- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-31
- Bylos Nr.
- A-2333-662/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02690-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities VPK
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. skunde prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad už 12 parų, praleistų Raseinių policijos komisariato areštinėje, prašo priteisti 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad Raseinių policijos komisariato areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. po 48 val. Per šį laikotarpį areštinėje (laikino sulaikymo kameroje) jam teko praleisti daugiau kaip 12 parų. Nurodė, kad laikino sulaikymo kamerose nėra jokio lango, per kurį galėtų patekti nors kiek gryno oro, atvykus etapu jis neturėjo galimybės nusiprausti, gauti tinkamą patalynę, negalėjo nors po vieną valandą pasivaikščioti lauke, kameros plotas per mažas dviejų asmenų laikymui. Jis yra nuteistas, o būnant laikino sulaikymo kamerose yra bloginamos jo sąlygos, palyginus su tomis, kokios jam suteikiamos pataisos namuose. Dėl šių sąlygų jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, jautė nerimą, emocinę depresiją, pažeminimą, stresą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad remiantis Šiaulių AVPK teismui pateiktais dokumentais, V. K. nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. laiko tarpais iki 48 val. buvo laikomas ne areštinėje, bet Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) ilgalaikio sulaikymo patalpose. Raseinių rajono PK ginčijamu laikotarpiu areštinė įrengta nebuvo. Trumpalaikio ir ilgalaikio sulaikymo patalpos reglamentuotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Pažymėjo, kad atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 valandas, šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie reglamentuoti Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, taip pat šioms patalpoms nėra numatytas dušas bei langai. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms taip pat nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos, taip pat nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šiaulių AVPK teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad V. K. laiku buvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, kai ši būtinybė buvo. Taip pat dokumentais patvirtinta, kad pareiškėjui buvo išduota patalynė, rankšluosčiai bei minkštasis inventorius, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, praustuvė su šaltu bei karštu vandeniu bei buvo lova su kitais baldais, reikalingais patogiai pavalgyti. Pareiškėjo teisės dėl tinkamų laikymo Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas buvo pažeista.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir nustatė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 (nauja redakcija, išdėstyta 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263) patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai (toliau – ir Reikalavimai) numato reikalavimus ilgalaikio sulaikymo patalpoms, kurios šių Reikalavimų 4 punkte apibrėžtos kaip specialiai įrengtos patalpos, skirtos teisės aktų nustatyta tvarka asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti ir laikyti iki 48 valandų. Šių Reikalavimų 32.1 punkte numatyta, jog ilgalaikio sulaikymo kameros bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 5 kv. m, 33.6 punkte numatyta, jog joje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, 33.7 punkte numatyta, kad patalpoje turi būti lova, taburetės, stalas, 17 punkte numatyta, jog šalia ilgalaikio sulaikymo kamerų įrengiama prausykla, pagal 33.12 punktą, langų įrengimas yra neprivalomas. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, dušas. Reikalavimų 33.1 punkte numatyta, jog vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m, atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta „Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija“, jos 40 punkte numatyta, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai juos numatoma laikyti 24 ir daugiau valandų, turi būti išduodami minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai. Jų išdavimo apskaita nenumatyta.
Iš pateikto 2015 m. sausio 28 d. tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-2915 „Dėl V. K. skundo“ matyti, jog nei asmenų, buvusių ilgalaikio sulaikymo patalpose tam tikru laiku, apskaita, nei išduodamo inventoriaus apskaita Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK, nesant tokio reikalavimo, vedama nebuvo. Jame taip pat nurodoma, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip po du asmenis, esant galimybei, laikoma po vieną, išduodamas inventorius. Tikrinant pavaldinių darbo kontrolę niekada nebuvo nustatyta, jog inventorius nebūtų išduotas, dėl jo neišdavimo jokių skundų gauta nebuvo. Esant pareiškėjo V. K. prašymams, jam du kartus buvo iškviesti medikai, suteikta medicininė pagalba. Teismui pateikti įrodymai, jog Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK yra įrengtos 3 ilgalaikio sulaikymo kameros, jų bendras plotas yra 8,0975 kv. m, sanitarinis mazgas jose užima 0,9 kv. m. Šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengta prausykla – dušas.
Pareiškėjas V. K. Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. birželio 11 d., nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. birželio 19 d., nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 3 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 9 d., nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., apie 48 val. kiekvieną kartą, tokiu būdu ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo iš viso 14 parų. Duomenų, po kiek asmenų buvo laikoma ilgalaikio sulaikymo patalpose, nepateikta, nurodoma, jog buvo laikoma 1–2 asmenys, tad pareiškėjui V. K. teko nuo 4,05 kv. m iki 8,09 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto. Išskaičiavus iš ilgalaikio sulaikymo patalpos sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko nuo 3,6 iki 7,2 kv. m kameros ploto.
Byloje nustatyta, jog nesant ilgalaikio sulaikymo kameroje lango, nesuteikiant pareiškėjui galimybės 1 valandą per parą pasivaikščioti, teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo. Neįrodyta aplinkybė, jog pareiškėjas V. K. neturėjo galimybės apsiprausti, kadangi ir pačioje kameroje yra praustuvė, prie ilgalaikio sulaikymo patalpų yra įrengtas dušas, įrodymų, jog jis būtų kreipęsis į pareigūnus dėl nusiprausimo ir jam nebūtų leista, nepateikta, to nenurodė ir pats pareiškėjas. Vertinant minkšto inventoriaus išdavimą pastebėta, jog nors ir pareiškėjas tvirtina, kad jam patalynė nebuvo išduodama, tai nėra patvirtinta objektyviais duomenimis, nesant reikalavimo vesti išduodamo minkšto inventoriaus registraciją. Duomenų, jog pareiškėjas V. K. būtų pateikęs skundą dėl neišduodamos patalynės, nėra, to nenurodo ir pareiškėjas.
Padaryta išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 14 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto. Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK pareigūnai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi pareiškimu į teismą, nurodydamas, jog buvo pažeista jo subjektinė teisė būti laikomam areštinėje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tokiu būdu nurodė, kad būtent dėl tokio jo subjektinės teisės pažeidimo atsirado neigiami padariniai, dėl kurių jis prašo priteisti neturtinę žalą. Tačiau byloje yra nustatyta, jog pareiškėjui bet kokiu atveju teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos plotas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nurodė, jog jam turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, ir dėl to padaryta žala, nors pagal teisės aktus ir nurodoma, jog turėjo tekti ne mažiau 5 kv. m ploto, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.
Atsižvelgęs į administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (septynis kartus po dvi dienas, iš viso 14 dienų su 6–33 dienų pertraukomis tarp buvimų Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, neužtikrinant minimalaus kameros ploto asmeniui kameroje, bei esant pareiškėjo subjektinei nuomonei, jog plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m), į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.
Pareiškėjas išdėsto, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog tuo atveju, kai yra pažeidžiamos žmogaus teisės kalinant, žala atlyginama įvertinant ją pinigine išraiška. Savo skunde prašė taikyti teisę į 5 kv. m plotą, atskaičius baldus (europietišką standartą), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m (Lietuvos) standartą. Iš viso prašė nesivadovauti Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Prašo pripažinti jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą 5 000 Lt neturtinę žalą teisinga ir pagrįsta. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Mano, kad teismas nustatė visas esmines ir bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė visus byloje esančius įrodymus bei teisingai juos įvertino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. po 48 val. dėl netinkamų sąlygų laikinojo sulaikymo kameroje patirtų išgyvenimų 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatęs, jog septynis kartus po dvi dienas (iš viso 14 dienų su 6–33 dienų pertraukomis tarp buvimų Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose) pareiškėjui nebuvo užtikrinamas minimalus kameros plotas, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo atstovo 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis skunde nurodytomis pareiškėjo laikymo sąlygomis (dėl patalynės, dėl naudojimosi dušais, dėl patalpos vėdinimo, pasivaikščiojimo ir kt.), kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.
Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių AVPK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).
Pažymėtina, jog pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį paprastai tenka pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/13, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-684/13). Tačiau EŽTT formuojamoje praktikoje pabrėžiama būtinybė atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. EŽTT yra nurodęs, kad dėl griežtų taisyklių kalinimo įstaigose kaliniai neturi galimybės pateikti kamerų nuotraukų, tikslių išmatavimų, kamerų temperatūros ir t. t. Kita vertus, nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo išsamiai apibūdinti nurodytus pažeidimus. EŽTT, remdamasis tuo, jog kaliniai neturi galimybių pateikti visų įrodymų apie kalinimo sąlygas, yra nurodęs, jog tokio pobūdžio bylose negali būti griežtai taikomas principas affirmanti incumbit probatio, kadangi tik valstybės institucijos turi prieigą prie dokumentų, susijusių su kalinimo sąlygomis. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją), o nepateikus įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti (žr., pvz., 2006 m. balandžio 12 d. sprendimą Khudoyorov prieš Rusiją). Taip pat yra pažymėta, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų ir akcentavo, jog argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Shcherbakov prieš Rusiją; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Gultyayeva prieš Rusiją; 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją).
Byloje nagrinėjamu atveju, remiantis teisiniu reguliavimu (Reikalavimų 33.1 p.), nustatyta, jog vienam ilgalaikio sulaikymo patalpoje laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Priešingai nei nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas laikė, jog pareiškėjui turėjo tekti minimalus 5 kv. m plotas, atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą, o ne minimalus 3,6 kv. m laikinojo sulaikymo patalpos plotas.
Pareiškėjas V. K. Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. birželio 11 d., nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. birželio 19 d., nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 3 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 9 d., nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., kiekvieną kartą apie 48 val., tokiu būdu ilgalaikio sulaikymo patalpose iš viso jis buvo 14 parų. Duomenų, po kiek asmenų buvo laikoma ilgalaikio sulaikymo patalpose, Šiaulių AVPK nepateikė, kadangi tokia apskaita nėra vedama, tačiau nurodė, jog buvo laikomi 1–2 asmenys, dėl to pagrįstai padaryta išvada, jog pareiškėjui V. K. teko nuo 4,05 kv. m iki 8,09 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto (sulaikymo kameros bendras plotas – 8,0975 kv. m, o sanitarinis mazgas joje užima 0,9 kv. m), o išskaičiavus iš ilgalaikio sulaikymo patalpos sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko nuo 3,6 kv. m iki 7,2 kv. m kameros ploto. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš viso 14 parų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto. Dėl to pagrįstai buvo padaryta išvada, jog Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK pareigūnai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, nustatytus neteisėtus veiksmus, tinkamų laikymo sąlygų ilgalaikio sulaikymo patalpoje neužtikrinimo pobūdį, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjui mažiausias tekęs ilgalaikio sulaikymo patalpos plotas buvo 3,6 kv. m), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt (300 Eur – nuo 2015 m. sausio 1 d.) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 85 Eur suma. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas periodiškai.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 85 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, 85 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip:
„Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 85 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.“
Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.