Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Diana Atajeva, sekretoriaujant Rasai Naruševičienei, Danguolei Sabaitienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nukentėjusiajai D. S., jos atstovui advokatui Deimintui Radzevičiui, teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. S. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) LR pilietis, vedęs, spec. vidurinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), vairuotoju, ankščiau teistas:

1) 1995-08-01 Alytaus rajono apylinkės teismo pagal LR BK 125 str. 1 d. - 1 metais laisvės atėmimo, remiantis LR BK 47` str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, teistumas išnykęs,.

3) 2012-03-05 pagal LR BK 300 str. 1d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams,

4) 2012-06-08 pagal LR BK 140 str. 1d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams.

kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 145 str. 1d. ir 245 str.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. kaltinamas tuo, kad 2011-12-13 apie 13 val. 17 min., (duomenys neskelbtini) neteisėtai, nevykdydamas 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., įėjęs į namą, ranka nuo durų nustūmė nukentėjusiąją D. S., dešinėje rankoje laikomu metaliniu iešmu daužydamas sau per kitą ranką pasakė D. S. „dabar suka tai tau bus“, tokiu būdu žodžiu ir veiksmu grasino ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, t.y. V. S. veiksmuose yra požymiai nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d.

Be to jis (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 13 d. apie 13 val. 17 min. nevykdė 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) uždraudžiant atsakovui šiuo adresu lankytis - pažeisdamas šį įpareigojimą atvyko į (duomenys neskelbtini) namą ir buvo jame su ieškove D. S., t.y. V. S. veiksmuose yra požymiai baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 245 str.

Iš 2012-02-10 Specialisto išvados matyti, kad ant iešmo, pateikto tyrimui, rankų pėdsakų tinkamų asmens identifikavimui nėra (t.1., 26).

2012-03-01 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu užfiksuota, kad nukentėjusioji D. S. savo iniciatyva pateikė dvylika fotonuotraukų, kur matyti, kaip V. S. nešasi įvairius daiktus (t.1, b.l. 29).

2012-03-06 Apžiūros protokolu apžiūrėta dvylika fotonuotraukų, pateiktų D. S.. Nuotraukose matyti, kaip V. S. ima nuo sienų įvairius daiktus, neša krepšius, drabužius, juos deda į automobilį, stovintį kieme (t.1, b.l. 30-36).

Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Motyvuojamoji dalis

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Ikiteisminio tyrimo metu V. S. veikos buvo kvalifikuotos pagal LR BK 145 str. 1d. ir 245 str.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 1d.

Kaltinamajam buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad 2011-12-13 apie 13 val. 17 min., (duomenys neskelbtini) neteisėtai, nevykdydamas 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., įėjęs į namą, ranka nuo durų nustūmė nukentėjusiąją D. S., dešinėje rankoje laikomu metaliniu iešmu daužydamas sau per kitą ranką pasakė D. S. „dabar suka tai tau bus“, tokiu būdu žodžiu ir veiksmu grasino ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas.

Inkriminuodami kaltinamajam V. S. grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai rėmėsi duomenimis, fiksuotais D. S. protokole – pareiškime, apklausos ir apžiūros protokoluose, specialisto išvadoje.

Ištyrus teismui pateiktus duomenis, kuriais įrodinėjama padaryta kaltinamojo veika, nustatyta, kad nėra neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių, kad V. S. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad kaltinimas dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą kaltinamajam V. S. iš esmės buvo paremtas tik nukentėjusiosios parodymais.

Apklausta nukentėjusiąją D. S. parodė, kad įvykdžius antstolio priverstinį išsikeldinimą, kaltinamasis antrą kartą atvyko pasiimti daiktų, kad jis iš automobilio išėjo su iešmu ir lupo duris, todėl ji labai išsigando, kad gali sužaloti ar atimti gyvybę. Atvykusiems pareigūnams ji pasakiusi, kad ją grasina nužudyti, ir net parodžiusi dangtelį, kurį buvo pasėmusi, jeigu durtų, kad pareiškimą surašė tik po mėnesio, nes neturėjo įrodymų- nerado iešmo, kuris buvo įkritęs viršuje, miegamajame, tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiosios parodymus teismas laiko nepatikimais ir neįrodančiais kaltinamojo padarytos veikos objektyviosios pusės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad teisme yra iškelta V. S. ir D. S. santuokos nutraukimo byla pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, bei atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, kuri šiuo metu sustabdyta (t.1., b.l. 128,129), kad tarp sutuoktinių vyksta nuolatiniai konfliktai, kurie jau tęsiasi du metus, ir į kuriuos nuolat dėl abiejų sutuoktinių rašomų pareiškimų pagal iškvietimus važinėja policijos pareigūnai. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojais apklausti pareigūnai Š. V. ir A. K.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusioji, sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą dėl kito sutuoktinio kaltės, yra suinteresuota duoti sau palankius ir sutuoktinį kaltinančius parodymus.

Be to, atvykę į įvykio vietą pareigūnai Š. V. ir S. Š., vieningai teigdami, kad jiems atvykus į įvykio vietą D. S. nesiskundė jiems dėl grasinimo ją nužudyti, o tik informavo, kad kaltinamasis nori išsinešti iš namų draudžiamus daiktus, paneigė D. S. nurodymas aplinkybės, kad atvykusiems pareigūnams ji pasakiusi, kad ją grasina nužudyti, ir net parodžiusi dangtelį, kurį buvo pasėmusi, jeigu durtų. Be to, šie liudytojai parodė, kad jiems atvykus, konfliktinę situaciją kurstė ir provokavo pati D. S., o V. S. nekalbėjo, tik rinkosi savo daiktus.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad su pareiškimu į policiją D. S. kreipėsi tik praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko nuo įvykio dienos, t.y. 2012-01-16, tokį savo vėlyvą kreipimąsi motyvuodama tuo, kad neturėjo įrodymo- iešmo, kuriuo neva jai grasino kaltinamasis. Pažymėtina, kad atlikus daktiloskopinį objektų tyrimą, specialistas savo išvadoje konstatavo, kad rankų pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui, nerado.

Šie nustatyti duomenys leidžia teismui pagristai abejoti nukentėjusiosios parodymais ir vertinti juos kritiškai, jais nesivadovauti. Jokių kitų neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo padarytą veiką, už kurią atsakomybė numatyta LR BK 145 str. 1d., byloje nėra.

Tuo tarpu kaltinamasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir apklausiamas teisme neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą veiką ir davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, neprieštaraujantys kaltinamnojo paaiškinimams.

Tam, kad įrodyti kaltinamojo padarytą nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, visi įrodymai įrodomąja prasme turi būti stiprūs, neginčijami bei nekeliantys abejonių. Įrodymai turi pilnai pagrįsti kaltinamojo padarytą veiką, papildyti vienas kitą ir būti sistemoje, o ne būti tik nepagrįstų faktų, teismui pateiktų kaip įrodymai, kratinys.

Tokiu būdu, ištyrus teisme ir įvertinus byloje esančių visumą įrodymų, kuriais grindžiama kaltinamojo padaryta veika, nustatyta, kad šie įrodymai yra abejotini ir neįrodantys kaltinamojo padarytos veikos, pagrįsti tik prielaidomis, nors šioje byloje valstybinis kaltintojas teismui turėjo pateikti neginčijamus kaltumo įrodymus.

Prielaidomis nuosprendis grindžiamas būti negali, nes jos neparemtos kitais bylos įrodymais, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Taigi, nesant byloje neginčijamų įrodymų, kad V. S. padarė jam inkriminuojamą veiką, jis pagal LR BK 145 str. 1d. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1p.).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 245 str.

Kaltinamajam buvo pareikštas antras kaltinimas dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 13 d. apie 13 val. 17 min. nevykdė 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) uždraudžiant atsakovui šiuo adresu lankytis - pažeisdamas šį įpareigojimą atvyko į (duomenys neskelbtini) namą ir buvo jame su ieškove D. S., t.y. V. S. veiksmuose yra požymiai baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 245 str.

Inkriminuodami kaltinamajam V. S. teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai rėmėsi duomenimis, fiksuotais D. S. protokole – pareiškime, liudytojų apklausos ir apžiūros protokoluose, teismo ir antstolio priimtuose procesiniuose dokumentuose.

Ištyrus teismui pateiktus duomenis, kuriais įrodinėjama kaltinamojo padaryta veika, nustatyta, kad nėra neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių V. S. inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Bylos duomenimis nustatyta, kad vyksta civilinės bylos Nr. 2-121-835/2012 nagrinėjimas pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, bei atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei.

2011-09-12 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi V. S. įpareigotas laikinai, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, gyventi skyrium nuo D. S., išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) uždraudžiant atsakovui šiuo adresu lankytis. V. S. apskundus šią nutartį, 2011-12-07 Kauno apygardos teismas paliko skundžiamą nutartį galioti.

2012-12-13 antstolis S. V., D. S. 2011-12-12 pateikus prašymą dėl 2011-09-12 Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties vykdymo, 2011-12-13 priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir su savo padėjėju bei D. S. nuvyko į namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ten esančiam V. S. įteikė pasirašytinai 2011-12-13 įpareigojimą įvykdyti sprendimą. V. S., vykdydamas įpareigojimą, pasiėmęs savo rūbus, nusinešė juos į automobilį, išvažiavo, ką patvirtina 2012-03-06 apžiūros protokole užfiksuoti duomenys iš apžiūrėto D. S. pateikto CD su 2011-12-13 vaizdo įrašu, kad (duomenys neskelbtini) V. S. antstolis S. V. įteikė pasirašytinai patvarkymo dokumentus ir kad pasiėmęs kai kuriuos daiktus V. S. išvyko (t.1, b.l. 15-17). Šias aplinkybes patvirtino ir pats kaltinamasis, nukentėjusioji D. S., apklausti teismo posėdyje liudytojai S. V., S. Š. ir Š. V..

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad praėjus 30-40 min. kaltinamasis grįžo į namus (duomenys neskelbtini) pasiimti likusių savo daiktų. Būtent tokie V. S. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertinti kaip teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas jam draudimas lankytis šiuo adresu, nevykdymas ir tokia jo veika buvo kvalifikuota pagal LR BK 245 str.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose įtvirtinta instancinė teismų sistema, kurios paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Taigi pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas gali ištaisyti tik aukštesnės instancijos teismas, o pats asmuo negali nuspręsti, kuris teismo sprendimas jam privalomas ir turi būti vykdomas, o kuris ne. Įsiteisėjusių teismų sprendimų (tarp jų ir nesusijusių su bausme) nevykdymas yra pavojinga veika, kuria trukdoma vykdyti teisingumą, griaunamas teismų valdžios autoritetas, neatkuriamos nukentėjusiųjų pažeistos teisės ir teisėti interesai. Todėl už tokią veiką numatyta baudžiamoji atsakomybė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje. Asmuo atsako pagal šį straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-36/2012).

Taigi, šiuo atveju svarbu nustatyti subjektyviąją nusikalstamos veikos sudėties pusę - kaltę.

Kaltinamasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisiamojo posėdžio metu nuosekliai teigė, kad jokio tikslo pažeisti teismo sprendimu nustatytus įpareigojimus ir draudimus jis neturėjo, kad jis atvyko tik pasiimti savo likusių asmeninių daiktų, kad prieš atvykdamas pasiimti daiktų, dėl tokių savo veiksmų teisėtumo tarėsi su advokatu bei informavo pareigūnus.

Netikėti tokiais kaltinamojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo ir jais vadovaujasi. Jo nurodomas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojais S. Š. ir Š. V., kurie parodė, kad jiems atvykus, V. S. nekalbėjo, tik rinkosi savo daiktus, kad konfliktinę situaciją kurstė ir provokavo pati D. S.. Pati nukentėjusioji D. S. taip pat neneigė, kad V. S. atvažiavęs pasiėmė savo daiktus. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai duomenys - 2012-03-01 Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu užfiksuota, kad nukentėjusioji D. S. savo iniciatyva pateikė dvylika fotonuotraukų, kur matyti, kaip V. S. nešasi įvairius daiktus bei 2012-03-06 Apžiūros protokolu užfiksuota, kad apžiūrėta D. S. pateiktų bylai dvylika fotonuotraukų, iš kurių matyti, kaip V. S. ima nuo sienų įvairius daiktus, neša krepšius, drabužius, juos deda į automobilį, stovintį kieme. Nors apklaustas liudytoju antstolis S. V. teigė, kad V. S. susirinko visus savo daiktus ir jam neliko abejonių, kad kaltinamasis gali grįžti, tačiau aukščiau aptarti duomenys paneigia šias jo nurodomas aplinkybes ir patvirtina būtent kaltinamojo nurodomas aplinkybes, kad pirmą kartą dalyvaujant antstoliui jis nepasiėmė visų savo daiktų. Pažymėtina, kad analogiškas aplinkybes patvirtino ir pati nukentėjusioji D. S., kuri nurodė, kad po pirmo karto dar liko kaltinamojo daiktų, todėl ji antstolio prašiusi užfiksuoti likusius kaltinamojo daiktus.

Aptartų įrodymų visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinamasis neturėjo tikslo jokio nevykdyti teismo sprendimo, o tik išsikeldinant norėjo pasiimti savo asmeninius daiktus, todėl jis neveikė tiesiogine tyčia. Nesant šios nusikalstamos veikos sudėties būtinojo požymio - subjektyviosios pusės, baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 245 str. kaltinamajam nekyla.

Be to, ištirtų įrodymų visuma leidžia teismui daryti ir kitą išvadą, kad nėra ir šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės.

Kaip jau buvo minėta, kaltinimas V. S. pagal BK 245 str. buvo pareikštas dėl to, kad jis sugrįžo pasiimti asmeninių savo daiktų į gyvenamąjį būstą, iš kurio jis išsikeldino, ir tai buvo įvertinta kaip teismo sprendimo skirto draudimo lankytis iškeldintoje vietoje nevykdymas.

CPK nuostatos nedetalizuoja, kaip vykdomas teismo įpareigojimas gyventi skyrium nuo, išsikeldinant asmenį į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš tam tikros gyvenamosios vietos, uždraudžiant lankytis iškeldinamoje gyvenamojoje vietoje, tačiau iš CPK 766 str. 1d. ir 769 str. 1d. reglamentuojančių asmens iškeldinimą, matyti, kad asmuo turi išsikelti su jam priklausančiu turtu ir jei asmuo atsisako pasiimti turtą, to turto apsaugą turi užtikrinti antstolis, aprašydamas ir įkainuodamas iškeldinamo asmens patalpoje esantį turtą.

Taikant šių normų analogiją ir sistemiškai jas aiškinant, akivaizdu, kad asmuo, vykdantis teismo įpareigojimą gyventi skyrium išsikeldinant iš gyvenamosios patalpos, kurioje ilgą laiką gyveno, turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasiimti savo asmeninius daiktus.

Darytina išvada, kad toks asmeninių daiktų pasiėmimas iš iškeldinamosios patalpos laikytinas sudėtine išsikeldinimo dalimi ir negali būti traktuojamas kaip draudimo lankytis iškeldinamojoje vietoje nevykdymas.

Pažymėtina, kad įstatymas nenumato konkretaus termino, per kiek laiko ir per kelis kartus išsikeliantis asmuo turi pasiimti jam priklausantį turtą.

CPK 661 str. numato, kad sprendimo skubaus vykdymo atvejais antstolis raginimą įvykdyti sprendimą, jeigu yra galimybė, perduoda skolininkui žodžiu ir pasiūlo sprendimą įvykdyti nedelsiant.

CPK 659 str. numato, kad vykdant sprendimus, įpareigojančius skolininką susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, terminas įvykdyti sprendimą neskiriamas, o nurodoma sprendimą vykdyti nedelsiant nuo raginimo vykdyti sprendimą įteikimo dienos, jei vykdomajame dokumente nenurodyta kitaip.

Taigi, vertinant sprendimo vykdymą nedelsiant, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, protingo termino, per kurį gali būti įvykdytas sprendimas, samprata- išsikeldinančiam asmeniui turi būti suteiktas protingas ir pakankamas laikas jam pasiimti savo asmeninius daiktus.

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis antrą kartą savo likusių daiktų atvažiavo pasiimti tą pačią dieną vos praėjus pusvalandžiui po pirmo daiktų pasiėmimo, todėl tai yra protingas terminas teismo sprendimo - išsikelti iš gyvenamosios vietos, pasiimant savo asmeninius daiktus, įvykdymui.

Įvertinus bylos aplinkybes, tokie kaltinamojo veiksmai- asmeninių daiktų pasiėmimas, kelis kartus atvažiuojant jų pasiimti, vertintini kaip vienas kaltinamojo tęstinis vykdymas jam skirto įpareigojimo gyventi skyrium išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą, todėl negali būti traktuojami kaip teismo sprendimo- draudimo lankytis iškeldinamojoje vietoje, nevykdymas.

Žmogaus poelgį galima įvardinti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, tik kai nustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Taigi, nesant nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių - objektyvių sudėties požymių, apibūdinančių nusikalstamą veiką, ir subjektyviojo požymio- kaltės, kaltinamojo veiksmai šiuo atveju nelaikytini baudžiamuoju nusižengimu, todėl V. S. pagal LR BK 245 str. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. S. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 145 str. 1d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo požymių.

V. S. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 245 str. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. S. skirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą.