- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- A-63-2220-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00644-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- I. L.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4 – 6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo viršininko 2010 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-357 „Dėl I. L. atleidimo iš tarnybos“, grąžinti jį į ankstesnes Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato vyr. patrulio pareigas, priteisti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamumu Įsakymu buvo atleistas iš pareigų kaip savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą. Teigė, kad jo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas, nes tuo metu, kaip buvo sprendžiamas jo atleidimo klausimas, dar nebuvo ir šiuo metu nėra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad jis įvykdė administracinį teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad atsakovui buvo žinoma apie pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl 2010 m. liepos 8 d. įvykio, todėl jis, vadovaudamasis 2003 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10 punktu, privalėjo sustabdyti tarnybinį patikrinimą iki Palangos miesto apylinkės teismas priims procesinį sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2010 m. liepos 14 d. atsakovas išdavė siuntimą į CMEK, kuri 2010 m. rugpjūčio 3 d. pažyma Nr. 2733 pateikė ekspertinį sprendimą, nurodydama, kad jis netinkamas vidaus tarnybai pagal sąvado II skiltį, tinkamas tarnybai pagal sąvado III skiltį. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo nuomone, atsakovas prioriteto tvarka privalėjo išspręsti jo tinkamumo vidaus tarnybai klausimą dėl sveikatos būklės ir jei nėra siūloma tęsti tarnybą pagal sveikatos būklę, jis turėjo būti atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės, o ne ginčijamame Įsakyme nurodomu pagrindu.
Atsiliepimas
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 19 – 20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, jog atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Anot atsakovo, surinkti faktiniai duomenys leido atriboti savarankiško tarnybinio nusižengimo sudėtį nuo galimai įvykdyto administracinio teisės pažeidimo, todėl nebuvo teisinių prielaidų stabdyti tarnybinį patikrinimą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 52 – 57) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje šalys skirtingai aiškina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 10 punktą. Teismas, analizuodamas šią normą, pažymėjo, kad joje yra nustatyta bendra elgesio taisyklė (pagal kurią šioje normoje aprašytoje situacijoje tarnybinis patikrinimas yra sustabdomas) ir šios taisyklės išimtis (kai tarnybinis patikrinimas nėra sustabdomas bei tęsiamas toliau – kai faktinės aplinkybės leidžia atriboti tarnybinį nusižengimą nuo administracinio teisės pažeidimo). Ją taikant, anot teismo, būtina atlikti drausminio nusižengimo (šiuo atveju pareigūno vardo pažeminimo) ir administracinio teisės pažeidimo sudėčių palyginimą. Akcentavo, kad nustatant administracinei ir drausminei atsakomybei taikyti reikšmingas aplinkybes tie patys įrodymai gali (o paprastai ir turi) būti įvertinami atskirai, neatsižvelgiant į tai, kokiai atsakomybės rūšiai nustatyti tai daroma. Todėl, anot teismo, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo atžvilgiu iškeltoje administracinio teisės pažeidimo byloje priimti procesiniai sprendimai dėl administracinės atsakomybės taikymo gali turėti įtakos ginčijamo atsakovo administracinio akto teisėtumo vertinimui. Teigė, kad tokios teisminės praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teisminėje praktikoje (nutartys administracinėse bylose Nr. AS438-347/2009; Nr. A662-1027/2010; Nr. A143-956/2010). Dėl šios priežasties, teismo nuomone, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas privalėjo sustabdyti tarnybinį patikrinimą iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla. Aptaręs byloje aktualią Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą, teismas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas po eismo įvykio sąmoningai neįvardijo asmens vairavusio automobilio, nesiėmė veiksmų teisės pažeidimo aplinkybių išaiškinimui ir kaltininko nustatymui, nes siekė išvengti administracinės atsakomybės, tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2, 4, 6 punktų reikalavimų, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais 13 straipsnio reikalavimų, pareigybių aprašymo V skyriaus 7.3 – 7.5, 7.8, 7.11 punktų reikalavimų, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1, 14.5 punktų reikalavimų. Teismas, įvertinęs tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, teisminio nagrinėjimo metu apklausto liudytojo (tarnybinį patikrinimą atlikusio vyriausiojo tyrėjo P. G.) parodymus, atsižvelgęs į iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančius valstybės tarnautojams reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjas neatliko savo pareigos imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Vertindamas pareiškėjo veiką, teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos policijos paskirtį bei uždavinius, įtvirtintus Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatose, ir padarė išvadą, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, o taip pat elgtis ir ne tarnybos metu taip, kad būtų užtikrinti policijos veiklai keliami uždaviniai. Teismo nuomone, visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė aukščiau aptartojo teisinio reguliavimo, kadangi jis, būdamas eismo įvykio betarpišku dalyviu (net nevertinant, ar vairavo automobilį, ar ne) atvykusiems policijos pareigūnams atsisakė nurodyti įvykio aplinkybes, nepadėjo tyrimui, o priešingai sudarė kliūtis objektyviam įvykio aplinkybių nustatymui. Net ir įvertinus teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo keliamą versiją, kuri tarnybinio patikrinimo metu pripažinta nepagrįsta, kad automobilį vairavo ne jis, pareiškėjo veiksmų vertinimas, anot teismo, dėl įvykdyto tarnybinio nusižengimo nesikeistų. Pažymėjo, kad iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų matyti, jog jis kartu su kitais asmenimis vartojo alkoholinius gėrimus kavinėje „Luiza“, o po to nusprendė vykti į Nemirsetą. Automobilį vairavo pareiškėjas, alkoholinius gėrimus vartojo ir gamtoje. Grįžtant iš Nemirsetos automobilį vairavo V. V.. Taigi, anot teismo, analizuojant pareiškėjo veiksmus išeitų, kad pareiškėjas pagal jo teikiamą versiją neneigia perdavęs vairuoti automobilį neturinčiai teisės vairuoti automobilį galimai neblaiviai V. V.. Ši veika taipogi užtrauktų administracinę atsakomybę tiek asmeniui vairuojančiam automobilį, tiek asmeniui perdavusiam vairuoti automobilį. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnui privalo, jiems esant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, todėl pareiškėjo veika pagal jo keliamą versiją taip pat prieštarautų šioms nuostatoms. Taigi, anot teismo, akivaizdu, kad pareiškėjas ne tik kad nesilaikė cituojamo teisinio reguliavimo, Lietuvos Policijos etikos kodekso 14.1, 14.5 punkto nuostatų, bet ir suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad policijos pareigūnas gali nesilaikyti teisinio reglamentavimo, ignoruoti visuomenėje nusistovėjusias visuotinai suprantamas vertybes. Tai, anot teismo, neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą policija ir menkina šios institucijos prestižą visuomenėje. Pareiškėjo veiksmai, atsisakant nurodyti įvykio aplinkybes, teikti paaiškinimą, bendradarbiauti su įvykio vietoje esančiais pareigūnais dėl objektyvių įvykio aplinkybių nustatymo, įvertinus tai, kad jis pats yra policijos pareigūnas ir pagal 2008 m. spalio 10 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V-22 patvirtintų pareigybių parašymo 7.3 – 7.5, 7.8, 7.11 punktus privalo užtikrinti viešąją tvarką, užkardyti teisės pažeidimus, vykdyti eismo priežiūros kontrolę ir kt., anot teismo, vertintinas kaip akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimas. Dėl pareiškėjo argumento, kad atsakovas privalėjo spręsti jo klausimą dėl perkėlimo į kitas pareigas arba atleidimo kitu pagrindu, nes buvo gauta CMEK pažyma, kuriuos jis buvo pripažintas ribotai tinkamu vidaus tarnybai, teismas pažymėjo, kad pažeidus Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus principus, ignoruojant 5 straipsnyje įtvirtintus policijos uždavinius, atsakovui numatoma ne teisė, o imperatyvi pareiga šiuos principus pažeidusį vidaus tarnybos pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl galimybės netaikyti šio jo atleidimo iš tarnybos ginčijamo Įsakymo pagrindo, anot teismo, negali būti pripažinti pagrįstais.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 58 – 60) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, motyvais. Pareiškėjas, įvertinęs tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuojančias teisės normas, pažymi, kad nuobaudų skyrimo procedūra būtina, o ji pati ir jos pasekmėje priimti administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Teigia, kad jo atveju tarnybinis patikrinimas turėjo būti sustabdytas iki Palangos miesto apylinkės teismo procesinio sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė jo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų teisinę reikšmę. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis jo paminėta praktika, nes ji buvo suformuota bylose, kurios skiriasi savo aplinkybėmis, nes minėtose bylose asmenys neginčijo vairavimo fakto. Atsižvelgiant į teismų praktiką šiose bylose, anot pareiškėjo, teismas privalėjo nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo metu buvo tiriamas savarankiškas tarnybinio nusižengimo faktas, ar pareigūno veiksmai buvo tiriami atsižvelgiant į administracinį teisės pažeidimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, besąlygiškai vertindamas įvykio liudytojų paaiškinimus, pažeidė įrodymų vertinimų taisykles ir rėmėsi duomenimis, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu, taip pat užkirto kelią pareiškėjui užduoti įvykio liudytojams klausimus. Pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu iki tarnybinio patikrinimo pabaigos ir įsakymo dėl atleidimo priėmimo nebuvo išnagrinėta, nebuvo priimtas atitinkamas procesinis dokumentas, kuriuo jam už pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio l dalies, l27 straipsnio 2 dalies, 126 straipsnio 4 dalies normose, administracinė nuobauda nepaskirta, todėl atsakovas negalėjo konstatuoti, jog jau yra nustatyta jo kaltė dėl to, kad jis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį ir todėl pažeidė KET reikalavimus. Nesant teisiškai reikšmingų aplinkybių visumos, pareiškėjo nuomone, jo atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą nėra galima. Teigia, kad šiuo atveju reikalavimų dėl tarnybinio patikrinimo sustabdymo nesilaikymas neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei skundžiamo Įsakymo pagrįstumo. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. 1-865 ratifikuotoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kuri yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu. Pareiškėjas mano, kad atsakovo nuomonė dėl jo kaltumo iki administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo teisme savo ruožtu gali paveikti teismo nutarimo priėmimą administracinio teisės pažeidimo byloje.
Atsiliepimas
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 64 – 65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas bei vadovaujasi jame išdėstytais motyvais. Pažymi, kad tiriant drausminio nusižengimo (šiuo atveju pareigūno vardo pažeminimo) aplinkybes, buvo atskirai vertinti įrodymai nepriklausomai nuo įrodymų administracinei atsakomybei nustatyti. Remdamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažymi, kad pareiškėjas, būdamas eismo įvykio betarpišku dalyviu (net nevertinant, ar vairavo automobilį, ar ne) atvykusiems policijos pareigūnams atsisakė nurodyti eismo įvykio aplinkybes, vykdyti teisėtus jų nurodymus (pasitikrinti blaivumą), nepadėjo tyrimui, o, priešingai, sudarė kliūtis objektyviam įvykio aplinkybių nustatymui. Atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Todėl pareiškėjo atsisakymas nurodyti eismo įvykio aplinkybes, pasitikrinti blaivumą, esant byloje kitiems įrodymams apie jo transporto priemonės vairavimą neblaiviam, įrodymų leistinumo ir jų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas atsisakė kitomis leistinomis priemonėmis įrodinėti savo teiginius dėl jo transporto priemonės vairavimo neblaiviam bei nepaneigė jį kaltinančių tuo klausimu įrodymų. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų neigęs savo kaltę dėl to, kad su draugais vartojo alkoholinius gėrimus kavinėje „Luiza“, po to sąmoningai vairavo automobilį į Nemirsetą, kur vėl su draugais vartojo alkoholinius gėrimus bei vėliau, jo teigimu, automobilį perdavė vairuoti V. V., žinodamas, kad ji neturi teisės vairuoti transporto priemonės ir galimai būdama neblaivi. Anot atsakovo, akivaizdu, kad pareiškėjas nepaisė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1 punkte numatytų reikalavimų, kad ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus. Teigia, kad tokie pareiškėjo veiksmai atitinka pareigūno vardo pažeminimo teisinę sampratą ir sukelia pasekmes, nustatytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog jis neturėjo pagrindo abejoti tarnybinio nusižengimo sudėties buvimu pareiškėjo veiksmuose, taip pat stabdyti tarnybinio patikrinimo eigą ir laukti administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo pabaigos. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, o naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas arba nebūtų pasisakęs savo sprendime, nepateikia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, teigdamas, kad atsakovas negalėjo jo atleisti iš tarnybos, nesulaukęs sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikinai einančio viršininko pareigas D. S. 2010 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-357 vadovaujantis vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ( savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) bei 2010 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-120, pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos.
Vidaus tarnybos statuto, priimto 2003-04-29 įstatymu Nr.IX-1538, 2 str. 7 d. nustatyta, kad pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.
Pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (Statuto 57 str. 1 d. 7 p.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. liepos 8 d. apie 8.19 val. vairavo automobilį „Audi A6“ v/n (duomenys neskelbtini) ir Kretingos-Plytų gatvių sankryžoje, Palangos mieste sukėlė eismo, pasitikrinti blaivumą atsisakė, todėl jam už Kelių eismo taisyklių pažeidimą buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK124 str. 1 d., 127 str. 2 d., 126 str. 4 dalyje numatytų pažeidimų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėjas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, privalėjo atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, jų laikytis. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 p. numato pareigą policijos pareigūnui gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam esant įvykio liudininku imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Pareiškėjas paminėtų įstatymo nuostatų nesilaikė. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio nuostatas, kurios draudžia vairuoti motorinę transporto priemonę esant neblaiviam, bei pareigą leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas ar nėra neblaivus. Taip pat pagrįstai konstatuota kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr.V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1, 14.5 punktus bei Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2008-10-10 įsakymu Nr. 30-V-22 patvirtintų Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymo V skyriaus 7.3, 7.4, 7.5, 7.8, 7.11 punktų reikalavimus bei savo elgesiu pažemino policijos pareigūno vardą.
Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nutarimu I. L. pripažintas kaltu, padarius ATPK 124-1 straipsnio 1 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje numatytus pažeidimus paskiriant subendrintą nuobaudą-2700Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Šis nutarimas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paliktas galioti.
Tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai patvirtina, jog aukščiau aprašyti pareiškėjo veiksmai, turėjo neigiamos įtakos policijos sistemos įvaizdžiui, sumenkino policijos autoritetą, griovė pasitikėjimą šia institucija.
Šie pareiškėjo veiksmai, padaryti nors ir ne tarnybos metu, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos pareigūno vardą ir griauna sistemos autoritetą, todėl yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo veiksmai atitinka pareigūno vardo pažeminimo teisinę sampratą ir sukelia pasekmes, nustatytas Statuto 57 str. 1 d. 7 p.
Akivaizdu, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams bei ta veika sukeltomis pasekmėmis – policijos autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos visuomenės nuomonės apie policiją, kaip vidaus reikalų instituciją, ir (ar) jos pareigūnus sudarymu. Šių pasekmių atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, ir ji sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Tad šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš atitinkamos institucijos pareigūnų.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų rinkimą ir vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (ABTĮ 57, 81, 86 str.). Teismas teisingai aiškino Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, apibrėžiančias pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, bei Policijos veiklos įstatymo ir Policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, normas, nustatančias policijos pareigūno statusą bei jo atsakomybę.
Sąmoningas neblaivumo (girtumo) vengimas yra vienas sunkesnių administracinių teisės pažeidimų. Toks pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Pareiškėjas – statutinis valstybės tarnautojas ir jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Įvertinus jo veiksmų pobūdį ir kitas bylos faktines aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo veiksmai teisingai įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 7 p.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, taip pat daro išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV‑308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus., išvadoje nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą.
Kolegija pažymi, kad galutinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje buvo priimtas iki pareiškėjo apeliacinio skundo šioje byloje išnagrinėjimo, todėl pareiškėjo argumentai dėk nekaltumo prezumpcijos atmetami.
Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas . Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą-imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartis Nr. A-4-189/2007).
Atleidimas iš tarnybos, numatytas Statuto 57 str. 1 d. 7 p., už pareigūno vardo pažeminimą yra vienintelė Statute numatyta tokios veikos teisinė pasekmė, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. L. apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.