Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-261-785/2015;

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00051-2014-6;

2015 m. balandžio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistajai N. R. Ž., nuteistosios gynėjui advokatui Ryčiui Šimkui, nukentėjusiajai N. L., nukentėjusiosios atstovui advokatui Antanui Danieliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo N. R. Ž. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d., išteisinta nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.

Nukentėjusiosios N. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš N. R. Ž. 2000 Lt / 579,24 EUR neturtinės ir 1889 Lt / 547,09 EUR turtinės žalos atlyginimo N. L..

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Priteista iš N. R. Ž. 361,11 Lt / 104,58 EUR žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie SAM naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. R. Ž. nuteista už tai, kad 2013-12-12 apie 14 val. kieme Kauno r., (duomenys neskelbtini) tyčia mažiausiai vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajai N. L. į nosį, tuo padarydama odos nubrozdinimus nosyje ir nosies kaulų lūžį, kas sukėlė N. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Be to, kaltinamoji N. R. Ž. buvo kaltinama tuo, kad tuo pačiu metu toje pačioje vietoje viešai, kitų asmenų – kaimynų akivaizdoje tyčia koneveikė N. L. įvairiais necenzūriniais žodžiais, įžeidžiančiais, žeminančiais žodžiais, kaip „vagilka, šliundra ir pan.“. Tuo nukentėjusiąją N. L. viešai žodžiu užgauliai pažemino, t.y. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 155 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. R. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai N. R. Ž. pripažino kalta ir nuteisė ją pagal BK 138 str. 1 d., o pagal BK 155 str. 1 d. išteisino, todėl Kauno apylinkės teismo 2014-11-26 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistoji savo kaltės nepripažįsta ir apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, jog besigindama nuo agresyvių ir neteisėtų veiksmų, nuteistoji sudavė N. L. du smūgius tačiau teigia, kad į nosį nesudavė, todėl negalėjo jos sulaužyti. Atkreipiamas dėmesys, jog vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmos instancijos teismas įvertino nuteistosios N. R. Ž. parodymus, nukentėjusiosios N. L. parodymus, liudytoju V. S., M. S., N. K Ž., M. K., B. R. J., S. G., N. M. parodymus, specialisto išvadas Nr. G3263/13(02) bei pG45/14(02), kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka N. R. Ž. kaltei įrodyti dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog nukentėjusiosios nosies kaulas galėjo lūžti kitu laiku bei kitomis aplinkybėmis, t.y. ne dėl nuteistosios kaltės. Iš byloje esančios Teismo medicinos specialisto išvados Nr. G3263/12(02) matyti, jog N. L. konstatuotas odos nubrozdinimas nosyje, padarytas kietu buku daiktu. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pG45/14(02) nurodyta, kad tyrimui buvo pateikta išrašo iš medicininių dokumentų kopija, analizuota rentgenograma Nr. 39, ir buvo nustatyta, kad N. L. konstatuoti odos nubrozdinimai nosyje, nosies kaulų lūžis, padaryti kietu buku daiktu vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Išvadoje nurodoma, jog duomenų, prieštaraujančių tiriamosios (N. L.) nurodytam trauminiam laikui, nėra. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė M. K. nurodė, kad nukentėjusiąją apžiūrėjo du kartus. Patvirtino jog pirminės apžiūros metu matė nosies nugarėlės nubrozdinimą. Vėliau, įvertinus pateiktą rentgenogramą, buvo patikslinta antra specialisto išvada, kadangi be rentgenogramos nosies lūžimas nėra matomas. Ekspertė taip pat nurodė, kad nėra duomenų, jog po įvykio nukentėjusioji buvo sužalota, tuo paneigdama nuteistosios iškeltą versiją, kad N. L. nosies kaulas galėjo lūžti galimai griuvus ir susitrenkus nosį. Ekspertės parodymai buvo aiškūs ir pagrindžiantys išvadas Nr. G3263/12(02) bei pG45/14(02), todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios pateikta įvykių seka.

Be to, nukentėjusiosios N. L. versiją ir eksperto išvadas iš dalies patvirtina pati nuteistoji N. R. Ž. ir liudytojų parodymai. N. R. Ž. neneigia fakto, kad du kartus trenkė nukentėjusiajai į veidą, tačiau nepripažįsta, jog smūgiai buvo į nosies sritį ir galėjo įtakoti nosies kaulų lūžį. Nuteistosios vyras N. P. Ž. nurodė, kad tarp N. R. Ž. ir N. L. įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusioji trenkė žmonai ir tuomet ji kelis kartus smogė N. L., kurios veidas raustelėjo. Liudytojai O. Ž., V. S., M. S. ir S. G. patvirtino, kad matė N. L. aplink akis nedideles mėlynes ir sutinusią nosį. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. A. L., kuris yra miręs, taip pat nurodė, kad tarp moterų įvyko konfliktas, kurio metu N. R. Ž. sugriebė N. L. už galvos, nuplėšė kepurę ir pradėjo ją daužyti. Mušė rankomis ir pagaliu.

Pažymima, jog pagrįstai buvo atmesta liudytojos B. R. J. versija, kad jai brolis S. A. L. pasakojo, jog nukentėjusioji N. L. girta krito kieme ant plytelių ir taip susilaužė nosį. Teismas daro išvada, kad tokiais savo parodymais liudytoja siekia padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės N. R. Ž., kuri savo parodymuose kelia analogišką versiją. Pažymima, kad pati B. R. J. nematė nei konflikto tarp N. R. Ž. ir N. L., nei galimai kieme ant plytelių nukritusios N. L.. Duodama parodymus liudytoja rėmėsi neva brolio S. A. L. pasakojimais. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas S. A. L. tokių įvykių nepasakojo ir nurodė, kad sesuo B. R. J. prašė „paliudyti už Žibus“. Tuo tarpu vyresnioji tyrėja N. M., kuri apklausė S. A. L., patvirtino, kad liudytojas savo iniciatyva davė konkrečius ir išsamius parodymus. Be to, ekspertė M. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusiajai konstatuotas nosies kaulų lūžis nėra būdingas griuvimui ant lygaus paviršiaus iš savo ūgio aukščio. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą akivaizdu, jog B. R. J. parodymai neatitinka kitų liudytojų parodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismo buvo vertinami kritiškai.

Aukštesnysis teismas atmeta apeliacinio skundo motyvą, jog konflikto metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija. Pažymėtina, jog pagal BK 28 str. 1 d. asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 str. 1 d. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina ištirti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą.

Nors nuteistoji teigia, kad N. L. keikdama N. R. Ž. necenzūriniais žodžiais, pirmoji sudavė smūgius ranka į galvą ir tik tuomet, besigindama nuo agresyvių ir neteisėtų veiksmų, nuteistoji sudavė N. L., tačiau tokios versijos nepatvirtinta byloje surinktų įrodymų visuma. Nors pati nuteistoji bei jos vyras N. P. Ž. teigia, kad N. L. pirma smogė N. R. Ž., tačiau byloje nėra tai pagrindžiančių įrodymų. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvados ir bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymai. Iš esančių įrodymų visumos matyti, kad N. R. Ž. atžvilgiu nebuvo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo, realus ir akivaizdus kėsinimosi, todėl konstatuojama, kad būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas N. R. Ž. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, išsamiai ir tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajai paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str. nustatytų nuostatų. Pareikštų civilinių ieškinių priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai. Atsižvelgiant į tai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios N. R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.