Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Slovėnijos įmonės Sandoz d. d. ieškinį atsakovui Vengrijos įmonei RICHTER GEDEON VEGYESZETI GYAR RT. dėl patento Nr. 1 448 207 B1 pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas Slovėnijos įmonė Sandoz d. d. (toliau ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo Vengrijos įmonės RICHTER GEDEON VEGYESZETI GYAR RT. (toliau ir atsakovas) patentą Nr. 1 448 207 B1 DOZĖS REŽIMAS IR FARMACINĖ KOMPOZICIJA, SKIRTI SKUBIAI KONTRACEPCIJAI, (toliau ir patentas) negaliojančiu Lietuvos teritorijoje bei priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Paaiškino, jog Europos patentų tarnyba (toliau ir EPT) išdavė atsakovui patentą, galiojantį iki 2022 m. lapkričio 26 d.; šis patentas išduotas pagal tarptautinę patento paraišką Nr. 02783334.2, suteikiant jai Vengrijos patento prioriteto datą nuo 2001 m. lapkričio 27 d.; patento galiojimas yra išplėstas į Lietuvos Respubliką.

3. Nurodė, kad patentu saugomo išradimo apibrėžtį sudaro trys apibrėžties punktai, pagal kuriuos: 1) farmacinė kompozicija, kaip pavienio panaudojimo dozė, besiskirianti tuo, kad turi 1,5 ± 0,2 mg levonorgestrelio, kaip aktyvaus ingrediento priemaišoje su žinomais užpildais, skiedikliais, skoniniais ir aromatiniais ingredientais, stabilizatoriais, taip pat ir formos palaikymo arba formos suteikimo priedais, įprastai naudojamais farmacinėje praktikoje; 2) 1,5 ± 0,2 mg levonorgestrelio panaudojimas gamybai vaisto, skirto skubiai kontracepcijai; 3) panaudojimas pagal 2 punktą, kuriame vaistas yra skirtas vartoti pavienio panaudojimo doze iki 72 valandų po lytinio akto. Anot ieškovo, šiame kontekste svarbu pažymėti, kad ginčijamą išradimą sudaro daugiapunktė apibrėžtis, apibūdinanti vieną išradimą, turinti du nepriklausomus punktus (1 ir 2) ir vieną nuo 2 apibrėžties punkto priklausantį punktą (3 punktą). Tuo tarpu, nustačius, jog nepriklausomas apibrėžties punktas neatitinka išradimui keliamo naujumo reikalavimo, ieškovo teigimu, laikytina, jog ir visi kiti, priklausomi apibrėžties punktai, neatitinka naujumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovo teigimu, ginčo atveju svarbu išnagrinėti patento nepriklausomus pirmąjį bei antrąjį apibrėžties punktus sudarančius požymius.

4. Anot ieškovo, atsakovo patentu saugomas išradimas neišpildo visų patentabilumo kriterijų, kadangi atsakovo patentuotas išradimas nėra naujas bei neatitinka išradimo lygio. Be to, ieškovo teigimu, patentas patenka į Patentų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas patentabilumo išimtis, kuomet patentai negali būti išduodami.

5. Nurodė, kad atsakovo patentas paraiškos padavimo momentu neatitiko keliamų reikalavimų išradimo naujumui Patentų įstatymo 6 straipsnio prasme, kadangi tiek pirmasis nepriklausomas išradimo apibrėžties, tiek antrasis nepriklausomas išradimo apibrėžties punktas nėra naujas. Paaiškino, kad 2000 m. lapkričio 27 d. tarptautinio medicinos forumo leidinyje yra daromos nuorodos į tris pranešimus skubiosios kontracepcijos tema, kurie buvo perskaityti tarptautinio Ginekologijos ir akušerijos kongreso (angl. k. XVI FIGO World Congress of Gynecology and Obstetrics), vykusio 2000 m. rugsėjo 3-8 d., metu. Teigė, jog vadovaujantis daktarės H. v. H. pranešimu, leidinyje buvo pristatyti Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimo, kurio metu buvo lyginami trys skubios kontracepcijos metodai, kitaip vadinami režimai, rezultatai; kaip vienas iš tokių veiksmingų skubios kontracepcijos metodų buvo įvardinta 1,5 mg levonorgestrelio pavienio panaudojimo dozė; be to, minėtame leidinyje nurodyta, kad visi tirti kontracepcijai naudojamų veikliųjų medžiagų dozavimo režimai yra veiksmingi. Anot ieškovo, vadovaujantis daktarės H. v. H. pranešimu, specialistas galėjo padaryti išvadą apie vienkartinės levonorgestrelio dozės tinkamumą skubios kontracepcijos reikmėms. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, patento prioriteto datai farmacinė kompozicija, kurią sudaro 1,5 mg levonorgestrelio ir jos panaudojimas vaisto, skirto skubiai kontracepcijai, gamybai jau buvo žinomas. Nurodė, jog tuo tarpu nepriklausomiems patento punktams neatitinkant naujumo reikalavimų, trečiasis apibrėžties punktas, kaip nuo antrojo nepriklausomo apibrėžties punkto priklausantis punktas, taip pat laikomas neatitinkančiu naujumo reikalavimų ir atskirai dėl atitikimo naujumo reikalavimams neturėtų būti nagrinėjamas. Ieškovas atkreipė dėmesį, jog daktarė H. v. H. 2000 m. pristatė 1,5 mg levonorgestrelio vartojimą per 120 valandų po lytinio akto skubiosios kontracepcijos reikmėms ir šiuo atveju pranešimo santraukoje nurodytas 120 valandų laikotarpis apima visas tarpines reikšmes ir laikotarpius iš karto po lytinio akto iki tol, kol praeis 120 valandų. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, 120 valandų laikotarpis apima ir ginčo patente numatytą 72 valandų po lytinio akto laikotarpį.

6. Nurodė, kad ginčo patentas neatitinka ir išradimo lygio reikalavimo Patentų įstatymo 7 straipsnio prasme. Paaiškino, jog šiuo konkrečiu atveju su patentu susijusią problemą galima įvardinti kaip farmacinio gaminio ir (ar) būdo, užtikrinančio patogesnį veikliosios medžiagos dozavimą bei skirtą skubiosios kontracepcijos reikmėms, sukūrimą. Ieškovo nuomone, vadovaujantis daktarės H. v. H. pranešimu, specialistas galėjo padaryti išvadą apie vienkartinės 1,5 mg. levonorgestrelio dozės tinkamumą skubios kontracepcijos reikmėms. Šiame kontekste, siekiant nustatyti ginčo patentu saugomam išradimui artimiausią technikos lygį, anot ieškovo, svarbus 1999 m. publikuotas straipsnis „Levonorgestrelis versus „Yuzpe“ režimas. Nauji pasirinkimai skubiojoje kontracepcijoje“. Teigia, jog specialistui, siekiančiam eliminuoti 12 valandų pertrauką tarp dviejų 0,75 mg levonorgestrelio dozių, reikėjo tik patikrinti, ar ta pati veiklios medžiagos dozė, suvartota per rekomenduojamą laiko tarpą nuo paskutinio lytinio akto, bus tiek pat veiksminga kaip ir prieš tai žinomas levonorgestrelio dozavimo būdas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, atitinkamos srities specialistas, susipažinęs su pirmiau nurodyta publikacija, nieko neišradinėdamas, t. y. laikydamasis rekomenduojamo suvartoti gaminį laikotarpio ir nekeisdamas veikliosios medžiagos dozės, gali „sukurti“ farmacinį gaminį artimą ginčo objektui.

7. Paaiškino, jog esant tai pačiai farmacinei levonorgestrelio kompozicijai, esant tokiai pat bendrai šios medžiagos dozei, nesant skirtingų terapinių indikacijų, nesant skirtingo poveikio, nesant skirtingų veikimo būdų, levonorgestrelio vartojimo ritmas ir dozė (vietoje 0,75 mg 12 valandų intervalu vartojant 1,5 mg pavienę dozę iš karto) užtikrina tik praktinį patogumą, t. y. jog levonorgestrelio pavienę dozę vartoti yra tiesiog patogiau nei dvi dozes 12 valandų intervalu. Tai, ieškovo nuomone, yra prilyginama Patentų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam nepatentuotinam gydymo būdui, kas taip pat įgalina pripažinti patentą negaliojančiu Patentų įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

8. Atsakovas atsiliepime prašė teismo taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti atsakovui iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nebeturi teisinio suinteresuotumo reikalauti pripažinti šį patentą negaliojančiu, kadangi teismui nutraukus bylą pagal atsakovo ieškinio reikalavimus, nebeliko teisinių prielaidų šio ieškinio reikalavimams.

10. Pažymėjo, jog šioje byloje būtent ieškovas privalo įrodyti, kad išradimas, kuriam išduotas ginčo patentas, nėra naujas ir neatitinka išradimo lygio, o taip pat, kad šiam išradimui turėjo būti taikoma patentabilumo išimtis.

11. Anot atsakovo, nagrinėjamame ginče ypač svarbu tai, kad remiantis Europos patentų konvencijos 94 straipsniu ginčo išradimui buvo pateiktas prašymas atlikti ekspertizę, ar Europos patento paraiška ir išradimas, dėl kurio ji paduota, atitinka konvencijos reikalavimus; Europos patentų tarnyba, atlikusi išsamią paiešką ir išradimo turinio tyrimą, pripažino, kad išradimas atitinka patentabilumo reikalavimus, t. y. nurodė, kad išradimas yra naujas, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, šiuo atveju ieškovui tenka pareiga paneigti ir šios ekspertizės išvadas. Teigė, kad ieškovas savo procesiniame dokumente remiasi tik prielaidomis ir aplinkybėmis, kurios nėra pagrįstos objektyviomis ekspertinėmis žiniomis, kad sudarytų pagrįstą pagrindą išvadai, jog išradimas paraiškos padavimo (prioriteto) metu buvo nepatentabilus ir dėl to atsakovui išduotas patentas pripažintinas negaliojančiu.

12. Pažymėjo, jog siekiant įrodyti išradimo neatitikimą naujumo reikalavimui, reikia įrodyti, kad išradimas kaip visuma buvo žinomas technikos lygiu, tačiau ne atskiros jo dalys. Teigė, kad ieškovo pateikti dokumentai nurodo bendro pobūdžio informaciją apie atliekamus bendrus PSO tyrimus ir aiškiai indikuoja, kad šie tyrimai nėra baigti, todėl nurodomi rezultatai turėtų būti vertinami atsargiai. Nurodė, kad ieškovo pateiktuose dokumentuose fragmentiškai kalbama apie atskirus atsakovo išradimo elementus ir jie atskleidžiami arba tik kaip pavieniai elementai, nesantys susieti su jokiais kitais ginčo išradimo elementais, arba tik kaip tarpiniai rezultatai su didele paklaida. Anot atsakovo, ieškovo pateikti dokumentai neatskleidžia ginčo išradimo visumos žinomumo technikos lygiu išradimo prioriteto datai, todėl ieškovo reikalavimas išradimo naujumo pagrindu yra neįrodytas ir turi būti atmestas.

13. Teigė, jog vien faktas, kad daugelyje pasaulio valstybių buvo atliekami ilgalaikiai (daugiau kaip 10 metų) didelį skaičių pacientų apimantys tyrimai ir vertinama, ar atskiri išradimo apibrėžtyje nurodyti elementai bei jų sąveika yra galimi, leidžia daryti išvadą, kad išradimo apibrėžtyje nurodytas sprendimas nebuvo akivaizdus specialistui uždaviniui išspręsti. Nurodė, kad ginčo išradimo apibrėžtyje nurodyta farmacinė kompozicija išsprendė ilgalaikę problemą ir šis sprendimas nebuvo akivaizdus atitinkamos technikos srities specialistui. Paaiškino, kad šis problemos sprendimo būdas atsirado ilgalaikių tyrimų ir paieškų, kuriuos atliko atsakovas, pasėkoje, o nebuvo savaime atsiradęs rezultatas, kaip bando įteigti ieškovas. Pažymėjo, kad išradimas yra grindžiamas didelio masto tarptautinių klinikinių tyrimų, kuriuos atliko PSO Reprodukcinės sveikatos ir tyrimų skyrius, glaudžiai bendradarbiaujant su atsakovu, išvadomis.

14. Paaiškino, jog patentas, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu, patenka į medicinos sritį, nes juo sprendžiamos techninės problemos, kurios būdingos medicinos mokslui. Nurodė, kad atsakovas prieš pateikdamas paraišką patentui gauti ir juo labiau išleisdamas vaistinį preparatą „Escapelle“ į rinką, turėjo pareigą nustatyti vaistinio preparato ne tik palankų terapinį poveikį, bet ir keliamą pavojų, vertinant preparato kokybę, saugumą ir veiksmingumą bei visa tai klinikiniais tyrimais pagrįsti.

15. Pažymėjo, kad Europos patentų tarnyba patvirtino, kad net jei patentas patenka į sritį, kuri laikoma nemedicinine pvz. nėštumo prevencija ar skubios kontracepcijos, patentuotas sprendimas turi būti laikomas medicininiu, jei jis yra tam tikros medicininės problemos sprendimas, pvz. šalutinio vaistinio preparato poveikio kontrolė, mažinimas ar apribojimas.

16. Teigė, jog patento objektas yra 1,5 ± 0,2 mg levonorgestrelio, kaip aktyvaus ingrediento priemaišoje su žinomais užpildais, skiedikliais, skonimais ir aromatiniais ingredientais, stabilizatoriais, taip pat ir formos palaikymo arba formos suteikimo priedais, įprastai naudojamais farmacinėje praktikoje, kuris nėra paminėtas jokiose kitose ankstesniuose dokumentuose, kuriems būtų suteikta prioriteto data.

17. Paaiškino, kad patentas yra išduotas apsaugoti ne gydymo būdą ar metodą, o apsauga yra suteikta, pirmiausiai, vaistinio preparato veikliosios medžiagos 1,5 ± 0,2 mg levonorgestrelio farmakologinei kompozicijai, kas yra įprastas patentinės apsaugos objektas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra svarbi farmacinės kompozicijos sudėtis, kadangi tai tiesiogiai susiję su saugumo žmogaus sveikatai ir gyvybei reikalavimais, kaip ir bet kurios kitos farmacinės kompozicijos atveju. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovui suteiktas patentas patenka į Patentų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas patentabilumo išimtis.

18. Pažymėjo, kad informacija apie paraišką buvo paskelbta 2003 m. birželio 5 d., o informacija apie išduotą ginčo patentą buvo paskelbta 2005 m. balandžio 27 d., dėl ko, anot atsakovo, ieškovas vėliausiai 2005 m. balandžio 27 d. turėjo sužinoti apie atsakovo išradimui išduotą patentą ir suprasdamas, kad jis pažeidžia jo teises, atitinkamai reaguoti. Atsižvelgiant į tai, anot atsakovo, ieškovas praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimui reikšti ir tai sudaro atskirą pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą.

19. Ieškovas dublike nurodė, kad šioje byloje priešieškinio pareiškimas buvo kaip aktyvaus atsakovo gynybos būdas, kuris sudaro savarankiško reikalavimo pagrindą. Paaiškino, kad šiuo atveju ieškovo teisinis suinteresuotumas pareikšti savarankišką reikalavimą atsakovui Patentų įstatymo 63 straipsnio pagrindu pasireiškia tuo, jog ginčo šalys veikia toje pačioje farmacinių produktų rinkoje ir netgi yra tiesioginiai konkurentai.

20. Nurodė, kad nepaisant Civilinio proceso kodekso 294 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, patento savininkas – atsakovas turi teisę spręsti, kaip naudoti patentu saugomą išradimą, ir leisti tai daryti tretiesiems asmenims, o ieškovas, turėdamas teisėtą interesą laisvai veikti atitinkamoje rinkoje, turi savarankišką materialinį teisinį suinteresuotumą reikalauti pripažinti patentą negaliojančiu Patentų įstatymo 63 straipsnio pagrindu.

21. Anot ieškovo, ieškinio senaties institutas šiuo atveju netaikytinas, nes: 1) nėra pagrįsta ieškinio senaties termino pradžią sieti su informacijos apie PCT paraišką paskelbimu ir (ar) informacijos apie išduotą ginčo patentą paskelbimu, kadangi patento turėjimas dar nereiškia, jog patento savininkas naudosis Patentų įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintomis patento savininko teisėmis ir aktyviai draus konkurentams ir (ar) tariamiems patento pažeidėjams naudotis patentu saugomu išradimu; 2) ieškovo teisėtas interesas – Lietuvos teritorijoje platinti vaistinį preparatą „Lenostella 1,5 mg tabletė“, buvo pažeistas 2018 m. pavasarį, kuomet atsakovas „prisidengdamas“ turima patentine apsauga ėmė aktyviai siekti apriboti ieškovo teisę Lietuvos farmacinių preparatų rinkoje platinti atsakovo preparato „Escapell“ analogą „Lenostella 1,5 mg tabletė. Atsižvelgiant į tai, ieškovo teigimu, ieškinio senaties termino pradžia yra 2018 m. pavasarį, dėl ko nėra pagrįsta teigti, jog ieškinio reikalavimų atžvilgiu yra praleista ieškinio senatis.

22. Pažymėjo, jog, priešingai nei bando nurodyti atsakovas, išvada, jog patentu saugomas išradimas nėra naujas, yra pagrįsta ne fragmentiškais teiginiais, tačiau užsienio teismų sprendimais, priimtais atsakovo patento atžvilgiu bei kitais duomenimis, susijusiais su skubia kontracepcija bei veikliosios medžiagos „levonorgestrelis“ panaudojimo būdais.

23. Nurodė, jog priešingai nei teigia atsakovas, Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai, atlikti 2002 m., niekaip nepatvirtina išradimo kaip problemos sprendimo aktualumo, kadangi minėtais tyrimais buvo siekta išsiaiškinti ne greitosios kontracepcijos pagerinimui aktualius sprendinius, tačiau palyginti kelias greitojoje kontracepcijoje naudojamų priemonių režimų veiksmingumus. Pažymėjo ir tai, kad patentu saugoma farmacinė kompozicija nėra susijusi su nauja terapine indikacija, nes siekiamas poveikis yra identiškas tam, kurį sukelia jau žinomas levonorgestrelio panaudojimo būdas. Nurodė, kad ieškovas gali daryti išvadą, jog tarptautinės ekspertizės metu ieškovo į šią bylą pateikti įrodymai, kurie ne kartą patvirtino, jog levonorgestrelio 1,5 mg dozė buvo viešai aptarta dar iki patentinės apsaugos suteikimo, ekspertizei nebuvo pateikti arba ekspertizę dariusio eksperto savarankiškai rasti ir išnagrinėti.

24. Pažymėjo, kad užsienio teismuose tarp ginčo šalių nagrinėjant bylas, kilusias dėl to paties patento pripažinimo negaliojančiu, buvo vertinami tie patys įrodymai, kuriuos ieškovas pateikė ir šioje byloje ir kurių pagrindu ginčo patentas buvo pripažintas negaliojančiu.

25. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad ginčo patentu saugomas išradimas nėra naujas, neatitinka išradimo lygio. Teigė, jog patento išdavimas per se nereiškia, jog tokiu atveju buvo automatiškai pažeistos ieškovo teisės bei teisėti interesai.

26. Atsakovas triplike papildomai nurodė, kad ginčo išradimas yra saugomas net 91 pasaulio valstybėje; net 20 valstybių atsakovo išradimas yra saugomas kaip Europos patentas jau daugiau kaip 16 metų, todėl nėra pagrindo abejoti išradimo patentabilumu. Pažymėjo, kad atsakovo išradimo atitikimas patentabilumo reikalavimams yra patvirtintas kompetentingos tarnybos.

27. Nurodė, kad Europos patentui įsigaliojus konkrečioje valstybėje, patentas tampa nepriklausomu ir jo validumas yra siejamas tik su konkrečia valstybe ir jos tolesnėmis registravimo procedūromis, dėl ko, atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčo išradimo, kuris saugomas Lietuvoje, naujumas yra paneigtas byloje esančiais užsienio teismų sprendimais. Teigė, jog užsienio teismų sprendimai dėl konkrečių bylos faktų, aplinkybių, dalyko ir pan. prejudicinės galios neturi. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas taip pat yra pateikęs teismui kitų valstybių praktiką - Bratislavos apygardos teismo 2015 m. vasario 16 d. sprendimas byloje dėl atsakovo teisių į patentą gynimo patvirtina, kad atsakovo teisės į patentą turi būti ginamos.

28. Pažymėjo, kad ginčo išradimo apibrėžtyje nurodyta farmacinė kompozicija išsprendė ilgalaikę problemą ir šis sprendimas nebuvo akivaizdus atitinkamos technikos srities specialistui.

29. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo minimo Ginekologijos kongreso metu tyrėjų buvo pristatyti tarpiniai (t. y. nepabaigti) tebevykstančių trijų alternatyvių skubios kontracepcijos klinikinių tyrimų rezultatai, o tuo tarpu ginčijamos patentinės paraiškos pagrindu gali būti ir yra tik pilnai pabaigtų klinikinių tyrimų rezultatai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, ieškovo pateikiami įrodymai ir minimos nuorodos į mokslines publikacijas neatskleidė išradimo, nurodyto atsakovui išduotame patente apsaugos turinio ir ribų, o tik iškėlė hipotezes.

30. Paaiškino, jog specialistas, net ir laikydamasis rekomenduojamų veikliosios medžiagos dozių farmaciniam gaminiui sukurti, be klinikinių tyrimų rezultatų bei kitos informacijos, kuri yra nurodoma išradime, neturi jokio pagrindo tikėtis, kad 1,5 mg levonorgestrelio vienkartinė dozė skubios kontracepcijos reikmėms (taip, kaip ji aprašyta patente), bus saugi ir geros kokybės.

31. Pažymėjo, kad, anot atsakovo, patentas patenka į Second medical ūse arba antro medicininio naudojimo patentavimo sritį, todėl ieškovo nurodyta Patentų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje patentabilumo išimtis šiuo atveju negali būti taikoma.

32. Nurodė, jog ieškovo teiginys, kad atsakovas veikia farmacinių produktų rinkoje kaip tiesioginiai konkurentai ir todėl ieškovas turi teisinį suinteresuotumą palaikyti priešieškinio reikalavimus, nėra teisingas, nes atsakovas yra referencinių vaistinių preparatų gamintojas, tarp kurių patenka ir vaistinis preparatas „Escapelle“, kuris yra sukurtas Europos patento Nr. 1 448 207 B1 pagrindu, o ieškovas veikia generinių vaistų rinkoje.

33. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad ieškovas byloje neturi teisinio suinteresuotumo ir vien šis pagrindas sąlygoja pagrindo atmesti ieškinį buvimą. Atkreipė dėmesį, jog byloje pateikta tarptautinė ekspertizė, kuri patvirtina, jog išradimas atitinka naujumo, išradimo lygio ir pramoninio pritaikomumo reikalavimus. Nurodė, kad ieškovas turėjo byloje nuginčyti šią ekspertizę. Pažymėjo, kad publikacijos jau egzistavo ekspertizės atlikimo momentu, dėl ko galima teigti, jog asmenys, kurie atliko patentinę paiešką, jau turėjo galimybę atsižvelgti į ieškovo pateiktą informaciją. Nurodė, kad publikacijos kalba apie tam tikras dalis išradimo, bet ne visumą. Atkreipė dėmesį, kad leidiniai pristato tik tarpinius ar nepabaigtus tebevystančių alternatyvių tyrimų rezultatus. Teigė, jog kitų valstybių teismų sprendimai šioje byloje nėra aktualūs. Anot atstovės, byloje taikytina ieškinio senatis.

34. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras pateikė atsiliepimą, kuriame prašo teismo bylą nagrinėti trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Ieškinys atmestinas.

35. 2018 m. balandžio 26 d. atsakovas pateikė ieškinį ieškovo atžvilgiu, prašydamas teismo: 1) pripažinti, kad ieškovas pažeidė atsakovo patentą Nr. 1 448 207 B1 DOZĖS REŽIMAS IR FARMACINĖ KOMPOZICIJA, SKIRTI SKUBIAI KONTRACEPCIJAI; 2) iki patento Nr. 1 448 207 B1 DOZĖS REŽIMAS IR FARMACINĖ KOMPOZICIJA, SKIRTI SKUBIAI KONTRACEPCIJAI, galiojimo pabaigos uždrausti ieškovui tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis Lietuvoje sandėliuoti, naudoti, platinti, siūlyti parduoti, reklamuoti, parduoti, importuoti ir eksportuoti vaistinius preparatus, kurių veiklioji medžiaga yra levonorgestrelis, įskaitant vaistinį preparatą „Lenostella“. Savo ruožtu, 2018 m. rugsėjo 13 d. atsakovui pateikus byloje rašytinį atsisakymą nuo ieškinio, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi buvo priimtas atsakovo atsisakymas nuo ieškinio ieškovui ir civilinės bylos dalis, nagrinėjama pagal atsakovo pareikštą ieškinį, nutraukta. Tuo tarpu, esant šioje byloje pareikštam ieškovo priešieškiniui, ši civilinė byla po pareikšto atsakovo atsisakymo nuo ieškinio buvo nagrinėjama pagal ieškovo priešieškinį, kuriame ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti atsakovo patentą Nr. 1 448 207 B1 DOZĖS REŽIMAS IR FARMACINĖ KOMPOZICIJA, SKIRTI SKUBIAI KONTRACEPCIJAI negaliojančiu Lietuvos teritorijoje ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

36. Taigi, šioje byloje nagrinėtino ginčo objektas - 2005 m. balandžio 27 d. atsakovui Europos patentų tarnybos išduotas Europos patentas Nr. 1 448 207 B1 DOZĖS REŽIMAS IR FARMACINĖ KOMPOZICIJA, SKIRTI SKUBIAI KONTRACEPCIJAI, pripažįstant paraiškos prioriteto datą esant 2001 m. lapkričio 27 d., patento galiojimą išplečiant ir į Lietuvos Respubliką.

37. Šio patento apibrėžtis: 1) farmacinė kompozicija, kaip pavienio panaudojimo dozė, besiskirianti tuo, kad turi 1,5 ± 0,2 mg levonorgestrelio, kaip aktyvaus ingrediento priemaišoje su žinomais užpildais, skiedikliais, skoniniais ir aromatiniais ingredientais, stabilizatoriais, taip pat ir formos palaikymo arba formos suteikimo priedais, įprastai naudojamais farmacinėje praktikoje; 2) 1,5 ± 0,2 mg levonorgestrelio panaudojimas gamybai vaisto, skirto skubiai kontracepcijai; 3) panaudojimas pagal 2 punktą, kuriame vaistas yra skirtas vartoti pavienio panaudojimo doze nepraėjus 72 valandų nuo lytinio akto.

38. Šioje byloje ieškovas prašo teismo pripažinti ginčo patentą negaliojančiu, kadangi, ieškovo nuomone, patentas nėra naujas, neatitinka išradimo lygio reikalavimo, patentu saugomam išradimui turėjo būti taikoma patentabilumo išimtis. Tokio reikalavimo pagrįstumą ieškovas įrodinėja byloje pateiktas įrodymais – Federalinio patentų teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu, priimtu byloje Nr. 3 Ni 23/14 (EP); Paryžiaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d nutartimi, priimta byloje Nr. 13/08566; 2000 m. lapkričio 27 d. tarptautinio medicinos forumo leidiniu; H. v. H. pranešimo santrauka; Lee, S. M. et al. „Levonorgestrel versus the „Yuzpe“ regime. New choices in emergency contraception“ straipsniu; 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. balandžio 1 d. eksperto A. K. išvadomis.

39. Taigi, byloje spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti patentą negaliojančiu Lietuvos teritorijoje (ne)buvimo.

Dėl ieškovo teisinio suinteresuotumo ginčyti patentą (ne)buvimo

40. Patentų įstatymo 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas pagal suinteresuotų asmenų ieškinį gali pripažinti patentą visiškai arba iš dalies negaliojančiu, jeigu išradimas pagal šio įstatymo 4–8 straipsnius yra nepatentabilus; patente išradimo esmė neatskleista taip aiškiai ir išsamiai, kad jį galėtų panaudoti tos srities specialistas; patento objektas yra platesnis negu paduotos patento paraiškos turinys arba patentas buvo išduotas pagal atskirtą patento paraišką, kuri yra platesnio turinio negu pirminė patento paraiška; patento savininkas pagal šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį neturi teisės į patentą. Jeigu patentas pripažįstamas iš dalies negaliojančiu, apribojamos patento suteikiamos teisės, sumažinama išradimo apibrėžties punktų ir atitinkamai pakeičiamas išradimo aprašymas ir brėžiniai (Patentų įstatymo 63 straipsnio 2 dalis).

41. Taigi, Patentų įstatyme įtvirtinta, jog ieškinį dėl patento pripažinimo visiškai arba iš dalies negaliojančiu gali pareikšti suinteresuotasis asmuo.

42. Bylos duomenimis, ieškovas yra vaistinio preparato „Lenostella 1,5 mg tabletė“ gamintojas bei platintojas Lietuvoje. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi buvo priimtas atsakovo atsisakymas nuo ieškinio ieškovui ir civilinės bylos dalis, nagrinėjama pagal atsakovo pareikštą ieškinį, nutraukta, dėl ko, akivaizdu, jog atsakovas ieškovo atžvilgiu reikšti reikalavimus pripažinti, kad ieškovas pažeidė atsakovo patentą ir iki patento galiojimo pabaigos uždrausti ieškovui tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis Lietuvos Respublikoje sandėliuoti, naudoti, platinti, siūlyti parduoti, reklamuoti, parduoti, importuoti ir eksportuoti vaistinius preparatus, kurių veiklioji medžiaga yra levonorgestrelis, įskaitant vaistinį preparatą „Lenostella“, negalės reikšti (Civilinio proceso kodekso 294 straipsnio 2 dalis). Taigi, atsakovui kaip ginčo patento savininkui atsisakius aukščiau nurodytų reikalavimų ieškovo atžvilgiu, ginčo patento (ne)galiojimas Lietuvos teritorijoje neturi visiškai jokios įtakos ieškovo tiek šiuo metu, tiek ir ateityje vykdomai veiklai Lietuvos teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog ir iš ieškovo procesinių dokumentų turinio bei paaiškinimų teismo posėdžio metu nėra aišku, kokių turimų teisių gynimui bei teisėtų interesų užtikrinimui pareikštas ieškinio reikalavimas dėl ginčo patento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos teritorijoje.

43. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškinio reikalavimo (ne)patenkinimas iš esmės nėra sąlygotas jokio ieškovo egzistuojančio teisinio suinteresuotumo siekti pripažinti ginčo patentą negaliojančiu Lietuvos teritorijoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad ieškinys šiuo atveju yra pareikštas asmens, neturinčio teisinio suinteresuotumo tokio ieškinio pareiškimui.

Dėl ginčo patento patentabilumo kriterijų

44. Ieškovo nuomone, ginčo patentas nėra naujas, neatitinka išradimo lygio reikalavimo, patentu saugomam išradimui turėjo būti taikoma patentabilumo išimtis. Taigi, vertinant ginčo reikalavimo pagrįstumą, turi būti analizuojama bei vertinama ginčo patento apibrėžtis byloje keliamų teisės klausimų kontekste.

45. Nagrinėjamu atveju ginčo patento apibrėžtis yra daugiapunktė, kadangi turi tris punktus.

46. Patentų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išradimo apibrėžtis nustato patento suteikiamos teisinės apsaugos ribas. Tiek Europos patentų tarnybos (toliau ir EPT) Apeliacinės tarybos praktikoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama išradimo apibrėžties samprata ir ja suteikiamos apsaugos ribos. EPT Apeliacinės tarybos praktikoje pažymėta, kad išradimo apibrėžties punktų tikslas yra suteikti galimybę nustatyti patentu suteikiamą apsaugos sritį, todėl jie turi būti suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai bei aprašyti techninius išradimo ypatumus. Skaitytojas, remdamasis išradimo apibrėžties punktais, turi suprasti tikslius skirtumus, apribojančius apsaugos sritį (žr., pvz., EPT Apeliacinės tarybos sprendimus T 337/95, T 165/84, T 1208/97, T 1088/07).

47. Patentų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kokios technikos srities išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra nauji, atitinka išradimo lygį ir turi pramoninį pritaikomumą.

48. Remiantis Patentų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Technikos lygiu laikoma visa, kas iki patento paraiškos padavimo datos, o kai pretenduojama į prioritetą, – iki prioriteto datos buvo viešai skelbta arba naudota Lietuvos Respublikoje ir užsienyje (Patentų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).

49. Pagal Patentų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį laikoma, kad išradimas atitinka išradimo lygį, jeigu jis pagal technikos lygį nėra akivaizdus atitinkamos srities specialistui.

50. Ieškovas savo poziciją dėl to, jog ginčo patentas nėra naujas ir neatitinka išradimo lygio reikalavimo, grindė aplinkybėmis, jog daktarė H. v. H. iki 2001 m. visuomenei jau buvo pristačiusi 1,5 mg levonorgestrelio dozavimo režimą skubios kontracepcijos reikmėms, be to, dar 1999 m. publikuotame straipsnyje buvo aprašomas dviejų 0,75 mg levonorgestrelio turinčių tablečių vartojimas skubios kontracepcijos reikmėms, darant tarp jų 12 valandų pertrauką, kuomet šio dozavimo režimo veiksmingumas sumažėja praėjus 72 valandoms po lytinio akto, ir iš šios informacijos specialistas jau tuomet galėjo padaryti išvadą apie vienkartinės 1,5 mg levonorgestrelio dozės tinkamumą skubios kontracepcijos reikmėms. Taigi, tiek ieškovo byloje nurodytas 1999 m. straipsnis, tiek ir daktarės H.v. H. pranešimas egzistavo dar iki ginčo patento išdavimo. Byloje yra pateikta 2003 m. rugpjūčio 14 d. Tarptautinės išankstinės ekspertizės ataskaita, kurioje įtvirtina, jog „Nurodytuose ankstesnio technikos lygio dokumentuose nėra atskleistas apibrėžties punktuose nurodytas tam tikras levonorgestrelio dozavimas (PKS 33 straipsnio 2 dalis)“, „Kontracepcijos srityje bet kokio hormono dozavimo pakeitimas, šiuo atveju dozės padvigubinimas, tikintis sėkmingo gydymo, nėra akivaizdus. Todėl laikytina, kad patento apibrėžties punktai atitinka išradimo lygį, kaip numatyta PKS 33 straipsnio 2 dalyje“. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog tiek 1999 m. straipsnis, tiek ir daktarės H. v. H.pranešimas egzistavo dar iki ginčo patento išdavimo, teismas neturi pagrindo abejoti, jog šios aplinkybės bei įrodymai nebuvo įvertinti atliekant 2003 m. Tarptautinę išankstinę ekspertizę. Ieškovo teiginiai, jog pastarojo minimas straipsnis bei pranešimas nebuvo tarptautinės ekspertizės metu įvertinti yra grindžiami vien ieškovo prielaidomis, kurios savaime nesudaro pagrindo šioje byloje abejoti tarptautinės ekspertizės atlikimo tinkamumu. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl teismo ekspertizės atlikimo, tačiau nebuvo pateikta jokia eksperto, galinčio atlikti ginčo klausimu ekspertizę, kandidatūra, kuri teismui nekeltų jokių abejonių jos šališkumu bei objektyvumu, dėl ko Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo atsisakyta skirti teismo ekspertizę. Savo ruožtu, byloje ieškovo pateikto eksperto A. K. ataskaita teismas neturi pagrindo remtis, kadangi ji yra atlikta vienos iš šalių prašymu bei pateikta kitos šalies teismo nagrinėtame ginče, kas šiuo atveju nėra laikytina įrodymu, vienareikšmiškai patvirtinančiu ieškovo poziciją nagrinėtiname ginče dėl ginčo patento neatitikimo naujumo bei išradimo lygio reikalavimams.

51. Taigi, esant byloje pateiktai tarptautinės ekspertizės ataskaitai, kuri buvo parengta jau esant paskelbtam ieškovo nurodomam 1999 m. straipsniui bei daktarės H. v. H. pranešimui, nesant byloje jokių kitų eksperto išvadų dėl patento neatitikimų naujų bei išradimo lygio kriterijams, darytina išvada, jog tokiu atveju nėra pagrindo patentą pripažinti negaliojančiu dėl jo neatitikimo naujumo bei išradimo lygio reikalavimams.

52. Teismas atkreipia dėmesį, jog šios išvados pagrįstumą nepaneigia ir ieškovo byloje pateikti kitų valstybių teismų sprendimai, kadangi ginčijant Europos patentų galiojimą Lietuvoje, procesas vyksta ir taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytos taisykles, dėl ko gali skirtis skirtingose valstybėse Europos patentų konvencijos narėse priimami teismų sprendimai dėl Europos patento galiojimo nacionaliniu lygmeniu, ir atitinkamai kitose valstybėse priimti sprendimai nėra privalomai taikytini šioje byloje.

53. Be kita ko, ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju ginčo patentas patenka į Patentų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas patentabilumo išimtis.

54. Remiantis šia įstatymo nuostata, patentai neišduodami žmonių arba gyvūnų gydymo terapiniams arba chirurginiams būdams, ligų diagnozavimo ir profilaktikos būdams, kurie taikomi žmogaus arba gyvūno kūnui. Ši nuostata netaikoma, jeigu išradimo objektas yra įrenginys arba medžiaga ar kompozicija, naudojami šiame punkte nurodytiems būdams.

55. Ginčo patento aprašyme nurodyta, kad šiame išradime aprašoma skubiai kontracepcijai skirtų preparatų dozavimo režimas, tam pačiam tikslui skirtos farmacinės kompozicijos, levonorgestrelio panaudojimas tam pačiam tikslui skirtos farmacinės kompozicijos gamybai, taip pat šių farmacinių kompozicijų gamybos procesas; šio išradimo objektas yra dozavimas skubios kontracepcijos tikslu ir šiam dozavimui skirta farmacinė kompozicija.

56. Įvertinus ieškovo procesinių dokumentų turinį bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, nustatyta, jog aukščiau nurodytos patentabilumo išimties buvimą ieškovas grindžia vien patentu saugomo išradimo analize, interpretavimu. Teismas pažymi, jog ieškovo subjektyvus ginčo patentu saugomo išradimo vertinimas kaip nepatentuotinas gydymo būdas Patentų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste nepaneigia ginčo patento apibrėžties, kurioje nurodyta, jog patentinė apsauga suteikta būtent farmacinei kompozicijai.

Dėl ieškinio senaties (ne)taikymo

57. Be kita ko, bylos nagrinėjimo metu atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį, kadangi, anot atsakovo, ieškovas vėliausiai 2005 m. balandžio 27 d. turėjo žinoti apie atsakovui išduotą patentą ir suprasdamas, kad jis pažeidžia ieškovo teises, atitinkamai reaguoti, dėl ko, atsakovo nuomone, ieškovas yra praleidęs bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą priešieškinio reikalavimui reikšti.

58. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

59. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

60. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), bet subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 460- 915/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018).

61. Pagal byloje pateiktus įrodymus nustatyta, kad informacija apie ginčo patentą buvo viešai paskelbta 2005 m. balandžio 27 d., dėl ko darytina išvada, jog nuo šio momento kiekvienas asmuo, manantis, jog ginčo patentas pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus, galėjo imtis atitinkamų veiksmų savo teisių bei interesų gynimui užtikrinti.

62. Teismas pažymi, jog įstatyme įtvirtintų patento savininko teisių atsiradimas yra viena iš patento išdavimo teisinių pasekmių, kurios atsiradimą nuo patento išdavimo iš esmės suvokia kiekvienas apdairus bei rūpestingas asmuo. Atitinkamai ir ieškovas tokiu atveju, jeigu jis siekė, kaip pats nurodė dublike, laisvai veikti atitinkamoje rinkoje parduodant atitinkamą vaistinį preparatą, akivaizdu, jog jau nuo patento išdavimo momento turėjo imtis aktyvių veiksmų dėl savo teisės laisvai veikti atitinkamoje rinkoje parduodant atitinkamą vaistinį preparatą užtikrinimo, kadangi būtent patento, o ne juo suteikiamų teisių realus įgyvendinimas sąlygoja tai, jog esant galiojančiam patentui ieškovo teisės laisvai veikti atitinkamoje rinkoje išduoto patento ribose yra apribotos. Šios aplinkybės patvirtina, jog, priešingai negu nurodo ieškovas, būtent patento išdavimas, o ne juo suteikiamų teisių įgyvendinimas sąlygoja teisinį pagrindą imtis aktyvių veiksmų savo teisių gynimui užtikrinti.

63. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo viešai paskelbtos informacijos 2005 m. balandžio 27 d. apie ginčo patento išdavimą, dėl ko ieškinio pateikimo momento laikytina esant jau praleistam bendram ieškinio senaties terminui, kas sąlygoja savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.

64. Taigi, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog egzistuoja teisinis pagrindas ieškovo ieškinį atmesti keliais pagrindais, t. y. dėl ginčo patento atitikimo patentabilumo reikalavimams, dėl ieškovo teisinio suinteresuotumo tokio ieškinio pareiškimui nebuvimo bei dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

66. Nagrinėjamu atveju ieškinys atmestas, dėl ko egzistuoja teisinis pagrindas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui įrodymus, jog iš viso pirmosios instancijos teisme turėjo 14 730,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

67. Teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju civilinė byla pirmiausia buvo pradėta nagrinėti pagal atsakovo ieškinį ieškovo atžvilgiu, tačiau 2018 m. rugsėjo 13 d. atsakovui pateikus byloje rašytinį atsisakymą nuo ieškinio, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi buvo priimtas atsakovo atsisakymas nuo ieškinio ieškovui ir civilinės bylos dalis, nagrinėjama pagal atsakovo pareikštą ieškinį, nutraukta. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, sąlygoja tai, jog byloje bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turėtų būti pirmiausia sprendžiamas, įvertinus aplinkybę dėl civilinės bylos dalies, nagrinėtos pagal atsakovo pareikštą ieškinį, nutraukimo, kadangi, akivaizdu, jog atsakovui atsisakius nuo ieškinio ieškovui, pastarasis turėjo iki šio atsisakymo jau patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurios turėtų būti priteistos iš atsakovo ieškovo naudai, kadangi byla pagal atsakovo ieškinį buvo baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (Civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, ieškinio netenkinimo atveju atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios atsirado jau po pateikto ieškinio atsisakymo.

68. Pagal bylos medžiagą, ieškovas iki ieškinio atsisakymo turėjo iš viso 6 565,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (remiantis 2019 m. gruodžio 13 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei 2018 m. rugsėjo 21 prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo), o tuo tarpu atsakovas po pateikto ieškinio atsisakymo – 7 284,75 Eur (remiantis 2019 m. spalio 7 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo).

69. Atsižvelgiant į tai, jog iki atsakovo atsisakymo nuo ieškinio pastarasis turėtų atlyginti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, o tuo tarpu ieškinio netenkinimo atveju ieškovas turėtų atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas nuo atsakovo atsisakymo nuo ieškinio, įvertinus aukščiau nurodytas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidų sumas, teismas daro išvadą, jog šioje byloje kiekviena šalis paliktina prie savų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.