- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-06
- Bylos Nr.
- e2YT-3858-618/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01759-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Šimanskienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Neįgalumo
- Advokatai
- Vaidotas Granickas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Erikai Simaitei, Renatai Garuolienei, dalyvaujant pareiškėjui R. L., jo atstovui advokatui Vaidotui Granickui, suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1983-09-23 iki 1992-11-12 buvo neįgalus nuo vaikystės. Nurodo, kad 1983-09-23, t.y. kai jis buvo 14 metų amžiaus, jis pasijautė blogai ir buvo išvežtas į ligoninę, jam buvo diagnozuota cukraligės I tipo sunki forma – kefacitozė. Nors jo neįgalumas iki pilnametystės nebuvo konstatuotas jokiame dokumente, tačiau jo sveikatos būklė visiškai atitiko neįgalumo kriterijus: artimieji privalėjo juo rūpintis kaip neįgaliuoju, jis negalėjo atlikti įprastinių darbų, savimi pasirūpinti. Pareiškėjas nurodo, kad privalėjo naudoti 60-70 vnt. insulino per parą, dėl cukrinio diabeto blogėjo jo atmintis, būdavo sunku susikaupti, skaudėdavo galvą. Gydytojų komisijos sprendimu jis būdavo atleidžiamas nuo egzaminų, jam skiriama speciali fizinio pasirengimo grupė. Pažymėjo, nors faktiškai jis yra neįgalus nuo 1983-09-23, tačiau neįgalumas jam nustatytas tik 1992-11-12, kadangi iki pilnametystės jis negalėjo imtis jokių veiksmų neįgalumui konstatuoti, o jo artimieji nesuprato ir nežinojo tokios procedūros. Šiuo metu jam nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, priežastis – ligos ar būklės, atsiradusios iki 24 metų. Pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, teisę gauti našlaičių pensiją turi asmenys, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų, bet ne vėliau kaip iki 24 metų. Kadangi jis turi duomenis patvirtinančius, kad jis pripažintas neįgaliuoju po 18 metų, minėta pensija jam nebuvo skirta. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjo neįgalumo pagrindas yra diagnozuota liga cukraligės I tipas. Šia liga pareiškėjas sirgo dar nesulaukęs pilnametystės, todėl jis yra faktiškai neįgalus nuo 1983-09-23, tačiau dėl savo tėvų neveikimo neįgalumas jam buvo diagnozuotas tik 1992-11-12, t.y. jau tapus pilnamečiu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų, ir jeigu jie nuo 18 metų yra nuolat nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, kurie iki 2005-07-01 pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau negu iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). 2012-10-30 mirus pareiškėjo tėvui, jis 2012-11-05 kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją. Pareiškėjas pirmą kartą invalidu pripažintas buvo 1992-11-12, pagal priežastį „bendras susirgimas“, t.y. būdamas vyresnis nei 18 metų amžiaus, tačiau ne vėliau kaip iki jam sukako 24 metai, tačiau nebuvo pripažintas invalidu nuo vaikystės. Pareiškėjas 2012-12-05 pakartotinai kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją, tačiau jo prašymas buvo netenkintinas, kadangi jis neatitiko Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo invalidumą įstatymų nustatyta tvarka nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens atstovė su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad dėl pareiškimo prašo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad darbingumo lygio nustatymo priežastis „ligos ar būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-03-21 įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 27.15 papunkčiu tiems asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005-07-01 buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“. Pakartotinai vertinant šių asmenų darbingumo lygį pasibaigus nustatytam terminui, ši priežastis yra nurodoma, kai byloje yra dokumentas, patvirtinantis, kad iki 2005-07-01 asmuo buvo pripažintas neįgaliu dėl priežasties „nuo vaikystės“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie patvirtina susirgimo momentą, tačiau ne negalios nustatymo momentą. Pagal 1991-11-28 Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnį, asmenų iki 16 metų invalidumą nustatydavo asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios sveikatos priežiūros paslaugas vaikams, gydytojų konsultacinės komisijos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nuo 14 metų diagnozuotas sunkios eigos cukrinis diabetas, dėl ko jis dažnai turėjo lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, gydantis gydytojas turėjo jį nukreipti į gydytojų konsultacinę komisiją, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nepadarė.
Suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimo į pareiškimą teismo nustatytu terminu nepateikė, procesiniai dokumentai suinteresuotam asmeniui įteikti tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 175¹ straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui R. L. laikotarpiu nuo 2015-02-04 iki 2034-03-04 nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, priežastis – ligos ar būklės atsiradusios iki 24 metų. Pareiškėjas 2012-11-05 kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) su prašymu skirti našlaičių pensiją. VSDFV Klaipėdos skyrius 2012-11-13 sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas 2012-12-05 pakartotinai kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją, tačiau VSDFV Klaipėdos skyrius 2013-02-03 sprendimu jo prašymo netenkino. Ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-07-07 sprendimu Nr. S-203 pareiškėjo skundą atmetė ir Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kontrolės skyriaus 2015-04-24 sprendimą Nr. SS-1188 paliko nepakeistą.
Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis laikotarpiu nuo 1983-09-23 iki 1992-11-12 buvo neįgalus nuo vaikystės. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės (paprastai civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje pagal D. M. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-5/2010). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas negali gauti dokumentų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 1983-09-23 iki 1992-11-12 buvo neįgalus nuo vaikystės, kurie reikalingi našlaičio pensijai gauti. Nagrinėjamu atveju nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, atitinkamai būtų pagrindas pareiškėjui skirti našlaičio pensiją Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatyta tvarka. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog yra visos įstatyme nustatytos sąlygos, suteikiančios teisę pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisę gauti našlaičių pensiją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalis (2004-02-12 įstatymo Nr. IX-2017 redakcija, galiojusi nuo 2004-03-01 iki 2005-06-30) nustatė, jog teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų. Nuo 2005-07-01 Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 36 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2005-07-01 iki 2007-01-01) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliais (iki 2005-07-01 - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos 2006-12-12 įstatymu Nr. X-979 (įsigaliojusiu nuo 2007-01-01) buvo perkeltos į 38 straipsnio 1 dalį. Šiuo metu galiojanti Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Taigi, teisė gauti našlaičių pensiją vyresniems nei 18 metų mirusiojo vaikams siejama su dviem sąlygomis: 1) pripažinimo invalidais (iki 2005 m. liepos 1 d.) momentu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai; 2) buvimu nedarbingu ar iš dalies darbingu (invalidu) nuo pripažinimo invalidais dienos.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Civilinio proceso metu įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingos bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 1983-09-23 diagnozuota cukrinio debeto I tipo sunki forma. R. L. Klaipėdos tarprajoninės MDEK tikrinimas pirmą kartą dėl invalidumo grupės atliktas 1992-11-12, ekspertizės akte Nr. 3232, R. L. buvo pripažintas antros grupės invalidu, invalidumo priežastis – bendras susirgimas, invalidumas nustatytas iki 1993-12-01. Klaipėdos tarprajoninės MDEK ekspertizės aktu Nr. 3313 R. L. pripažintas antros grupės invalidu, invalidumo priežastis – bendras susirgimas, invalidumas nustatytas iki 1995-01-01. Laikotarpiu nuo 1995-01-30 iki 1990-02-01, nuo 1996-01-23 iki 1997-02-01, nuo 1997-03-07 iki 1998-04-01, nuo 1998-05-05 iki 200-06-01, nuo 2000-07-27 iki 2002-07-01 pareiškėjui nustatyta II invalidumo grupė, nuo 2007-01-23 iki 2031-09-04 pareiškėjui nustatyta I invalidumo grupė.
Vertinant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, visų pirma, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010-12-14 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006-12-12 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2005-05-19 redakcija), 38 straipsnio 1 dalyje (2006-12-12 redakcija) nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į našlaičių pensiją įgyti (,,pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“) aiškinant kartu su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004-05-11 redakcija) 2, 18 straipsnių nuostatomis asmenimis, pripažintais neįgaliaisiais iki 18 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies (38 straipsnio 1 dalies) prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems NDNT sprendimą dėl inter alia neįgalumo lygio yra priėmusi, iki jiems sukanka 18 metų, t. y. formuluotė ,,pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“ vartojama kaip tapati Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (1994-07-18, 2004-02-12 redakcijos) vartojamai formuluotei ,,tapo invalidais iki 18 metų“. Invalidumą kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pripažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad invalidumas – tai tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų bei, kad nėra nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto. Taigi, invalidumą konstatuoti gali tik kompetentingos įstaigos. Šiuo atveju iki pareiškėjui sukako 18 metų tokį sprendimą turėjo priimti Gydytojų konsultacinė komisija.
Teismas pažymi, jog nors pareiškėjo atstovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi vadovautis Panevėžio apygardos teismo 2014-04-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-272-227/2014, tačiau faktinės aplinkybės šio byloje ir civilinėje byloje Nr. 2A-272-227/2014 nėra tapačios, todėl jomis remtis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo neįgalumas nuo vaikystės nėra nustatytas kompetentingos įstaigos, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. 2A-272-227/2014 pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka nuo 1988 metų, t.y. nesulaukus 24 metų amžiaus, buvo nustatytas invalidumas iš vaikystės ir nuo 1988 metų iki 1997 metų jai tęstinai (kas metai) buvo nustatinėjama invalidumo grupė, nurodant priežastį „iš vaikystės“. 1997 metais, baigiantis invalidumo terminui, pareiškėja dėl sveikatos būklės neatvyko į kompetentingą įstaigą, todėl pasibaigus invalidumo terminui, ji nebuvo pripažinta invalide. 2002-12-05 pareiškėjai vėl buvo suteikta invalidumo grupė su ankstesniu, nuo 1988 metų buvusiu ligos kodu. Minėtu atveju teismas vertino, ar pareiškėja kuri laikotarpiu nuo 1988 metų iki 1997 metų ir vėliau nuo 2002-12-05 kompetetingos įstaigos buvo pripažinta neįgalia nuo vaikystės laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 taip pat buvo neįgali nuo vaikystės.
Kita svarbi aplinkybė, kurią reikia įvertinti yra tai, kad Pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį viena iš būtinųjų sąlygų teisei gauti našlaičių pensiją yra pripažinimo invalidais (iki 2005 m. liepos 1 d.) momentu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmą kartą invalidu pripažintas buvo 1992-11-12, t.y. jam esant 23 metų amžiaus. Tačiau 1992-11-12 ekspertizės akte numatyta, kad pareiškėjo invalidumo priežastis yra „bendras susirgimas“. Taigi, minėtu ekspertizės aktu pareiškėjas nebuvo pripažintas invalidu nuo vaikystės. Ši aplinkybė nebuvo nustatyta ir vėlesnių patikrinimų metu. Pareiškėjas nurodo, jog jo invalidumą nulėmė cukraligės I tipo sunki forma, kuri jam diagnozuota dar nesulaukus pilnametystės. Vis dėlto, teismas pažymi, jog minėta aplinkybė buvo žinoma ir 1992-11-12 ekspertizės atlikimo metu, o taip pat ir vėlesnių patikrinimų metu, tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas buvo neįgalus nuo vaikystės nebuvo konstatuota. Kitų duomenų patvirtinančių šią aplinkybę, pareiškėjas teismui nepateikė.
Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – neįgalumą nuo vaikystės – atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.