo, kad ji būtų buvusi smaugiama; teismas nesiaiškino galimo smaugimo aplinkybių; priimdamas nuosprendį teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios paaiškinimu ir klaidingai nukentėjusiosios naudai vertino specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes dėl nukentėjusiosios sužalojimų kaktoje. Taip pat nurodo, kad teismas nevertino V. K. parodymų, nesiaiškino pateiktų duomenų apie šonkaulio lūžį, neleidžiantį fiziškai sužaloti nukentėjusiosios, o taip pat neįvertino esminio baudžiamojo proceso pažeidimo - gynėjo nedalyvavimo procese, kai buvo išreikštas toks prašymas.

Nuteistoji ir gynėja advokatė prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. S. panaudojo fizinį smurtą prieš V. M., padarydama nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neatskleidė bylos esmės, neįrodė R. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, ir nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, yra vertintinas kritiškai ir atmestinas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nuosekliais nukentėjusiosios V. M. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, kad 2011-12-30, apie 17.00 val., grįžusi į namus, prie namo durų buvo užpulta R. S., stvėrusios ją už kaklo ir veido (2, 10, 11-12, 101-103 b.l.), liudytojų V. K., D. K. bei A. S. parodymais, kad 2011-12-30 R. S. buvo agresyvi bei tarp pastarosios ir V. M. buvo kilęs konfliktas (103-104, 110-111, 112-113 b.l.), o taip pat specialisto išvada, patvirtinančia, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai yra atlikti galimai 2011-12-30 nurodytomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad nukentėjusioji yra senyvo amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), dėl ko tam tikrų įvykio detalių gali ir neprisiminti, tačiau apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo abejoti iš esmės nuosekliais ir tarpusavyje neprieštaraujančiais nukentėjusiosios parodymas, juo labiau, kad tokius nukentėjusiosios V. M. parodymus patvirtina liudytojų parodymai ir specialisto išvada. Be to, pastebėtina ir tai, kad nuteistoji R. S. įvykio metu buvo neblaivi (2011-12-30 18.46 val. R. S. nustatytas 0,41 promilių girtumas (29 b.l.)), o 2012-02-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2012-03-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d., padarymo V. M. atžvilgiu (87-90, 91-93 b.l.). Apeliacinė instancijos teismas taip pat pažymi, jog įrodymų rinkimas byloje negali būti begalinis. Baudžiamojoje byloje renkami tik tie duomenys, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, pagrįstai manoma, kad gali patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai, išnaudotos visos galimybės patikrinti duomenis, reikšmingus bylai nustatyti, o taip pat teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes tiesai byloje nustatyti, kas leidžia daryti išvadą, kad 2012-08-16 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje R. S. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., įrodyta visiškai, atskleidžiant bylos esmę.

Apeliacinio skundo teiginys, jog R. S. patyrė neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus, yra deklaratyvus, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apeliantė nepateikė jokių duomenų ir nepasisakė apie policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu. Priešingų teisei policijos pareigūnų veiksmų teiginys buvo pateiktas tik apeliaciniame skunde. Tačiau byloje nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių suabejoti pareigūnų veiksmų teisėtumu, o ir pati apeliantė taip pat nenurodo jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šį teiginį. Todėl toks R. S. teiginys atmestinas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog kaltinamoji sirgo nuo 2012-01-04 iki 2012-02-17, nuo 2012-02-20 iki 2012-03-22 (96 b.l.), tačiau konkrečių duomenų, kada nuteistojo susižalojo byloje nėra pateikta. Be to, pati nuteistoji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad susilaužė šonkaulį 2011-12-27 (101 b.l.), o apeliaciniame skunde jau nurodo, kad šonkaulis buvo sulaužytas 2011-12-26 (134 b.l.). Be to, R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011-12-30 buvo parduotuvėje, pas draugę ir gėrė kavą, o grįžusi ir nieko neradusi namuose sėdėjo ant suoliuko kieme ir laukė, o ne kreipėsi į ligoninę. Iš to galima daryti išvadą, kad nuteistoji nebuvo sunkiai sužalota, nejautė nepakeliamų skausmų. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. S. argumentas apie galimą susižalojimą, fiziškai trukdžiusį panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąją, yra nepagrįstas ir atmestinas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs specialisto išvadą Nr. G34/12(05), atitinkančią Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6 dalyje numatytus reikalavimus, neprivalėjo apklausti specialisto teisiamajame posėdyje dėl galimai patirto, tačiau jokiais įrodymais nepatvirtinto, R. S. sveikatos sužalojimo, galimai trukdžiusio atlikti smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Pažymėtina, jog iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir, kad to nepadarius, pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-157/2012, 2K-339/2011, 2K-509/2010, Nr. 2K-463/2011). Šioje byloje apeliantės padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje patikrintais parodymais, specialisto išvada Nr. G34/12(05) bei kitais duomenimis.

Apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, neužtikrinus teisės į gynybą, taip pat atmestinas. BPK 10 straipsnis reglamentuoja įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimą. Šios normos antrojoje dalyje nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu R. S., išaiškinus teisę turėti gynėją, pastaroji jo atsisakė (32, 33, 37, 38 b.l.), o baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. S. buvo informuota, jog vadovaujantis BPK 51 str. gynėjas nebus skiriamas, tačiau ji pati turi teisę kviesti gynėją ar kreiptis į Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo (73, 74 b.l.). Be to, kaip matyti iš 2012-04-25 pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas būtent dėl kaltinamosios prašymų suteikti teisę į gynybą (83-84 b.l.), tačiau R. S. jai suteikta teise nepasinaudojo, dėl ko baudžiamoji byla Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama toliau (98-104, 110-115, 118-124 b.l.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės teiginiai apie BPK 10 straipsnio nuostatų pažeidimą yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, įrodymus išdėstė nuosekliai, atskleisdamas jų tarpusavio ryšį, motyvuotai nurodydamas, kokiais įrodymais vadovaujasi, o kokius atmeta, kokias bylos aplinkybes patvirtina ar paneigia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos įrodymų vertinimu ir tuo pagrindu padarytomis išvadomis, todėl konstatuoja, kad šioje byloje nuosprendis priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, yra teisingas ir motyvuotas, todėl jį naikinti, kaip to skundu prašo apeliantė, nėra jokio teisinio pagrindo. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistosios R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras RidikasAlgirdas GaputisRičardas Gylys