Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas G. L. (toliau– ir pareiškėjas, ir G. L.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 10000 Eur neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2022 m. lapkričio 8 d., atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau– ir Pravieniškių PN-AK, nuo 2023 m. sausio 1 d. Pravieniškių 1-asis kalėjimas ir Pravieniškių 2-asis kalėjimas).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2022 m. lapkričio 8 d. Atsakovei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, t. y. taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. balandžio 7 d. (b. l. 22).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos (žr., pvz., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 9 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr., pvz., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).

Pareiškėjo teigimu, jis laikytas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2019 m. lapkričio 6 d., kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą buvo išsiųstas 2023 m. kovo 13 d. (b. l. 8), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, tad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 22). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (žr., pvz., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, prie savo skundo nepridėjo jokių atsakovės atstovo raštų ir kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovės atstovas nuo pat 2019 m. lapkričio 6 d. (skundžiamo laikotarpio pradžia), atsisakė pareiškėjui pateikti kokius nors duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas. Be to, žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų patiriama nepriklausomai nuo to, ar gauta tam tikra informacija. Sužinojus ar turėjus sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsiranda ir teisė į ieškinį, todėl pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikrą informaciją iš atsakovės atstovo.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Nors pareiškėjas teigia neišmanęs teisės aktų turinio, jis turėjo teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokia savo teise nesinaudojo (byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą). Pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau– ir BVK) 73–75, 102 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73–75 straipsniai, 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73–75 straipsniai, 94 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. kovo 12 d. Dėl šios priežasties atsakovės atstovo Lietuvos kalėjimų tarnybos prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis – priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. kovo 12 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 13 d. iki 2022 m. lapkričio 8 d. (toliau– ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose, dėl ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojo iki 2021 m. spalio 1 d.), pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, buvo 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-317 patvirtinto „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2021 m. spalio 1 d., 2.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.2 punktas).

Pareiškėjas mano, kad sumažinus vienam asmeniui tenkantį plotą nuo 5 kv. m iki 3,1 kv. m, pažeidžiamos Konvencijos nuostatos. Vertinant šį pareiškėjo argumento pagrįstumą pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau– ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą L. ir kt. prieš Graikiją). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kamerų tipo gyvenamosios patalpos ploto ir 3,1 kv. m bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakymu, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015). Be to, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Be to, iš atsakovės atstovo pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų (b. l. 48-50) nustatyta, kad pareiškėjui 2021 m. sausio 14 d. – 2021 m. balandžio 16 d. laikotarpiu, būnant paskirtam į Pirmojo sektoriaus 3-o būrio bendrabučio kambarį Nr. 31, jis 2021 m. sausio 14 d. – 2021 m. sausio 15 d. laikotarpiu buvo perkeltas į I-ą karantino patalpą, kurioje buvo 8 miegamos vietos, faktinis nuteistųjų skaičius šioje patalpoje buvo 2, patalpos plotas 36,43 kv. m, vienam asmeniui teko 18,21 kv. m ploto; 2021 m. vasario 4 d. buvo patalpintas į II-ą karantino patalpą, kurioje įrengtos 8 miegamos vietos, tačiau faktinis nuteistųjų skaičius buvo 3, patalpos plotas 36,43 kv. m, vienam asmeniui teko 12,14 kv. m ploto; 2021 m. vasario 5 d. – 2021 m. kovo 7 d. laikotarpiu vėl buvo patalpintas į II-ą karantino patalpą, kurioje kaip minėta įrengtos 8 miegamos vietos, nuteistųjų faktinis skaičius buvo 4, patalpos plotas 36,43 kv. m, vienam asmeniui teko 9,10 kv. m ploto; 2021 m kovo 8 d. – 2021 m. kovo 23 d. laikotarpiu patalpintas į I-ą karantino patalpą, kurioje miegamų vietų 8, faktinis nuteistųjų skaičius 4, patalpos plotas 36,43 kv. m, vienam asmeniui tekęs plotas 9,10 kv. m; 2021 m. kovo 23 d. – 2021 m. kovo 25 d. laikotarpiu buvo I-oje karantino patalpoje, miegamų vietų buvo 8, faktinis nuteistųjų skaičius 4, patalpos plotas 36,43 kv. m, vienam asmeniui tekęs plotas 9,10 kv. m (b. l. 48, 51).

Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, buvo perkeltas atlikti nuobaudas į kamerų tipo patalpas Pravieniškių PN-AK Antrajame ir Trečiajame sektoriuose. Nustatyta, kad G. L. nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. buvo paskirtas į Antrojo sektoriaus 14-o būrio 19-ą kamerų tipo gyvenamąją patalpą, kurioje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, patalpos plotas 15,12 kv. m, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas 3,78 kv. m; nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2020 m. rugsėjo 24 d. paskirtas į 14-o būrio 26-ą kamerų tipo gyvenamąją patalpą, kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos, patalpos plotas 25,83 kv. m, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas 4,30 kv. m; nuo 2020 m. rugsėjo 25 d. iki 2020 m. spalio 25 d. patalpintas į 14-o būrio 26-ą kamerų tipo gyvenamąją patalpą, kurioje buvo 6 miegamosios vietos, patalpos plotas 25,83 kv. m, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas 4,30 kv. m; nuo 2022 m. birželio 18 d. iki 2022 m. birželio 30 d. patalpintas į 14-o būrio 19-ą kamerų tipo gyvenamąją patalpą, kurioje buvo 4 miegamosios vietos, patalpos plotas 15,12 kv. m, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas 3,78 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 19 d. 13.00 val. iki 2022 m. lapkričio 8 d. 10.00 val. buvo patalpintas į Trečiojo sektorius 5-ą kamerų tipo gyvenamąją patalpą nuobaudos atlikimui, kurioje yra 2 miegamos vietos, šioje kameroje buvo 2 nuteistieji, patalpos plotas 13,57 kv. m, vienam asmeniui tekęs plotas 6,78 kv. m (b. l. 48-49, 52, 54).

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovės atstovas pateikė melagingus duomenis apie jo kalinimo vietą nuo 2022-10-14 iki 2022-11-08. Atsakovės atstovas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 14 d. iki 2022 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Trečiojo sektoriaus 9-o būrio bendrabučio kambarį Nr. 6, tačiau nenurodo, kad pareiškėjas jame realiai gyveno. Pagal pareiškėjo pateikto jam adresuoto Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. birželio mėn. rašto (rašto metaduomenys nėra pateikti) (b.l. 81) bei paties pareiškėjo teismui pateiktus paaiškinimus, pareiškėjas gyventi paskirtoje patalpoje atsisakė. Kaip paaiškino pats pareiškėjas, drausminė nuobauda (perkėlimas į kamerų tipo patalpas) jam buvo paskirta būtent dėl atsisakymo gyventi paskirtoje patalpoje. Įvertinus šiuos duomenis, konstatuojama, jog laikotarpiu nuo 2022-10-14 iki 2022-11-08 pareiškėjas realiai buvo laikomas Trečiojo sektorius 5-oje kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje kaip minėta yra 2 miegamos vietos, šioje kameroje buvo 2 nuteistieji, patalpos plotas 13,57 kv. m, vienam asmeniui tekęs plotas 6,78 kv. m. Pareiškėjo perkėlimo į kamerų tipo patalpas ir jo laikymo joje termino pagrįstumas nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, nes pareiškėjas teismui paduotu skundu prašomos žalos iš nurodytų aplinkybių nekildina.

Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į gyvenamosiose patalpose esančio inventoriaus ir įrenginių užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017)). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, todėl nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamosios patalpos ribų – nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys.

Atsižvelgus į tai, kad nenustatyta, jog būtų pažeista minimali vienam asmeniui tenkanti ploto norma, kaip nepagrįstas atmetamas pareiškėjo argumentas, kad dėl ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai bei konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Dėl ventiliacijos nebuvimo ir negalėjimo išvėdinti gyvenamųjų patalpų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta ventiliacijos sistema.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau– ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus karantino patalpose buvo įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o 3-o būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Trečiojo sektoriaus 9-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema (b. l. 33, 35). Trečiojo sektoriaus karantino patalpoje 15-oje kamerų tipo patalpoje veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o esant poreikiui, patalpą buvo galima vėdinti ir per langą (b. l. 65, 69). Antrajame sektoriuje visuose būriuose patalpos vėdinamos per langus (33). Pareiškėjas neneigė, kad gyvenamųjų patalpų negalėjo išvėdinti per langus ar langai nebūtų pritaikyti vėdinimui, todėl darytina išvada, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamųjų patalpų per langus. Pareiškėjas su skundais į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tame tarpe ir dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamąsias patalpas, nesikreipė (b. l. 49). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog, nesant nuteistųjų nusiskundimų dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo, pataisos įstaiga neturėjo pagrindo jo tikrinti ir neturėjo galimybės atliktų patikrinimų rezultatų pateikti teismui, todėl, nesant galimybei patikrinti šios pareiškėjo skundo dalies pagrįstumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamoje skundo dalyje pataisos įstaiga veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentas dėl ventiliacijos nebuvimo (negalėjimo išvėdinti patalpas), iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Dėl patalpų apšvietimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose trūko natūralios šviesos, o įrengtas dirbtinis patalpų apšvietimas buvo nepakankamas, kas kenkė regėjimui.

Higienos normos HN 134:2015 numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Higienos norma HN 134:2015 patalpų natūralaus apšvietimo rodiklių nenustato.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau– Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020 m. gruodžio 21 d.) 11 punkte numatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai įrengiami pagal šiuos reikalavimus: 11.5 punkte numatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, galiojusių nuo 2020 m. gruodžio 22 d. 11.5 punkte numatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo patalpos įrengiamos pagal šiuos reikalavimus: nuteistųjų laikymo patalpose turi būti užtikrintas natūralios dienos šviesos patekimas; langai iš lauko pusės turi būti apsaugomi grotomis (šis reikalavimas netaikomas pusiaukelės namams); jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, ginčo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, pareiškėjo pareiga yra detaliai apibūdinti netinkamas kalinimo sąlygas.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus karantino patalpose ir 3-o būrio 1-oje patalpoje įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (b. l. 33); Antrojo ir Trečiojo sektorių karantino patalpose ir būriuose yra įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (b. l. 35). Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu apšvietimą ar natūralios šviesos patekimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, jų nedetalizavo ir nesiejo šio galimo pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kuriuose būtų užfiksuota, kad pataisos įstaigos gyvenamųjų patalpų įrengimas neatitiktų teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas šio savo skundo argumento nekonkretizavo, nenurodė kada konkrečiai ir kokiose gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, nenurodė ar dėl nepakankamos apšvietos sutriko regėjimas ir dėl to kreipėsi į medikus, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiskundė nei pataisos įstaigos administracijai nei Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui dėl natūralios šviesos trūkumo gyvenamosiose patalpose ar nepakankamo dirbtinio (dieninio-naktinio) apšvietimo. Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjas teiginio apie nepakankamą natūralią šviesą gyvenamosiose patalpose, nepakankamą dirbtinę apšvietą, neparėmė leistinais įrodymais – nepateikė į bylą duomenų, jog tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi dėl jų pašalinimo, o šiuo metu nesant galimybei nustatyti kokia apšvieta buvo ginčo laikotarpiu, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto, todėl atmeta kaip nepagrįstą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, ventiliacijos nebuvimo gyvenamosiose patalpose ir dėl nepakankamo patalpų apšvietimo yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo G. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.