Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 149 str. 3 d. ir jam paskirta 3 (trijų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m gegužės 18 d., apie 3 val., prie miško, esančio Vilniaus r., Maišiagalos sen., Maišiagalos mstl., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su nepilnamete S. K., gim. 1998 m. gruodžio 3 d., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl nepilnametystės ir apsvaigimo nuo alkoholio, užgulęs nukentėjusiąją visu kūnu ir taip palaužęs jos pasipriešinimą ir atimdamas galimybę priešintis, prieš pastarosios valią nuėmė nepilnametei S. K. kelnes ir kelnaites, po ko įvedė savo lytinį organą nepilnametei S. K. į lytinius organus ir lytiškai su ja santykiavo prieš pastarosios valią, tuo padarydamas S. K. mergystės plėvės plyšimą bei adaptacijos sutrikimą, vyraujant emocijų sutrikimui, t.y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir taip išžagino nepilnametę S. K.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui nuteistasis D. M. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo teigimu, byloje nėra įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo kaltę padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 149 str. 3 d. A. D. M. prašo panaikinti apylinkės teismo jam inkriminuotą sunkinančią aplinkybę ir skunde išdėstytų motyvų pagrindu sušvelninti jam paskirtą 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios ir jos aplinkos žmonių parodymais, kurie kelia abejonių, o kitus įrodymus atmetė, tuo pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Pažymi, kad apkaltinamojo nuosprendžio

aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais ne tik grindžiamos teismo išvados, bet taip pat turi būti nurodyti aiškūs bei nedviprasmiški argumentai bei motyvai, kuriais remiantis teismas atmeta kitus įrodymus. Nuteistojo nuomone, teismas neatsižvelgė ir nevertino gynybos akcentuotų esminių nukentėjusiosios ir kai kurių liudytojų parodymų nenuoseklumo. D. M. teigimu, neatitinka tikrovės nukentėjusiosios S. K., nukentėjusiosios įstatyminės atstovės E. K., liudytojų G. L. bei E. K. parodymai.

Nuteistojo teigimu, 2013 m. liepos 25 d. apklausoje vienintelė nukentėjusioji S. K. nurodė, kad įvykio metu iš pradžių alkoholis buvo vartojamas, laužas buvo deginamas vienoje vietoje, vėliau visi nuvažiavo į kitą vietą. Tuo tarpu liudytoja G. L. šios aplinkybės nenurodė. Pažymi, kad nėra aišku kokia įvykio vieta ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėta ir ar tai yra nusikaltimo vieta. Be to, visų apklausų metu S. K. nenurodė, kad jis reikalavo su ja lytiškai santykiauti, kad jis per prievartą ją paguldė ant nugaros ir pan. Be to, liudytoja G. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. M. ir S. K. santykiai truko 5 min., tačiau bylą nagrinėjant teisme nurodė, jog pastarieji asmenys santykiavo 15-20 min. Tyrimo metu pastaroji liudytoja teigė, kad kraujo dėmes jai liepė nuvalyti D. M., kai bylos nagrinėjimo metu teigė, kad R. V.. Teisme liudytoja G. L. nurodė, kad D. M. ir S. K. santykiavo dar degant laužui, kai pati nukentėjusioji šio fakto nepatvirtino.

Vertindamas nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos G. L. parodymus nuteistasis nurodo, kad jų parodymai nenuoseklūs bei prieštaraujantys byloje surinktiems faktiniams duomenims. Atkreipia teismo dėmesį, kad G. L. teigia girdėjusi ir mačiusi kaip jis prievartaują jos draugę, tačiau pažymi, jog pastaroji nesiėmė jokių veiksmų, kad išlaisvintų savo draugę iš prievartinių veiksmų. Nurodo, kad visos kitos aplinkybės, iš kurių galima spręsti apie minėto kaltinimo pagrįstumą, absoliučiai prieštaringos, todėl leidžia spręsti apie nukentėjusiosios ir jos artimųjų žmonių apkalbėjimą siekiant materialinės naudos. Nurodo, jog šį faktą patvirtina ir tai, kad nukentėjusiosios brolis E. K. iš jo reikalavo pinigų už neva jos sesers išžaginimą.

Apelianto manymu, keista yra ir ta aplinkybė, kad po neva prievartinio akto S. K. ir toliau susitikinėjo su juo, lankėsi pas jį namuose. Šį faktą patvirtino pati nukentėjusioji S. K. bei liudytojai P. M., R. V., I. B.. Nuteistasis abejoja, kad mergina, patyrusi prievartinį aktą ryžtųsi susitikti su ją išprievartavusiu asmeniu. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji priešingai demonstruoja savo brandumą, meluoja motinai apie savo buvimo vietą, siekdama susitikinėti su vyresniais vaikinais, vartoja alkoholį, t.y. elgiasi nederamai.

Savo skunde nuteistasis pažymi, jog nešališkumo reikalavimas tai yra pirmiausia teismo objektyvi pozicija tiriant visas bylos aplinkybes ir vertinant ištirtus įrodymus. Nurodo, jog šališkas bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog teismas bylos aplinkybes tiria arba vertina selektyviai, t.y. vienoms aplinkybėms suteikia prioritetą kitų atžvilgiu.

Nuteistojo manymu, kad liudytojų P. M. bei P. M. parodymais netikėti nėra pagrindo, pastarieji nurodė, kad 2013 m. gegužės 17 d. prie miškelio jis būti negalėjo, kadangi tą dieną su P. M. dirbo remonto darbus savo namuose. Pažymi, kad papildomai apklausiamas teisme P. M. nurodė, kad 2013 m. liepos viduryje pas juos į namus buvo atėjęs S. K. brolis E. K., kuris dėl jo sesers išžaginimo reikalavo pinigų. Nuteistojo manymu, taip pat nėra pagrindo netikėti ir liudytojo R. V. parodymais duotais teisme, nurodo, jog šiam liudytojui buvo grasinama duoti reikiamus, o ne tikrovę atitinkančius parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu.

Nuteistasis taip pat atkreipia teismo dėmesį į specialisto išvadą Nr. S186/13(01), kurioje pažymima, kad nuoplovose nuo automobilio Audi bei ant S. K. pateiktų rūbų, spermos bei žmogaus kraujo nerasta. Pažymi, kad iš byloje surinktų objektyvių duomenų visumos, būtent liudytojų parodymai, kuriais remiasi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, prieštarauja bylos medžiagai, kuri leidžia daryti išvadą, kad BK 149 str. 3 d. nurodytas nusikalstamas nebuvo įvykdytas.

Apelianto manymu, skundžiamame nuosprendyje BK 60 str. 1 d. 9 p. inkriminuojamas formaliai, neatskleidžiant kuo grindžiama, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kuo remiamasi, kad būtent apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nukentėjusioji bei liudytoja G. L. parodė tik dėl nukentėjusiosios apsvaigimo. Pažymi, kad viso abejonės turėtų būti vertinamos jo naudai. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas nesivargino argumentuoti sunkinančios aplinkybės pagrįstumą, t.y. ar byloje yra duomenų vienareikšmiškai patvirtinančių jo apsvaigimą ir kokią įtaką apsvaigimas turėjo neva tai nusikalstamos veikos padarymui.

Nuteistasis savo skunde alternatyviai prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Atkreipia teismo dėmesį, kad jis ankščiau neteistas, mokosi, padeda savo tėvams. Nurodo, kad teismas netinkamai nustatė jo atžvilgiu sunkinančią aplinkybę, neįvertino nukentėjusiosios akivaizdžiai nederamą gyvenimo būdą, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Nuteistasis savo skunde taip pat nurodo, kad priteisiant nepilnametės nukentėjusiosios atstovei žalos atlyginimą buvo esmingai pažeista nukentėjusiosios bei iš to kylančios civilinės ieškovės pripažinimo procedūra dėl ko civilinis ieškinys pareikštas neteisėtai ir turi būti atmestas. Pažymi, kad civilinį ieškinį nukentėjusiosios S. K. motina E. K. pateikė 2014 m. vasario 3 d., ji pati ieškinį ir pasirašė, nors iki ieškinio priteisimo ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja. Nurodo, kad pareigūnai E. K. 2014 m. vasario 2 d. pripažino ieškove, nors ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja kas rodo, kad ji jokios materialinės, fizinės ar turtinės žalos dėl nusikalstamos veikos nepatyrė. Nurodo, kad S. K. kaip nukentėjusioji net nebuvo pripažinta civiline ieškove, kadangi jos motina pateikė civilinį ieškinį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 20 straipsniu įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Patikrinus bylos medžiagą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė laikydamasis BPK 305 str. reikalavimų, D. M. kaltė, padarius BK 149 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d., 301 str. 1 d.).

Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad nusikalstamos veikos nepadarė, kad kaltinime nurodytą įvykio dieną su P. M. dirbo remonto darbus, tačiau šiuos nuteistojo teiginius paneigia apylinkės teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Pastarasis liudytojas apklaustas teisme tik nurodė, kad 2013 metų gegužės mėnesį D. M. tėvų namuose vyko remontas, ji atliko P. M., o D. M. jam padėjo. Liudytojo P. M. parodymai buvo nekonkretūs ir nenuoseklūs, nes jis negalėjo tiksliai paliudyti, kokiu metu buvo atliekamas remontas, tvirtino tik pamenantis, kad dvi savaites 2013 metų gegužės mėnesį, bet kurias savaites – ar pirmoje mėnesio dalyje, ar antroje - nenurodė, negalėjo patvirtinti kiek laiko konkrečiai dirbo per dieną. D. M. tėvas P. M. taip pat negalėjo patvirtinti, kad įvykio metu, jo sūnus buvo namuose.

Vertindamas surinktus įrodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiosios S. K., nepilnametės nukentėjusiosios E. K. įstatyminės atstovės, liudytojų G. L., I. B., E. K. parodymais, 2013 m. liepos 16 d. Nr. G2295/13(01) bei 2013 m. gruodžio 5 d. specialistų išvadomis Nr.103MS-175/2013, kurias patvirtino ir kiti byloje surinkti duomenys, jie pripažinti tinkamais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Nukentėjusiosios S. K. parodymai vertintini kartu su kitais liudytojų parodymais. Liudytojų G. L., I. B., E. K. parodymai pilnai patvirtino nukentėjusiosios parodymus, o tuo pačiu paneigė nuteistojo aiškinimą apie tai, kad nusikaltimo jis nepadarė bei teiginius, kad nusikaltimo vietoje jis net nebuvo.

Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad po neva prievartinio akto S. K. ir toliau su juo susitikinėjo, lankėsi pas jį namuose, meluoja savo motinai, vartoja alkoholį, tačiau visi šie nuteistojo argumentai nėra pagrindas laikyti, kad nukentėjusiosios parodymai yra melagingi ir jie negali būti laikomi nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Nuteistojo teigimu, specialisto išvadoje Nr. S186/13(01) nurodyta, kad nuoplovose nuo automobilio Audi bei ant S. K. pateiktų rūbų, spermos bei žmogaus kraujo nerasta. Pažymėtina, kad ši specialisto išvada nėra informatyvi, tačiau byloje ši išvada nėra vienintelė, pirmos instancijos teismas tinkamai vertino teismo medicinos 2013 liepos 16 d. specialisto išvadą Nr. G 2295/13(01), kurioje pažymima, kad S. K. nustatyti plyšimai mergystės plėvėje nurodo, kad su S. K. buvo lytiškai santykiaujama. S. K. nustatyti mergystės plėvės plyšimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip prieš 1 mėnesį laiko iki apžiūros (t. 1 b. l. 46-47). Kaip jau buvo paminėta, nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada, liudytojų parodymais nustatyta, kad nuteistasis su S. K. lytinius santykius turėjo prieš jos valią, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji negalėjo šiems nuteistojo veiksmams aktyviau pasipriešinti bei pavėluotai įvertino galimą įvykių grėsmę.

Tokiu būdu D. M. kaltė šioje byloje buvo grindžiama nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo patikrinti visomis leistinomis BPK priemonėmis ir pripažinti nuosekliais bei nekeliančiais abejonių. Pripažintina, kad nukentėjusiosios parodymų, patvirtintų ir kitais įrodymais, pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad E. K. nepagrįstai pripažinta civiline ieškove, kadangi ji byloje nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, kad ji jokios materialinės, fizinės ar turtinės žalos dėl nusikalstamos veikos nepatyrė, pažymėtina, jog E. K. yra nepilnametės S. K. motina, t.y. atstovė pagal įstatymą bei civilinė ieškovė, todėl apylinkės teismas iš dalies tenkindamas pastarosios civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo įstatymų reikalavimų nepažeidė. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog vadovaujantis formuojama teismų praktika tokio pobūdžio bylose priteista neturtinei žalai atlyginti suma, nelaikytina per didele.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei nustatytą sunkinančią aplinkybę (nusikaltimas padarytas esant neblaiviam), įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Tačiau įvertinus naujas BK 75 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. įio įstatymo pakeitimas), nuostatas bei byloje nustatytas aplinkybes, t.y. į tai, kad nuteistasis nusikalto pirmą kartą, anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, mokosi, turi šeimą, augina mažametį vaiką, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo antivisuomenines nuostatas, t.y. kad po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jis padarė naują nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą. Be to, siekiant išsaugoti nuteitojo teigiamus socialinius ryšius (nuteistasis neteks galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, bus prarastas ryšys su šeima, apsunkintas vaiko išlaikymas ir pan.), todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenys sudaro prielaidas išvadai, kad nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015).

Esant tokioms aplinkybėms nutiestajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas trejiems metams, paskiriant nuteistajam ir BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 75 str. 2 dalies 5, 7 punktuose numatytas baudžiamojo poveikio priemones bei pareigas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendį pakeisti:

D. M. nuteistam pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), šios bausmės vykdymą atidėti trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 75 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktais, 4 dalimi, D. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš namų nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti mokslą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam priteistą civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.