- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-13
- Bylos Nr.
- P-552-78-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02514-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. (J. S.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-3361-189/2010 pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės paramos centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. A51-9967-(2.11.2.12.SR-2), kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti piniginę socialinę paramą; 2) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. A51-18052-(2.11.2.12.SR), kuriuo pareiškėjo skundas dėl atsisakymo skirti piniginę socialinę paramą pripažintas nepagrįstu; 3) panaikinti atsakovo biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2010 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 17-45-881-(1.17), kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti piniginę socialinę paramą; 4) panaikinti atsakovo biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2010 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 17-45-1023-(6.19), kuriame nurodyta, jog vienkartinė išmoka įsikurti negali būti skirta, kadangi pareiškėjo amžius viršija teisės aktuose nustatytą 25 metų ribą; 5) įpareigoti atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir biudžetinę įstaigą Vilniaus miesto socialinės paramos centrą skirti pareiškėjui 75 socialinės bazinės išmokos dydžių vienkartinę išmoką, numatytą Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme.
Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad 2010 m. balandžio 15 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrių (toliau – ir Skyrius), prašydamas jam, kaip našlaičiui, sulaukusiam pilnametystės ir neturinčiam jokių pajamų, skirti vienkartinę išmoką. 2010 m. gegužės 7 d. gavo atsakymą, kad pareiškėjo prašymas atmestas, motyvuojant tuo, jog sulaikytiems asmenims išmoka neskiriama ir pasiūlė kreiptis į biudžetinę įstaigą Vilniaus miesto socialinės paramos centrą (toliau – ir Centras). Nurodė, kad 2010 m. gegužės 26 d. raštu (b. l. 102) kreipėsi į Centrą su analogišku prašymu, tačiau 2010 m. birželio 10 d. gavo neigiamą atsakymą. 2010 m. liepos 12 d. raštu pakartotinai kreipėsi į Centrą, prašydamas išaiškinti paramos skyrimo taisykles. 2010 m. liepos 20 d. sprendimu buvo informuotas, kad vienkartinė išmoka įsikurti negali būti skiriama, nes pareiškėjui yra sukakę 25 metai. Pažymėjo, kad pirmą kartą kreipėsi į atsakovus su 2010 m. balandžio 19 d. prašymu, kuomet jam nebuvo suėję 25 metai, todėl teisės aktų reikalavimus atitiko. Be to, atsakovai jo laiku, t.y. kol pareiškėjas buvo 24 metų amžiaus, neinformavo apie tinkamą reikiamų dokumentų pateikimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 77-80) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Skyrius nagrinėjo pareiškėjo prašymus ir padarė išvadą, kad pareiškėjui suteikti paramą, kaip buvo prašoma pareiškėjo 2010 m. balandžio 19 d. prašyme, nėra pagrindo, o skirti pareiškėjui vienkartinę išmoką kurios buvo prašoma Centro, taip pat nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas kreipėsi tik 2010 m. liepos 12 d., kuomet pareiškėjui jau buvo suėję 25 metai. Pažymėjo, kad atsakovo 2010 m. gegužės 6 d. ir 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštai yra tik informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl jie nėra laikytini administraciniais aktais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme.
Atsakovas biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centras atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 90-93) nurodė, kad skundas yra nepagrįstas ir prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Centrui pareiškėjo 2010 m. balandžio 19 d. prašymas buvo persiųstas, vadovaujantis Vilniaus socialinės paramos nuostatų 11.5 punktu, kadangi Centrui yra pavesta priimti ir nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos įstatymais ir Vyriausybės nutarimais nustatytų pašalpų, išmokų ir kompensacijų. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis pirmą kartą į Skyrių nenurodė, kad kreipiasi dėl vienkartinės išmokos įsikurti skyrimo ir prašyme suformulavo konkretų reikalavimą – skirti socialinę piniginę paramą. Nurodė, kad pareiškėjui 2008 m. birželio 19 d. – 2008 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu buvo skirta ir mokėta piniginė socialinė pašalpa. Paaiškino, kad pareiškėjas kreipimosi metu dėl pašalpos skyrimo buvo sulaikytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, todėl vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjui nebuvo skirta piniginė socialinė parama, kadangi jis buvo sulaikytas. Taip pat nurodė, kad 2010 m. bandžio 24 d. pareiškėjui sukako 25 metai, todėl vėlesni jo prašymai skirti teisės aktuose nustatytą vienkartinę išmoką įsikurti, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, negalėjo būti tenkinami.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3361-189/2010 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, jog pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir byloje esančiais įrodymais nepatvirtino, jog ginčijami atsakovų sprendimai (t.y. institucijų raštai į pareiškėjo prašymus, skundus) yra neteisingi ir neatitinkantys oficialiuose dokumentuose paminėtiems teisės aktams bei susiklosčiusios situacijos faktinėms aplinkybėms. Teismas padarė išvadą, kad atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro atsiliepimuose į skundą ir ginčijamuose sprendimuose (institucijų raštuose) argumentacija yra teisinga bei atitinkanti teisės aktų nuostatoms.
Pažymėjo, jog į pareiškėjo 2010 m. balandžio 19 d. prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrius atsakė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktu, piniginė socialinė parama asmeniui, kuris atlieka bausmę, yra sulaikytas ar suimtas, jam paskelbta paieška ar teismo pripažintas nežinia kur esančiu, neteikiama. Papildomai paaiškino, jog dėl socialinės paramos skyrimo pareiškėjas galės kreiptis į Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus specialistus, kai grįš iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjui 2010 m. liepos 12 d. prašymu kreipusis į biudžetinę įstaigą Vilniaus miesto socialinės paramos centrą su prašymu suteikti informaciją dėl vienkartinės našlaičio pašalpos gavimo, jam 2010 m. liepos 20 d. raštu Nr. 17-45-1023-(6.19.) nurodyta, jog remiantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, dėl išmokos asmuo gali kreiptis iki jam sukaks 25 metai. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui pirmą kartą 2010 m. balandžio 15 d., kai pastarajam dar nebuvo sukakęs 25 amžiaus, kreipdamasis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrių, prie prašymo pridėdamas metinę, gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (forma FR0001 versija 01), nenurodė, kad kreipiasi dėl vienkartinės išmokos įsikurti. Teismas padarė išvadą, kad remiantis Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 801, Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų 10, 15 ir 17 punktais, pareiškėjas (gimęs 1985 m. balandžio 24 d.) iki 2010 m. balandžio 24 d. privalėjo pateikti prašymą skirti atitinkamą išmoką, kuriame nurodomas asmens, turinčio teisę gauti išmoką, vardas, pavardė, asmens kodas; asmens, turinčio teisę gauti išmoką, tapatybę patvirtinantį dokumentą, arba teisę užsieniečiui nuolat arba laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, jeigu tokį dokumentą privalo turėti pagal galiojančius teisės aktus (toliau vadinama – asmens tapatybės dokumentai). Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 1 d. priėmė nutartį, kuria netenkino pareiškėjo prašymo dėl apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą ( I t., b. l. 187-189).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog terminas paduoti apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo baigėsi 2010 m. gruodžio 31 d. Nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priimtą sprendimą pareiškėjui išsiuntė tą pačią dieną (b. l. 143). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, jog byloje nėra objektyvių įrodymų patvirtinančių, kada pareiškėjui buvo įteiktas Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamo sprendimo nuorašas, 2011 m. vasario 11 d. nutartimi įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą pateikti su tuo susijusią informaciją. Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas 2011 m. vasario 24 d. raštu informavo, jog neatplėštas vokas, siųstas iš Vilniaus apygardos administracinio teismo, J. S. buvo pasirašytinai įteiktas 2010 m. gruodžio 21 d. (nors pareiškėjas teigė, kad skundžiamo teismo sprendimo nuorašą paštu gavo tik 2010 m. gruodžio 24 d.). Pažymėjo, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nuorašas adresatą pasiekė terminui pateikti apeliacinį skundą dar nepasibaigus, t. y. nuo sprendimo gavimo dienos iki termino paduoti apeliacinį skundą pabaigos dar buvo likę 10 kalendorinių dienų (nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), tačiau per šį terminą pareiškėjas operatyviai nepasirūpino savo teisių gynimu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog terminą paduoti apeliacinį skundą jis praleido dėl objektyvių priežasčių, teismas jo prašymo netenkino, o apeliacinį skundą priimti atsisakė.
IV.
Pareiškėjas J. S. 2011 gruodžio 23 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-3361-189/2010 (II t., b. l. 1-3).
Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 balandžio 1 d. nutartyje netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į pareiškėjo padėtį sunkinančias aplinkybes t. y. į tai, jog pareiškėjas tuo metu buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje, apskundimo laikotarpis buvo tarpšventiniu laikotarpiu, kai daugelis valstybės tarnautojų atostogavo arba buvo pernelyg užimti darbais, kuriuos reikėjo atlikti iki švenčių. Pažymi, kad 2010 m. gruodžio 17 d., kai buvo paskelbtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, pareiškėjas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus į paskelbimą pristatytas nebuvo. Sprendimas jam buvo įteiktas tik 2011 m. gruodžio 21 d. Tačiau kadangi pagal vidaus taisykles kopijos (kurios buvo reikalingos pridėti prie apeliacinio skundo) gali būti daromos 20 darbo dienų, todėl prižiūrėtojas delsė pareiškėjui pristatyti kopijas ir todėl skundo teismui paduoti iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas negalėjo. Pareiškėjas yra rusų tautybės, sunkiai skaito ir rašo lietuviškai, todėl manė, jog 14 dienų apskundimo terminas skaičiuojamas nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos. Būdamas izoliatoriuje pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti kvalifikuota teisininko pagalba, o apie galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą sužinojo tik iš 2011 m. balandžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties, kurioje pareiškėjui suteikta su tuo susijusi informacija. Pažymi, kad ši teisė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. 1-3361-189/2010 išaiškinta nebuvo, todėl pareiškėjas neteko galimybės apginti savo pažeistas teises. Tokiu būdu buvo padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas ir nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisminės praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus, t.y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo pateiktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio aiškinimu ir taikymu. Tačiau ši teisės norma yra procesinės, o ne materialinės teisės norma, todėl net esminis tokios teisės normos pažeidimas nesudarytų pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį, administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojantis įstatymas apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžia tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-287/2012) yra ne kartą pažymėjęs, kad ABTĮ nėra įtvirtinta galimybė pradėti skaičiuoti apeliacinio skundo padavimo teismui termino pradžią ne nuo nurodyto momento, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad šis terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo teismo sprendimo nuorašo pasirašytino įteikimo asmeniui, laikytini nepagrįstais net ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo judėjimo laisvė apribota.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog terminą paduoti apeliacinį skundą jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartyje pateiktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu, taip pat jo subjektyvus situacijos vertinimas savaime negali būti siejami su esminiu teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme.
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindė tuo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda.
Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. I-3361-189/2010 atsisakytina atnaujinti.
Atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą, nespręstinas jo teismui pateiktas prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo J. S. (J. S.) prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. I-3361-189/2010 pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto socialinės paramos centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.