- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- A-525-3390-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03020-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gegužiukas“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gegužiukas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gegužiukas“ (ankstesnis pavadinimas – G. K. personalinė įmonė) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Gegužiukas“ (ankstesnis pavadinimas – G. K. personalinė įmonė) skundu (b.l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 1-1742 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo G. K. PĮ priklausančioje maisto prekių parduotuvėje (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, jog Sprendimas priimtas be pakankamo pagrindo, neatsižvelgus į faktines aplinkybes, jis yra visiškai nemotyvuotas, neparemtas jokiais įrodymais. Sprendime nurodyta tik tai, kad jis priimtas, vadovaujantis gyventojų skundais bei įvairių institucijų pateikta informacija, tačiau detalesnių motyvų jame nepateikta (nenurodyti nei skundęsi asmenys bei jų skundų turinys, nei valstybės institucijos, pateikusios atitinkamą informaciją bei tokios informacijos turinys), nors valstybės ar savivaldybės institucijų priimamai sprendimai, juo labiau tie, kurių pagrindu yra apribojamos tam tikros asmenų teisės ir sukuriamos papildomos pareigos, turi būti ne tik pagrįsti, bet ir aiškiai motyvuoti. Pažymėjo, jog negali tinkamai gintis ir visapusiškai nurodyti skundo argumentų dėl to, kad Taryba nemotyvavo Sprendimo ir nenurodė konkrečių aplinkybių, kuriomis pareiškėjas neva pažeidė teisės aktus, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas sutrumpinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Pabrėžė, jog neturint jokių papildomų dokumentų, egzistuoja pagrindas teigti, kad atsakovas netinkamai bei neteisėtai pritaikė triukšmo mažinimo priemonę. Remiantis Tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 patvirtintų Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių 41 – 43 punktais, Sprendimas priimtas, nesilaikant nustatytos tvarkos. Teigė, jog apie keliamą triukšmą Vilniaus miesto savivaldybę turėjo informuoti Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, prieš tai įvertinęs ir patikrinęs gautą informaciją. Pareiškėjas iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato negavo jokio dokumento, kuriuo atsakovas buvo informuotas apie nusiskundimus dėl pareiškėjo keliamo triukšmo, ir dėl to atlikto tyrimo, kopijos, o tai tik dar kartą patvirtina, jog atsakovas netinkamai vykdė informavimo ir skaidraus proceso pareigas, dėl ko ribojama pareiškėjo galimybė tinkamai gintis bei motyvuotai skųsti nepagrįstai jo teises ribojantį Sprendimą. Nesutiko, kad jam priklausančioje maisto prekių parduotuvėje yra keliamas triukšmas, kuriuo skundžiasi gyventojai. Parduotuvė yra tokioje vietoje, kuri pati savaime suponuoja neišvengiamą ir padidintą garso dažnį bei kiekį. Parduotuvė yra netoli geležinkelio, pravažiuojančių traukinių keliamas triukšmas yra pakankamai didelis ir daugeliui gyventojų sukeliantis nepatogumų, tačiau tokia situacija yra ne dėl pareiškėjo kaltės. Gyventojai, pasirinkdami tokią gyvenamąją vietą, patys turėjo įvertinti galinčius kilti nepatogumus ir prisiimti tokių aplinkybių riziką. Tokioje vietoje triukšmas yra padidintas ir dėl viešojo transporto, taip pat visiškai suprantama, jog žmonių gausa netoli geležinkelio stoties kelia padidintą sambrūzdį. Netoli geležinkelio stoties esančioje ir pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje kasdien dienos metu apsilanko daugybė žmonių, todėl žmonėms bendraujant kyla šurmulys, tačiau to negalima tapatinti su sąmoningai keliamu triukšmu, neigiamai veikiančiu aplinkinius gyventojus. Teigė, jog toks padidintas garsas išliktų ir tuo atveju, jeigu maisto prekių parduotuvės toje vietoje nebūtų, nes netoli yra įsikūrusi kita maisto prekių parduotuvė. Pabrėžė, jog jam priklausantis objektas yra tokioje vietoje, kurioje normali rimtis dienos ir nakties metu yra neįmanoma ne dėl jo kaltės ar valios. Ta aplinkybė, kad Sprendimu buvo sutrumpintas prekybos alkoholiniais gėrimais laikais, niekaip nesumažins keliamo triukšmo, nes tiek geležinkelio stotis, tiek pareiškėjui priklausanti bei netoliese esanti kita maisto prekių parduotuvė nenustos veikusios. Be to, net sutrumpinus prekybos alkoholiu laiką, parduotuvės darbo laikas nesikeičia ir asmenys, nepriklausomai nuo tokio laiko sutrumpinimo, eis apsipirkti ir kels triukšmą, todėl Sprendimas yra visiškai neprotingas ir nesuprantamas. Pabrėžė, jog šalys, vykdydamos licencijuojamą veiklą, turi pareigą tarpusavyje bendradarbiauti. Bendradarbiavimo pareiga susijusi ne tik su pareiga informuoti apie priimtus sprendimus, bet ir su būtinybe tarpusavyje derinti priimamus sprendimus, o šiuo atveju atsakovas pažeidė tokią pareigą. Atsakovas, gavęs nepagrįstus nusiskundimus, turėjo informuoti pareiškėją apie galimai netinkamai vykdomą veiklą ir perspėti apie galimas neigiamas pasekmes, nesiėmus priemonių pažeidimams pašalinti. Pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu iš tiesų egzistuoja pagrindas bausti pareiškėją už per didelį keliamą triukšmą, kurio pareiškėjas negali tinkamai paneigti dėl duomenų ir dokumentų trūkumo, atsakovas pareiškėją turėjo pirmiausia įspėti, o tik vėliau, pareiškėjui nepašalinus nurodytų pažeidimų, skirti griežtesnę priemonę – prekybos alkoholiniais gėrimais laiko sutrumpinimą. Nurodė, jog asmuo savo galimai daromus pažeidimus gali nutraukti tik tuo atveju, kai yra informuotas ir žino, jog jo veikla visuomenėje vertinama neigiamai. Šiuo atveju pareiškėjas niekada nebuvo informuotas apie jokius gyventojų nusiskundimus, juo labiau apie kompetentingų valstybės institucijų užfiksuotus pažeidimus, todėl pagrįstai manė ir tebemano, kad jo veikla nepažeidžia jokių teisės aktų.
Atsiliepimas
Atsakovas Taryba atsiliepimu į skundą (b.l. 40–42) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog Taryba, remdamasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalimi, Tarybos 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1-1623 patvirtintomis Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), taip pat Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymu bei Tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 patvirtintomis Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėmis, atsižvelgdama į gyventojų skundus bei įvairių institucijų pateiktą informaciją, Sprendimu nusprendė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką G. K. PĮ (dabar – UAB „Gegužiukas“) priklausančioje maisto prekių parduotuvėje (duomenys neskelbtini), uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 19 val. iki 9 val. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje 2009 m. lapkričio 26 d. ir 2010 m. sausio 29 d. buvo gauti namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų kolektyviniai skundai dėl jų namo pirmame aukšte įsikūrusios maisto prekių parduotuvės: gyventojai skundėsi, jog parduotuvėje prekiaujama alkoholiniais gėrimais, nesilaikant įstatymų, t. y. nuo 7 val. ryto, taip pat netvarka prie parduotuvės, šiukšlinimu, nuolatiniu asocialių ir neblaivių asmenų netinkamu elgesiu parduotuvės prieigose. Gyventojai dėl nepakankamai išnagrinėtų pareiškimų ir besitęsiančių problemų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, gavus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus raštą, nutarta klausimą dėl G. K. PĮ teikti svarstyti Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo komisijai (toliau – ir Komisija). Pažymėjo, jog, nagrinėjant gyventojų skundus, tikrintos skunduose nurodytos aplinkybės, su prašymais kreiptasi į kitas institucijas, visuomenines organizacijas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato 2010 m. birželio 7 d. rašte Nr. 10-15-S-3426 pateikta informacija, jog 2009 metais buvo gauti 5 pranešimai dėl viešosios tvarkos pažeidimų daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) (pažeidimai, nesusiję su parduotuvės veikla), tačiau policija pateikė siūlymą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Lietuvos blaivybės draugija „Baltų ainiai“ 2010 m. gegužės 27 d. rašte siūlė trumpinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2010 m. birželio 7 d. rašte Nr. (1.17-D1-282) pranešė, jog minėtai parduotuvei nėra išduotas maisto tvarkymo subjekto pažymėjimas. Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2010 m. birželio 2 d. rašte Nr. 3-7-1189(8.3.-7) informavo, kad 2010 m. gegužės 31 d. atlikto parduotuvės patikrinimo metu nustatyti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, įmonės savininkui paskirta 200 Lt bauda. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (2010-06-02 raštas Nr. 13(17-9)-2-1409), Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2010-05-28 raštas Nr. 3S-1123), Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Inspektavimo organizavimo, priežiūros ir informavimo skyrius (2010-05-31 raštas Nr. (30)SD-10609) pasiūlymų dėl prekybos alkoholiu laiko ribojimo nepateikė. Viešosios tvarkos skyrius pagal gyventojų skundus atliko patikrinimus, kurių metu surašyti du administracinio teisės pažeidimo protokolai pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 178 straipsnį už gėrimą viešojoje vietoje, vienas – už šiukšlinimą pagal ATPK 161 straipsnį bei vienas – pagal ATPK 214¹ straipsnio 3 dalį parduotuvės direktoriui už išorinės vaizdinės reklamos taisyklių pažeidimus. Tuo tarpu Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimų nustatyta nebuvo. Nurodė, jog Komisijos 2010 m. liepos 9 d. posėdyje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovai, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdančiojo direktorė, namo (duomenys neskelbtini) gyventojai bei G. K. PĮ vadovas. Posėdyje gyventojai informavo apie skundimosi priežastis, patvirtino pareiškime išdėstytus faktus, prašė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, o prekybą savaitgaliais uždrausti. Posėdyje nutarta, jog tikslinga riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką G. K. PĮ priklausančioje maisto prekių parduotuvėje (duomenys neskelbtini) nuo 19 val. iki 9 val. ir rengti Tarybos sprendimo projektą (2010-07-09 protokolas Nr. A17-563(2.1.19-SM3). Pareiškėjas apie Komisijos nutarimą pradėti rengti Tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo buvo informuotas 2010 m. liepos 21 d. raštu. Pažymėjo, jog Sprendimu prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nėra apribotas visam laikui, nes G. K. PĮ vadovas yra įpareigotas pateikti ir suderinti su Komisija triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių bei teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų prevencijos priemonių rezultatus. Apribojimas panaikinamas nuo triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių bei teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų prevencijos priemonių rezultatų patvirtinimo Komisijoje dienos, jeigu maisto prekių parduotuvėje (duomenys neskelbtini) nenustatyta pažeidimų, kurie buvo pagrindas nustatyti apribojimą prekiauti alkoholiniais gėrimais. Todėl Sprendime įtvirtintas ribojimo proporcingumo ir adekvatumo principas, kadangi ribojimo panaikinimas siejamas su konkrečių rezultatų pasiekimu, t. y. pažeidimų, kurie buvo pagrindas nustatyti apribojimą prekiauti alkoholiniais gėrimais, nebuvimu. Pabrėžė, jog pareiškėjas, ginčydamas Sprendimo priėmimą, nenurodė, kurios procedūros pažeidimas galėjo turėti įtakos priimto Sprendimo teisėtumui, nenurodytos kitos svarbios aplinkybės. Pareiškėjo atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje, jo metu pasisakė dėl namo gyventojų skundų pagrįstumo, taip pat pareiškėjas informuotas apie Komisijos nutarimą, todėl atmestini argumentai, jog jam nežinomos prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo priežastys, t. y. gyventojų skundų esmė arba fiksuoti pažeidimų atvejai, atitinkamai atmestini teiginiai dėl nepakankamo savivaldybės bendradarbiavimo, priimant Sprendimą. Teigė, jog Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nors Sprendimo preambulėje faktinis sprendimo pagrindas nurodytas apibendrintai – „atsižvelgiant į gyventojų skundus bei įvairių institucijų pateiktą informaciją“ – jokie teisės aktai nereikalauja individualaus teisės akto preambulėje atkleisti visą sprendimo priėmimo eigą, skundų ir kitų institucijų raštų turinį. Tuo tarpu pareiškėjo siūlymas Sprendime išdėstyti visą skundų ir kitų institucijų raštų turinį neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, jog teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu (b.l. 102–112) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog, sprendžiant, ar Sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, būtina įvertinti, ar jis priimtas, laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų, taip pat ar yra tinkamai motyvuotas. Pažymėjo, jog Sprendime nurodyta, kad, be kita ko, jis priimtas, remiantis Įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, Taisyklėmis. Teismas atsižvelgė į Įstatymo 18 straipsnio 9 dalį ir padarė išvadą, kad savivaldybių tarybos, įvykdžiusios tam tikrus reikalavimus (atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus), turi diskrecijos teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Teismas, papildomai atsižvelgdamas į Taisyklių 5 punktą, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje bei analogiškas Taisyklėse nustatytas teisinis reguliavimas, kad savivaldybių tarybos, įvykdžiusios tam tikrus reikalavimus (atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus – kurie, kaip matyti iš vertintų raštų, buvo išlaikyti), turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, nagrinėjamoje byloje buvo nepažeistas. Pabrėžė, kad Komisijos 2010 m. liepos 9 d. posėdyje svarstytas, inter alia, klausimas dėl G. K. PĮ priklausančios maisto prekių parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo, o šiame posėdyje dalyvavo G. K. PĮ atstovas bei visuomenės atstovai, padavę skundus. Posėdžio metu G. K. PĮ atstovas pareiškė nesutikimus su gyventojų skundais. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamentas 2010 m. liepos 26 d. aiškinamajame rašte „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo G. K. PĮ priklausančioje maisto prekių parduotuvėje (duomenys neskelbtini)“ pateikė būsimo sprendimo dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo pagrindimą bei motyvus, o Tarybos Savivaldos plėtojimo, ryšių su visuomene ir viešosios tvarkos komitetas 2010 m. rugsėjo 21 d. posėdyje nusprendė pritarti Tarybos sprendimo projektui dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo G. K. PĮ priklausančioje maisto prekių parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Padarė išvadą, jog teigti, kad Sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas faktais, pažeistos jo priėmimo procedūros, negalima. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad visos faktinės aplinkybės nebuvo surašytos į skundžiamo Sprendimo tekstą, negali daryti ir nesudaro prielaidų konstatuoti, kad Sprendimas nemotyvuotas. Be to, pareiškėjo atstovas dalyvavo Komisijos posėdyje, jo metu pasisakė dėl namo gyventojų skundų pagrįstumo, taip pat buvo informuotas apie Komisijos nutarimą, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog jam nežinomos prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo priežastys, t. y. gyventojų skundų esmė arba fiksuoti pažeidimų atvejai. Taip pat atmetė ir teiginius dėl nepakankamo savivaldybės bendradarbiavimo, priimant Sprendimą. Rėmėsi Taisyklių 17 punktu ir pažymėjo, jog teisės aktai savivaldybių taryboms nustatant konkretų laiką, kuriuo uždraudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, leidžia atsižvelgti į Triukšmo valdymo įstatyme nurodytą vakaro ir nakties metą, bei šiuo atveju – į Tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 patvirtintas Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisykles (toliau – ir Triukšmo prevencijos taisyklės). Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad Sprendime buvo pateikta nuoroda į Triukšmo valdymo įstatymą bei Triukšmo prevencijos taisykles, reiškia tik tai, kad buvo įgyvendinamas Taisyklių 17 punktas, juo labiau, kad pagal pastarąsias taisykles buvo gauti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštai, todėl nereikėjo gauti tos pačios institucijos raštų kitais (triukšmo) klausimais. Kadangi pagal Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, dienos metas yra nuo 6 val. iki 18 val., o nakties metas – nuo 22 val. iki 6 val., padarė išvadą, kad Sprendimu buvo proporcingai bei teisėtai nustatytos laiko ribojimo ribos. Pabrėžė, kad skunde išdėstyti motyvai, kad netoli geležinkelio stoties esančioje ir pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje kasdien dienos metu apsilanko daugybė žmonių, todėl jiems bendraujant kyla šurmulys, tačiau to negalima tapatinti su sąmoningai keliamu triukšmu, neigiamai veikiančiu aplinkinius gyventojus, kad toks padidintas garsas išliktų ir tuo atveju, jeigu maisto prekių parduotuvės toje vietoje nebūtų, nes netoli yra įsikūrusi kita maisto prekių parduotuvė, atmestini kaip nepagrįsti, nes Sprendimas priimtas, įgyvendinant Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, Taisyklių nuostatas, o Triukšmo valdymo įstatymas bei Triukšmo prevencijos taisyklės panaudotos, tik nustatant tikslų prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Sprendimą. Kadangi pareiškėjo reikalavimai nebuvo patenkinti, taip pat netenkino ir pareiškėjo prašymo atlyginti jam išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
III.
Pareiškėjas UAB „Gegužiukas“ pateikė apeliacinį skundą (b.l. 117–119), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą ir Sprendimą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Priimant skundžiamą Sprendimą, nepagrįstai remtasi gyventojų skundais, kuriuose, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo parduotuvėje nuo 7 val. ryto prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas nebuvo baustas administracine tvarka dėl pažeidimų, padarytų vykdant jo veiklą, todėl tokie argumentai negalėjo būti vertinami kaip tinkamas pareiškėjo kaltės įrodymas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, kaip ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įvairių institucijų atsakovui pateiktas rekomendacijas dėl prekybos laiko pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje ribojimo. Nurodo, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato rašte pateikti duomenys patvirtina, kad minimi administracinio teisės pažeidimo protokolai surašyti už pažeidimus, nesusijusius su pareiškėjo veikla. Be to, ta aplinkybė, kad buvo surašyti keli administracinio teisės pažeidimo protokolai už veikas, kurios padarytos neapibrėžto asmenų rato neapibrėžtoje teritorijoje, negali būti vertinama kaip pagrindas riboti pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Pažymi, jog Lietuvos blaivybės draugija „Baltų ainiai“, turėdama specifinius tikslus bei veiklos strategiją, negali pateikti kitos rekomendacijos kaip tik apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, o tokia rekomendacija negali būti vertinama kaip nepriklausoma ir objektyvi. Analogiškai pasisako ir dėl policijos pateiktos rekomendacijos. Tuo tarpu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos paaiškinimas, jog pareiškėjui nėra išduotas maisto tvarkymo subjekto pažymėjimas, bei Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos paaiškinimas, kad pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo, nėra susiję su byloje nagrinėjamo ginčo objektu – prekybos alkoholiu laiko ribojimu. Be to, teismas neišsamiai įvertino Vilniaus visuomenės sveikatos centro bei Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės raštus. Pastarosios institucijos nepateikė siūlymų riboti prekybos alkoholiu laiką.
3. Pakartotinai pabrėžia, jog Sprendimas ir juo nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas nėra proporcingi.
Atsiliepimas
Atsakovas Taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 129–130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo apribotas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laikas pareiškėjui priklausančioje maisto prekių parduotuvėje (duomenys neskelbtini), uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 19 val. iki 9 val.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl pakartotinai dėl visų pareiškėjo pateiktų argumentų nepasisakys.
Skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios Alkoholio kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 9 dalis įtvirtino savivaldybių tarybų teisę, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (byla Nr. A556-1449/2009), jog Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Prie valstybinio reglamentavimo priemonių, skirtų mažinti alkoholio suvartojimą, priskirtina ir Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytoji, o būtent tai, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Šioje teisės normoje numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia savivaldybių taryba, priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo, todėl įstatymų leidėjas nustatė įgaliojimus savivaldybių taryboms, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, inter alia apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes.
Taip pat administracinių teismų praktikoje yra išaiškinta (byla Nr. A492-2799/2011), jog Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Įstatyme numatytų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Šiuo aspektu prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka nustatyti remiantis teisės normos dispozicijoje numatytomis sąlygomis viešojo intereso pažeidimą.
Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas (bylos Nr. A261-517/2009, A756-1047/2009) pažymima, kad ši teisės norma neįpareigoja savivaldybės nustatyti ir ištirti atitinkamus teisės pažeidimus kaip prielaidą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką; priimdama sprendimus, ji gali atsižvelgti kad ir į vieną iš įstatyme nurodytų aplinkybių. Savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose vietose turėtų būti apribojamas prekybos alkoholiu laikas, siekiant pozityvių tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos.
Taigi iš nurodytos aktualios administracinių teismų praktikos matyti, jog prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas yra viena priemonių, siekiant Įstatyme nustatytų tikslų įgyvendinimo, kurios taikymas yra paliktas savivaldybės tarybų, kaip subjektų, turinčių geriausią galimybę įvertinti konkrečioje vietoje susiklosčiusią situaciją, susijusią su prekyba alkoholiniais gėrimai, diskrecijai. Pabrėžtina, jog savivaldybių tarybos, įgyvendindamos Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą teisę, nustačiusios, jog konkrečiu atveju egzistuoja viešojo intereso, kaip jis išaiškintas administracinių teismų praktikoje dėl Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymo, pažeidimas, gali priimti sprendimą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, nors egzistuoja ir ne visos Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytos aplinkybės.
Šiuo atveju skundžiamas Sprendimas priimtas, atsižvelgus į namo, kuriame yra įsikūrusi pareiškėjui priklausanti parduotuvė, gyventojų skundus. Byloje yra pateiktas tiek 2009 m. lapkričio 20 d. nusiskundimas (b.l. 55), tiek ir 2010 m. sausio 29 d. skundas (b.l. 54), iš kurių aiškiai matyti, jog skundą pateikę asmenys patyrė nepatogumų, susijusių tiek su triukšmu, tiek su šiukšlinimu, dėl parduotuvės veiklos. Byloje taip pat pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato 2010 m. birželio 7 d. raštas Nr. 10-15-S-3426 (b.l. 66), kuriuo, inter alia, siūloma atsižvelgti į gyventojų pageidavimus. Taip pat pateiktas ir Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ raštas, kuriuo pritariama alkoholio prekybos laiko apribojimui (b.l. 72). Nurodyti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės tarybai Įstatymu suteikta diskrecijos teisė, siekiant pozityvių tikslų, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė teisėtą pagrindą priimti Sprendimą.
Pažymėtina, jog pareiškėjas pagrįstai teigia, kad ne visos institucijos, į kurias buvo kreiptasi, rekomendavo apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje. Tačiau, kaip jau minėta, Įstatymas nereikalauja, kad egzistuotų visos Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytos aplinkybės. Tuo tarpu šiuo atveju egzistavusios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą savivaldybės tarybai įgyvendinti jai suteiktą diskrecijos teisę.
Be to, nors, kaip pagrįstai nurodė ir pareiškėjas, šiuo atveju išimtinai nagrinėjama Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytos teisės įgyvendinimo galimybė, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2010 m. birželio 2 d. rašte Nr. 3-7-1189(8.3.-7) (b.l. 70) bei Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2010 m. birželio 7 d. rašte Nr. (1.17)-D1-383 (b.l. 67) nurodytos aplinkybės sudarė papildomą pagrindą priimti Sprendimą. Taip pat pakartotinai pabrėžtina, jog, kaip ne kartą nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas nebūtinai turi būti taikomas, atsižvelgiant į padarytus administracinius teisės pažeidimus, o jo taikymui pakanka konstatavimo, jog egzistuojančių faktinių aplinkybių kontekste toks ribojimas užtikrintų viešojo intereso apsaugą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių nurodytas aplinkybes, aktualią administracinių teismų praktiką, sprendžia, jog Taryba šiuo atveju teisėtai ir pagrįstai, įgyvendindama jai Įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi suteiktą diskrecijos teisę, apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą daryti priešingą išvadą.
Pareiškėjas taip pat teigė, jog jam nežinomos Sprendimo priėmimo priežastys, nes pačiame Sprendime nenurodyta, kokių asmenų skundais buvo remtasi ir kas tuose skunduose nurodyta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo atstovai dalyvavo Komisijos 2010 m. liepos 9 d. posėdyje, kur buvo išklausyti ir skundus pateikę asmenys (b.l. 51), atsižvelgusi į kitas šioje byloje nustatytas aplinkybes, tokius pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Taip pat sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas būtent dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies požiūriu, o ne tiesiogiai dėl pareiškėjo parduotuvės klientų keliamo triukšmo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas galioti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gegužiukas“ apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.