Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-19 · Administracinė byla Nr. I-1299-621/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-19
Bylos Nr.
I-1299-621/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-03688-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Žanas Kubeckas
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1299-621/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03688-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 19 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,nedalyvaujant pareiškėjui R. L.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-3 b. l.) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Atsakovas, Šiaulių TI), 1500 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-12-04 iki 2015-12-14 Šiaulių TI buvo laikomas drausmės izoliatoriuje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo baudžiamas kankinant, kadangi kameroje neveikė šildymas, jam nušalo rankos ir kojos. Pareiškėjas prašė pareigūnų įjungti šildymą arba iškelti jį į kitą kamerą ar atidėti bausmės atlikimą, kol bus suremontuotas šildymas, tačiau pareigūnai į jo prašymus nereagavo. Be to, pareiškėjui drausmės izoliatoriuje buvo draudžiama rūkyti, siųsti laiškus, dėl to nutrūko pareiškėjo ryšiai su žmona. 2016-03-16 teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad pareiškėjo ryšiai su žmona nutrūko dėl visumos priežasčių, o ne dėl to, kad jam buvo drausmės izoliatoriuje draudžiama rašyti laiškus, todėl šios aplinkybės (dėl draudimo siųsti laiškus) prašo nevertinti, šioje dalyje reikalavimo atsisako.

Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmų pareiškėjui sutriko sveikata – nušalo rankos ir dabar nuolat šąla rankos, kankino nemiga, buvo palaužtas psichologiškai, pasidarė piktas, jaučia pyktį pareigūnams.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (88-92 b. l.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime, be kitų aplinkybių, kurios nesusijusios su pareiškėjo skundu (drausmės izoliatoriaus ploto, inventoriaus, dezinfekcijos, dėl rūkančių laikymo su nerūkančiais asmenimis ir kt.), taip pat nurodė, kad suimtųjų teisė susirašinėti yra numatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, o detalesnė jų tvarka užfiksuota Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje numatyta Suimtųjų teisė teikti pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus, 16 - Suimtųjų teisė susirašinėti. 16 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos. Tačiau to paties įstatymo 38 straipsnio „Suimtųjų laikymo drausmės izoliatoriuose sąlygos" 1 dalyje numatyta, kad Drausmės izoliatoriuose laikomi suimtieji neturi teisės gauti pasimatymų smulkiųjų paketų su spauda, paskambinti telefonu, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų siųsti laiškų.

Pareiškėjo pretenzijos, kad jam esant drausmės izoliatoriuje ir negalint jam siųsti laiškų, nutrūko jo ryšiai su žmona, yra nepagrįsti, nes, jis drausmės izoliatoriaus kameroje buvo laikomas tik 10 dienų, kas tikrai negalėjo sukelti jo skunde minimų neigiamų pasekmių.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje šiluma teikiama centralizuotai. Šildymas, kaip jau yra įprasta, naudojamas norint patalpose palaikyti reikiamą temperatūrą šaltuoju metų laiku. Atskirais atvejais (ligoninėse, ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose ir kitose panašios paskirties patalpose) jis gali būti panaudotas tada, kai atšalus lauko orui patalpų temperatūra nukrinta žemiau nurodytosios higienos normose ar nustatytosios kitais dokumentais. Šildymo sezonas prasideda tuomet, kai trijų iš eilės parų vidutinė temperatūra nukrenta iki 10 °C ir žemiau (HN 69:2003). Šildymo sezonas baigiasi, kai trijų iš eilės parų vidutinė temperatūra viršija 10 °C. Lietuvoje įprasta, kad šildymo sezonas prasideda apie spalio vidurį ir baigiasi balandžio viduryje. LR šilumos ūkio įstatyme įrašyta: „Šildymo sezonas - laikotarpis, kurio pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu pagal statybos techniniais reglamentais apibrėžtą lauko oro temperatūrą, kuriai esant privaloma pradėti ir galima baigti nustatytos paskirties savivaldybių pastatų šildymą." Už centrinį šilumos tiekimą Šiaulių tardymo izoliatoriui yra atsakinga AB „Šiaulių energija".

Kaip matyti iš pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-02-03 pažymos Nr. 62/08-82 2015 m. gruodžio 8-9 dienomis suimtieji/nuteistieji gyvenantys kamerose Nr. 44 ir Nr. 55 nulaužė šildymo vamzdžius, ko pasekmėje juos privalomai reikėjo skubiai tvarkyti. Norint tvarkyti kamerų radiatorius buvo reikalinga išleisti iš šildymo sistemos visą vandenį, sutvarkius minėtų kamerų vamzdžius, šildymas buvo atnaujintas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje šildymo sistema yra vientisa, todėl nebuvo galima išleisti vandenį tik iš kamerų Nr. 44 ir iš Nr. 55.

Atsakovas pažymi, kad ne dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaltės buvo laikinai sustabdytas šildymas visose kamerose. Atsakovas pažymi, jog teisės aktai nenumato galimybės suimtiesiems/nuteistiesiems naudotis papildomais šildytuvais.

Kaip matyti iš pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-01-26 pažymos Nr. 61-04-175, tyrimas dėl neva kūrenamo drausmės izoliatoriuje laužo nebuvo pradėtas, nes tokių duomenų, jog R. L. būdamas drausmės izoliatoriuje kūreno laužą, nėra.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmoniškojo orumo, kad priemonės, vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme).

Jis savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011 ir kt.). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti. Be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (2007 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11- 944/2007). Pareiškėjas turi įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir institucijos veiksmų. Įstatymas numato, kad valdžios veikimas ar neveikimas turi tiesiogiai daryti įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. 2009 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009). Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt). Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 1500 Eur žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo nuo 2015-11-01 (toliau – HN 134:2015). Šios higienos normos 16 punkte numatyta, kad „Gyvenamųjų patalpų temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C <...>“.

Pareiškėjas nurodo, kad būnant Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje nuo 2015-12-04 iki 2015-12-14 neveikė šildymas, buvo labai šalta, todėl jam nušalo rankos ir kojos. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos (108 b.l.) matyti, kad 2015 m. gruodžio 8-9 dienomis dėl šildymo sistemos remonto Šiaulių TI iš šildymo sistemos buvo išleistas visas vanduo, tomis dienomis radiatoriai buvo nepilnai sureguliuoti. Drausmės izoliatoriaus kamerose oro temperatūra matuota nebuvo. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad drausmės izoliatoriuje šildymas neveikė nuo 2015-12-04 iki 2015-12-10 vakaro. Nors pareiškėjas nurodo, kad radiatoriai buvo šalti jau 2015-12-06 d. ir tą dieną jis kreipėsi į Šiaulių TI darbuotojus, tačiau kaip matyti iš pareiškėjo skundo, rašyto 2015-12-07 d. (59 b.l.), apie tai, kad kameroje šalta ar neveikia šildymo sistema, skunde nenurodė. Be to, 2015-12-10 skunde (61 b.l.) nurodė, kad niekas neatėjo tvarkyti šildymo sistemos nuo 2015-12-08 dienos. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nurodo, jog jam šalo rankos ir kojos ir dėl to kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus, tačiau iš sveikatos istorijos (14-56 b.l.) ir jos iššifravimo (122 b.l.) matyti, kad pareiškėjas 2015-12-07 buvo apžiūrėtas gydytojo G. S., tačiau skundėsi tik rėmeniu, o dėl sušalimo, nušalusių rankų ar kojų nesiskundė. Teismas įvertinęs visumą ištirtų įrodymų konstatuoja, kad neįrodyta, jog nuo 2015-12-04 iki 2015-12-07 (įskaitytinai) drausmės izoliatoriuje neveikė šildymo sistema. Nors pareiškėjas pateiktame teismui skunde nurodo, kad drausmės izoliatoriuje buvo šalta visą jo buvimo laiką, t.y. iki 2015-12-14, tačiau iš pareiškėjo skundo, rašyto 2015-12-10 (64 b.l.) matyti, kad jis tą dieną pradėjo badauti, nes neįjungiamas šildymas, bei tą pačią dieną parašė prašymą, jog nutraukia badavimą, kadangi skunde išdėstytos aplinkybės išspręstos (66 b.l.), todėl teismas įvertinęs šiuos dokumentus bei atsakovo pažymą (108 b.l.) konstatuoja, kad neįrodyta, jog nuo 2015-12-11 iki 2015-12-14 Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje neveikė šildymo sistema.

Pažymėtina, jog pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį paprastai tenka pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/13, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-684/13). Tačiau EŽTT formuojamoje praktikoje pabrėžiama būtinybė atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. EŽTT yra nurodęs, kad dėl griežtų taisyklių kalinimo įstaigose kaliniai neturi galimybės pateikti kamerų nuotraukų, tikslių išmatavimų, kamerų temperatūros ir t. t. Kita vertus, nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo išsamiai apibūdinti nurodytus pažeidimus. EŽTT, remdamasis tuo, jog kaliniai neturi galimybių pateikti visų įrodymų apie kalinimo sąlygas, yra nurodęs, jog tokio pobūdžio bylose negali būti griežtai taikomas principas affirmanti incumbit probatio, kadangi tik valstybės institucijos turi prieigą prie dokumentų, susijusių su kalinimo sąlygomis. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie atitinkamas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją), o nepateikus įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti (žr., pvz., 2006 m. balandžio 12 d. sprendimą Khudoyorov prieš Rusiją) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2333-662/2015 ir kt.).

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas detaliai nurodė kuriuo metu ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje buvo per žema temperatūra. Iš atsakovo pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2015-12-08 iki 2015-12-10 drausmės izoliatoriuje buvo sutrikęs šildymas, todėl atsakovas turi įrodyti, kad esant sutrikusiam šildymui buvo įvykdyti HN 134:2015 16 punkto reikalavimai. Atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad laikotarpiu nuo 2015-12-08 iki 2015-12-10 drausmės izoliatoriuje oro temperatūra atitiko higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas konstatuoja, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būnant drausmės izoliatoriuje jis buvo papildomai baudžiamas, t.y. jam buvo draudžiama rūkyti, skambinti, nebuvo rozetės. Teismas atmeta šiuos pareiškėjo argumentus, kaip nepagrįstus. Suėmimo vykdymo įstatymo (2015-06-23 įstatymo Nr. I-1175 redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu) (toliau – SVĮ) 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad drausmės izoliatoriuose laikomi suimtieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, paskambinti telefonu, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, kad suimtiesiems draudžiama turėti tabako gaminių drausmės izoliatoriuose <...>. Iš šių nuostatų matyti, kad Šiaulių TI neatliko neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata – nušalo rankos. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją (14-56 b.l.) ir jos iššifravimo (122 b.l.) daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Pareiškėjas 2015-12-10 buvo apžiūrėtas gydytojo G. S., kadangi skundėsi galvos skausmu. Jokių nusiskundimų dėl rankų nušalimo nenurodė. 2015-12-16 buvo apžiūrėtas gydytojos G. S., kadangi nurodė, kad būdamas drausmės izoliatoriuje, sušalo. Gydytojas jokių objektyvių sušalimo požymių nenustatė. 2015-12-21 buvo apžiūrėtas gydytojo A. B., kadangi skundėsi, kad šąla rankos, graužia rėmuo. Nušalimo požymių nustatyta nebuvo, nustatyta diagnozė: „Funkcinis skrandžio sutrikimas“. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad dėl sušalimo Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje jam visada šąla rankos. Teismas konstatuoja, kad šios aplinkybės neįrodytos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje, 3 dienas buvo kalinamas pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, t.y. esant žemai oro temperatūrai, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Teismas įvertinęs visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgia į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015, LVAT 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, LVAT 2015-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2045-520/2015, LVAT 2016-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016, LVAT 2016-01-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-371-662/2015 ir kt.), taip pat įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 60 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 1500 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 5 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 60 Eur (šešiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėjas Žanas Kubeckas